...Viduramžiai blėso, artėjo jų ruduo, o kartu – derliaus metas. Būtent tais, 1300 metais jis buvo tikrai didelis: popiežius Bonifacas VIII paskelbė Jubiliejų – pirmąjį krikščionybės istorijoje, ir į Romą plūstelėjo maldininkų banga, daugiau nei du šimtai tūkstančių žmonių iš visos Europos (Jubiliejus arba Šventieji metai – tokie metai, kai Bažnyčia suteikia visišką nuodėmių atleidimą maldininkams ir kitiems tikintiesiems – už jų gerus darbus. Jubiliejus minimas kas 50 metų. – Vert. past.)
Ir štai neužilgo visas krikščioniškas pasaulis sutrikęs išgirdo apie įžeidimą, kurį Vyriausiasis kunigas, popiežius patyrė Alanjė: Prancūzijos karaliaus kareivos pasityčiojo iš jo ir davė jam antausį. Dantė, kaltinęs popiežių (nepelnytai) už tai, kad šis „sukėlė sumaištį“ Bažnyčioje, išparduodamas ją už pinigus (žiūr. „Dieviškąją komediją“, „Pragaras“, XIX, 54), dabar su pagarbia meile rašė apie jį kaip apie Kristaus paveikslą... (žiūr. „Skaistykla“, XX, 85–90).
Po kelių savaičių Bonifacas VIII mirė nuo infarkto, ir popiežiaus valstybė pateko į nemielą Prancūzijos karaliaus globą. Šie audringi amžiaus pradžios įvykiai sudarė sąlygas popiežiaus išvarymui iš Romos – „didžiajai nelaisvei“.
Ši tragiška situacija tęsėsi jau keturiasdešimt metų, kai pasaulį išvydo Kotryna Beninkasa (1347 m.). Popiežiaus tremčiai, kuri daugeliui krikščionių labai aiškiai siejosi su „Babilono nelaisve“, buvo lemta tęstis dar trisdešimt metų. Šiandien kai kurie istorikai teigia, kad ši septyniasdešimties metų tremtis išgelbėjo popiežiaus valstybę nuo anarchijos ir susiskaidymo, grėsusio Italijai, kad popiežiaus kurija Avinjone išmokusi pažangių valdymo metodų. Kad ir kaip ten būtų, anuomet „Avinjono nelaisvė“ buvo laikoma nelaime ir išdavyste. Dantė sakė, kad Bažnyčia „susituokė su Prancūzijos karalyste“, o Petrarka, kurio sąžinė, beje, nebuvo tokia tyra, – teigė, kad Avinjonas – tai „pragaras gyviesiems ir žemės kloaka“. Tai buvo neteisingi vertinimai, bet jie gerai perteikia daugelio žmonių nuotaikas, ypač turint omenyje, kad Dantė buvo teisus vadindamas „nedorais ganytojais“ kai kuriuos Avinjono tremties meto popiežius (nors tarp jų būta ir šventų žmonių). Šiaip ar taip, amžiui įpusėjus, krikščioniškas pasaulis buvo apimtas baimės. Italijoje liepsnojo pilietinis karas, kuriame vieni miestai kovojo su kitais, o pačių miestų viduje vyko brolžudiška grupuočių kova. Vokietijoje klestėjo chaosas; Anglija ir Prancūzija įsivėlė į tragišką šimtametį karą; Rytų imperija suskilo, ir turkai kėlė pavojų Europos šalims. Visur kildavo valstiečių sukilimų, nes jie jautėsi engiami ir niekinami. Badas ir stichinės nelaimės buvo dažni reiškiniai. Ir, tarsi nebūtų gana visų kitų nelaimių, būtent 1347 metais kilo ta baisi „juodojo maro“ epidemija, apie kurią rašė Bokačas (Boccaccio). Per keletą mėnesių išmirė daugiau nei trečdalis Europos gyventojų... Sienoje iš aštuoniasdešimties tūkstančių gyventojų teliko penkiolika tūkstančių. Būtent tais baisiais 1347 metais Sienoje gimė Kotryna (drauge su sesute dvyne) – dvidešimt ketvirtas dažytojo Jokūbo ir Lapos (ji buvo amatininko, gaminusio noragus, duktė) vaikas. Kotrynos sesutė dvynė netrukus mirė, bet jau kitais metais šeimoje vėl gimė vaikas. Be to, ji priglaudė našlaičiu likusį Kotrynos pusbrolį, kuriam tebuvo dešimt metų (vėliau jis taps vienuoliu, dominikonu ir bus pirmasis Kotrynos nuodėmklausys).
Kotryna tapo legenda, kuri apaugo pasakojimais apie jos vaikystėje ir jaunystėje buvusius stebuklus. Apie kai kuriuos iš jų pasakojo pati Kotryna, apie kitus – jos nuodėmklausys ir nesuskaičiuojami jos talentų gerbėjai, nuolat ją supę ir žavėjęsi brandžiu jos šventumu. Gali būti, jog šis tas šiose istorijose pagražinta, bet tai buvo daroma tik siekiant perteikti žodžiais neišreiškiamą, nežemišką jos žavumą. Šiaip ar taip, tiksliai žinoma, kad vaikystėje Kotrynai neišdildomą įspūdį padarė regėjimas, kurio metu ji išvydo besišypsantį Kristų, iš kurio širdies sklidęs šviesos spindulys palietė ją ir sužeidė. Ir mergaitė augo nepanaši į savo gausius brolius ir seseris (daugumos jų mes net vardų nežinome!), augo „įšventinta“; savo noru jau septynmete davusi skaistumo (tai yra išimtinės meilės Kristui) įžadą, ir šis pažadas liko neatšaukiamas.
Jai dar nebuvo sukakę dešimties, o ji jau troško tylos, maldingos vienumos, askezės. Jeigu šis amžius jums atrodo pernelyg jaunas, prisiminkime, kad visas jos žemiškasis kelias, toks turtingas įvykių ir susitikimų, tesitęsė trisdešimt trejus metus, ir kad per šį laiką ji tiesiog sudegė tarnaudama Kristui ir Bažnyčiai. Penkiolikos metų, norėdama, kad motina, bergždžiai troškusi ją sužieduoti, nebeturėtų jokių vilčių, Kotryna žengė ryžtingą žingsnį: ji išėjo iš savo kambario nusikirpusi ilgus plaukus (taip buvo padariusi ir šv. Klara Asyžietė) – nuo šiol ji, to meto papročiu, tapo „apkirptąja mergaite“, t. y. išsilaisvinusia nuo pasaulietiškos tuštybės, „įšventintąja“.
Norėdama nubausti Kotryną ir atkalbėti nuo absurdiško, motinos požiūriu, sumanymo, ji atleido tarnus ir užkrovė dukrai didumą namų ruošos darbų. Motina manė, kad, prispausta šios nepakeliamos naštos, mergaitė nebeturės laiko svajonėms apie vienuolės dalią.
Pasakojama, kad sykį, dėl nuovargio ar giliai panirusi į mintis, mergaitė pernelyg žemai palinko prie židinio, ir liepsna ilgai laižė jos veidą, nedegindama jo. Gali būti, kad tai tik legenda, šiaip ar taip, židinys – vienintelė išlikusi Kotrynos namų dalis. Iš Kotrynos atėmė netgi jos mažytį kambarėlį, kad ji negalėtų vienumoje melstis, ir nuo tol ji visam laikui išmoko ieškoti vidinės užuoglaudos. Vienoje iš jos biografijų sakoma: „Ji savo sieloje įsirengė celę ir išmoko niekuomet iš jos neišeiti.“
Su motina Kotryna buvo švelni ir paklusni, bet savo neatsižadėjo. Vėliau, kai jai teks nuolat keliauti ir motina ims skųstis, kad ji ilgam išvyksta, Kotryna, jau tapusi savo motinos dvasine vadove, šiek tiek priekaištaudama parašys jai: „Visa tai jums nutinka todėl, kad labiau mylite tą dalį, kurią esu gavusi iš jūsų, nei tą, kurią gavau iš Dievo (tai yra kūną, kurį man davėte).“ (240 laiškas)
Pedagoginėje literatūroje retai kada taip tiksliai ir krikščionybės požiūriu teisingai aprašomas blogis, kurį tėvai gali padaryti savo vaikams, mylėdami iš jų perimtą kūniškąjį esybės dalį labiau nei Dievo duotą sielą – nepakartojamą, su Kūrėjo jai numatyta paskirtimi. (Pagrindinę aukščiau cituoto laiško mintį išreiškia šie Kotrynos žodžiai: „Karštai troškau regėti jus tikra ne tik mano kūno, bet ir sielos motina.“)
...Bėgo kančių ir laukimo mėnesiai; Kotrynos jėgos išseko, ir ji pasakė tėvams, kad, dar būdama maža mergaitė, davė įžadą, kurio nesirengia laužyti: „Dabar, kai aš, Dievo malone, suaugau ir geriau viską suprantu, žinokite, jog kai kurie mano sprendimai neatšaukiami... Aš turiu labiau paklusti Dievui nei žmonėms.“ (Legenda I, 5 sk.)
Galiausiai tėvas ją užstojo. Gerasis Jokūbas pareiškė žmonai ir vaikams: „Tegul niekas iš jūsų netrukdo mano brangiajai mergaitei... Tegul ji tarnauja savo Sužadėtiniui kaip nori... Mes neturėsime kito tokio giminaičio ir mums nereikėtų skųstis, kad vietoj paprasto mirtingojo bus Dievas ir nemirtingas Žmogus.“
Sulaukusi 16 metų Kotryna įstojo į dominikonų tretininkių bendruomenę Sienoje ir ėmė vilkėti baltus drabužius bei juodą Šv. Domininko Ordino peleriną. Ji neužsidarė vienuolyne, nes juto, kad teks atlikti misiją visuomenėje. Ji paskirstė laiką ir jėgas namų ruošai, ilgoms maldoms ir darbui ligoninėse (tuomet Sienoje jų būta net 16!) bei leprozoriume.
Kadangi ji buvo labai jauna, nestigo nesusipratimų, apkalbų ir net purvino šmeižto, tačiau ji visus nuginkluodavo savo meile. Iš esmės tai buvo metai, praleisti tyloje, nes ji daug laiko skyrė giliajai maldai ir pasninkams, atgailai, kuri šiandien mums, ko gero, atrodytų perdėta. Be to, ją ėmė gaubti nepaprastų, antgamtinių reiškinių atmosfera.
Ryškiausias jos dvasinės brandos bruožas buvo tai, kad aplink ją, beraštę mergaitę, ėmė burtis sekėjų ir gerbėjų būrys, „puikioji kompanija“, turint omenyje išimtinai dvasinę šio epiteto prasmę. Čia buvo įvairaus amžiaus ir visuomenės sluoksnių žmonių: magistrų ir diplomatų, menininkų ir poetų, kilmingųjų ir prekeivių, riterių ir amatininkų, kilmingų damų ir prastuomenės atstovių. Būta ir įvairių ordinų vienuolių... Visi jie svarstė teologijos ir mistikos dalykus, skaitė „Dieviškąją komediją“, gilinosi į šv. Tomo Akviniečio veikalus, bet pirmiausia mokėsi visa širdimi mylėti Išganytoją Kristų ir Bažnyčią – mistinį Jo Kūną. Sąjūdis aprėpė vis daugiau žmonių (Kotrynai gyvai esant jų buvo maždaug šimtas). Visi šios bendrijos nariai vadino Kotryną „mama“, o ji juos – „brangiausiais vaikais“. Ji ne tik domėjosi jų gyvenimu ir kiekvienam patardavo dvasios reikaluose, bet ir jautėsi atsakinga už jų veiksmus, tikėjimą, pašaukimą.
„Nuo to laiko, kai su ja susipažinau, – rašė vienas iš jų, – man gyvenime terūpi viena – įtikti Dievui.“ Apie tai, kokie glaudūs ryšiai siejo Kotryną su jos globotiniais, mes šiandien galime spręsti iš šventosios laiškų: visur ji kreipiasi į juos „tu“, ir visi – motiniškai švelnūs ir dėmesingi.
Sienos mergaitei šie mokiniai – Dievo dovana: „Tie, kuriuos Tu man davei, kad ypatingai juos pamilčiau.“ Ji globos juos net gulėdama mirties patale – pasikvies ir daugeliui paskutinį kartą nurodys, ką jie turi veikti, smulkiai aiškins, kuriuo keliu kiekvienas iš jų turi žengti, kad galėtų atlikti tai, kam yra pašauktas. Mirdama ji, kaip ir Kristus, rūpinosi, kad jie neliktų „tarsi avys be piemens“ (žiūr. 373 laiškas). Vienoje iš paskutinių maldų ji prašė: „Amžinasis Dieve, gerasis, karštai mylimas Mokytojau..., perduodu Tau savo mylimuosius vaikus; meldžiu Tave... nepalik jų našlaičiais, būk maloningas ir globok juos, padaryk taip, kad jie gyventų mirę sau (tai yra būtų visiškai klusnūs), tikros ir tobulos šviesos nušviesti; suvienyk juos švelnia Evangelijos meile, kad jie mirtų uždusę šios švelnios Sužadėtinės glėbyje.“
„Mirti uždusus“ iš meilės Bažnyčiai – tai auklėtojos Kotrynos svajonė ir viso jos auklėjamojo darbo esmė.
Kaip vykdavo lemtingi susitikimai su šia moterimi, apdovanota tikra motinystės charizma, galima spręsti iš vieno iš garsiausių bei įstabiausių epizodų.
Brolis Gabrielius de Voltera buvo ne bet kas, o pranciškonų ordino provincijolas bei vyriausiasis Sienos inkvizitorius. Jis buvo laikomas vienu iš garsiausių to meto Italijos teologų ir pamokslininku. Kartu su kitu žymiu teologu, augustinijonu Jonu Tantučiu jis nutarė patikrinti gandus apie Kotrynos išmintį ir ėmė klausinėti ją apie sudėtingus teologijos ir Šventojo Rašto dalykus. Iš pradžių ši ramiai atsakinėjo, o po to pati švelniai kreipėsi į kvotėjus, persmelkdama juos tarsi kardu. Ji priminė garbiesiems tėvams, kad mokytumas gali sukelti puikybės pagundą, o juk vienintelis žinojimo vertas dalykas – Kristaus Kryžiaus mokymas.
Brolis Gabrielius buvo išsimokslinęs ir subtilaus skonio žmogus; buvo kalbama, kad jis „gyvena prabangiai – tarsi kardinolas“. Jis liepęs išgriauti trijų celių sienas, norėdamas iš jų įsirengti vieną; jo lovoje buvo pūko patalai, ji buvo atitverta šilko uždanga; ant lentynų stovėjo nedaug, bet labai brangių knygų, kainuojančių šimtus dukatų, o ten ir šen buvo skoningai išdėliota daugybė vertingų daiktų... Kotryna tęsė, aiškindama, koks bergždžias ir kupinas pavojų gyvenimas, kai rūpi „išorinis apvalkalas, o ne esmė“.
Ir štai vienuolis pranciškonas išsiima ir kišenės raktą nuo savo buveinės ir klausia Sienos vienuolės palydovų: „Ar kas nors galėtų nueiti j mano celę, viską parduoti ir išdalyti gautus pinigus vargšams?“ Jam tenka laikytis žodžio, ir jo celėje telieka brevijorius. Vėliau jis atsisakė visų užimamų pareigų ir tapo Šventojo Kryžiaus vienuolyno Florencijoje vienuoliu patarnautoju.
Tai ir yra stebuklas – tikresnis ir akivaizdesnis nei bet kokie kiti nutikimai.
...Kotrynai jau buvo maždaug dvidešimt. Atėjo metas pradėti tarnauti Bažnyčiai kitoje, visuomeninėje plotmėje. Ji jautė jos gyvenime turėsiantį įvykti lemiamą pokytį ir karštai meldėsi savo Viešpačiui Jėzui kartodama švelnų, tapusį jai įprastu posakį: „Susituok su manimi tikėjime!“
Atėjo 1367 metų karnavalo vakaras. Pirmasis Kotrynos biografas rašo: „Tomis dienomis, kai žmonės buvo įpratę švęsti apgailėtiną pilvo puotą“, o triukšmas užliejo miestą ir netgi Kotrynos namus, ji savo kambarėlyje giliai susikaupusi „tūkstantąjį kartą“ pakartojo maldą apie santuoką ir tikėjimą. Ir štai jai apsireiškė Viešpats, tardamas: „Šiandien, kai kiti linksminasi, aš nutariau atšvęsti su tavimi tavo sielos šventę.“ Staiga, tarsi nukritus uždangai, Kotryna išvydo dangaus kareiviją su šventaisiais, kuriuos ji labiausiai mylėjo. Dievo Motina Mergelė Marija paėmė ją už rankos ir sujungė su savo Dieviškojo Sūnaus ranka, Jėzus užmovė jai ant piršto spindintį žiedą (Kotryna, vien tik ji matė šį žiedą visą likusį gyvenimą), tardamas: „Štai aš susituokiu su tavimi tikėjime; Aš – Tavo Kūrėjas ir Išganytojas. Tu išsaugosi šį tikėjimą nesuteptą iki to laiko, kai pakilsi į dangų švęsti su Manimi amžinos santuokos.“
Pažadas, duotas „Giesmių Giesmėj“, ir Evangelijos palyginimuose minimas vestuvių puotos pažadas Kotrynai Beninkasai tapo mistine tikrove.
Iki pastarųjų metų (gal net iki šiol) Sienoje išliko paprotys, draudžiąs paskutinę karnavalo dieną bet kuriai procesijai ar kaukei eiti Fontenbrando gatve, kur vyko anos mistinės santuokos iškilmės. Ant Kotrynos namo frontono išlikęs užrašas: „Tai Kotrynos, Kristaus sužadėtinės, namas“.
Jai nutiko ir kiti įvykiai, dvelkiantys Biblijos dvasia, idant jos misijos prasmė taptų visiškai aiški. Sykį Kotryna išvydo regėjimą: jos dieviškasis Sužadėtinis apkabino ir pritraukė ją prie Savęs, o po to išėmė iš jos krūtinės širdį ir pakeitė kita, panašesne į Jo širdį. Šis regėjimas tiesiogiai atspindi Rašto žodžius: „Sukurk man tyrą širdį.“ (žiūr. Ps 51, 52)
...Sykį pasklido gandas, kad Kotryna numirė, tad sekėjų ir mokinių minia susirinko prie jos mirties patalo. Vėliau ji sakė, kad jos širdį draskė Dievo meilė ir kad ji patyrė mirtį „išvydusi Rojaus vartus“. Bet jai teko atsitokėti žemėje. Ji skundėsi: „O, kokia aš nelaiminga!.. Viešpats man pasakė – grįžk, mano dukrele, tu privalai grįžti, kad išgelbėtum daugelį sielų. Nuo šiol tu nebegyvensi celėje, tau net teks išvykti iš savo miesto... Aš nuvesiu tave pas Bažnyčios ir krikščioniškųjų tautų kunigaikščius bei valdovus...“
Taip ji sužinojo, kad Dievas skyrė jai misiją remti ir tarsi įkūnyti to meto Bažnyčią, kuriai labai reikėjo karštos meilės, ryžto ir reformų. Ir kukli, nemokyta mergaitė ėmė siuntinėti po visą pasaulį savo laiškus, ilgus laiškus, kuriuos ji diktavo stebėtinai greitai, dažnai išsyk po tris ar keturis, aplenkdama sekretorius ir nenuklysdama nuo dėstomos minties, nors temos skyrėsi. Visi šie laiškai baigiasi aistringu šūksniu: „Jėzus saldžiausiasis, Jėzus – Meilė“, o pradžia dažnai primena Biblijos tekstus: „Aš, Kotryna, Jėzaus vergų vergė ir tarnaitė, rašau jums Jo brangiausiuoju krauju...“
Senovinių rankraščių miniatiūrose kartais vaizduojama, kaip adresatai atsiklaupę ir maldingai sudėję rankas priima šiuos laiškus. Pranciškus de Sanktis šiuos iki mūsų laikų išlikusius laiškus (iš viso – 381) pavadino „Krikščioniškos meilės kodeksu“. Kotrynos laiškuose į akis pirmiausia krenta dažnai ir primygtinai kartojami žodžiai „aš noriu“. Jau pirmame laiške popiežiaus legatui Italijoje Kotryna labai ryžtingai pareiškia: „Tad štai, mano tėve, mūsų valdovo popiežiaus legate, aš noriu, kad tai, ką privalote atlikti, jūs atliktumėte uoliai, o ne atmestinai... (1 laiškas).“ (Kai kurie sako, kad valdingus žodžius „aš noriu“ ji ekstazės būsenoje adresuodavo net Kristui.)
Prasidėjus svarbiausiam jos susirašinėjimo etapui, susirašinėjimui su popiežiumi Grigaliumi XI, kurį ji stengėsi įkalbėti grįžti į Romą, ji vartojo švelnius, bet ne mažiau ryžtingus žodžius: „Aš noriu, kad jūs būtumėte toks geras ganytojas, kad, net jeigu turėtumėte šimtą tūkstančių gyvenimų, būtumėte pasiryžęs visus juos paaukoti Dievo garbei ir Jo kūrinių išganymui... Vyriškai, kaip drąsus žmogus sekite Kristumi, kurio vietininku esate... Taigi drąsiau, tėve, ir nuo šiol – šalin atsainumą!“ (185 laiškas)
„Sakau jums Kristaus vardu..., kad į šventosios Bažnyčios sodą jūs atnešate dvokiančių gėlių, tai yra netikusių ganytojų ir vadovų – kupinų bjaurasties ir gobšumo, pasipūtusių iš puikybės; jie tvirkina ir nuodija šį sodą... Aš sakau jums, tėve Jėzuje Kristuje, kad nedelsdamas atvyktumėte kaip romus avinėlis. Šventoji Dvasia jus ragina – atsiliepkite. Aš sakau jums..., atvykite, nedelsdamas atvykite.“ (206 laiškas)
Kotryna tarsi įsikūnijusi Bažnyčia – Nuotaka ir Motina – atkakliai ragina Vyriausiąjį kunigą būti jai „bebaimiu vyru“. Pasitelkusi pernelyg stiprius išsireiškimus, ji čia pat atsiprašo, bet neužleidžia pozicijų: „Deja, deja, brangusis mano tėve, atleiskite už tai, ką per savo akiplėšiškumą jums pasakiau ir tebesakau: vertingiausioji, esminė Tiesa verčia mane tai sakyti... Jeigu aš būčiau jūsų vietoje, aš bijočiau, kad Dievo pyktis neužgriūtų ir neprislėgtų manęs.“ (255 laiškas)
Toks pats ir laiškų kunigaikščiams, kitiems valdovams stilius ir tonas. Milano valdovui Barnabui Viskončiui, rengusiam maištą prieš popiežių, ji rašo ilgą, karštą laišką, ragindama pirmiausia rūpintis vadovavimu miestui; ji kalba apie Dievo meilę, apie Jėzaus Kraują ir apie popiežių („Net jeigu popiežius būtų įsikūnijęs velnias, aš neturėčiau prieš jį maištauti...“). Kotryna grasina jam amžina kančia ir baigdama rašo: „Mylėkite Nukryžiuotąjį ir bijokite Jo; ieškokite prieglobsčio Nukryžiuotojo žaizdose; būkite pasiryžęs numirti už Nukryžiuotąjį.“ (28 laiškas)
Neapolio karaliui, parėmusiam antipopiežių, ji rašo: „Deja, jus galima apraudoti kaip mirusįjį – mirusį kūnu ir siela, jeigu neatsisakysite tokio baisaus paklydimo.” (317 laiškas) O į Prancūzijos karalių kreipiasi tokiais žodžiais: „Vykdykite Dievo ir mano valią.“
Kotrynos misija tapo laisvųjų miestų sutaikymas su Bažnyčia, o ši taika buvo įmanoma tik tuo atveju, jeigu Vyriausiasis kunigas sugrįžtų į Romą. Ji žinojo, kad jai pačiai teks dėl to kovoti. Melsdamasi už popiežių, kuris vis nesiryžo vykti į Romą, ji sakė dangiškajam Tėvui: „Amžinasis Dieve... teikis padaryti taip, kad Tavo vietininkas nesivadovautų vien kūno argumentais ir kad nebijotų jokių kliūčių. Jeigu Tau, o amžinoji Meile, nepatinka, kad jam stinga ryžto, nubausk už tai mano kūną, kurį aš atiduodu Tau kaip auką.“ (Malda, III)
Ji žinojo, kad Bažnyčios negandos ir jos likimas kažin kaip slėpiningai ir glaudžiai susiję. Sykį ji patyrė tokį regėjimą: Kristus jai ant pečių uždėjo kryžių, o į rankas davė alyvų šakelę, sakydamas, kad ji neštų tai žmonėms...
Ir štai ji pati galėjo nuvykti į Avinjoną, bet ten išsyk susidūrė su kardinolų panieka: „Kaip tu, niekinga moterie (cum sis vilis femella), drįsti kalbėti su mūsų valdovu popiežiumi apie tokius dalykus?!“ Kardinolai nežinojo turį reikalą su mergina, kuri juos tyra širdimi mylėjo ir gerbė dėl jų luomo, o kartu nedvejodama galėjo išvadinti juos „šėtono tarnais“, nes jie priešinosi Dievo valiai ir jos misijai.
Popiežius klausė Kotrynos, ir tie, kurie norėjo jį sulaikyti, įteikė padirbtą laišką, neva rašytą švento žmogaus, kuris tuomet buvo gana plačiai pagarsėjęs. Kalbame apie Petrą Aragonietį, kuris atsisakė karaliaus sosto ir tapo vienuoliu, pranciškonu. Šiame laiške popiežius buvo įspėjamas negrįžti į Italiją, nes būsiąs nunuodytas: krautuvėlėse, šalia kurių popiežius turėjo keliauti į Italiją, nuodai jau neva buvo paruošti. Kotryna karštai ir su ironija suniekina šią prielaidą: „Nemanau, jog rašiusis šį laišką gerai išmano reikalą... man atrodo, jis žino mažiau nei vaikas: juk ir šiam aišku, kad Avinjono bei kitų miestų krautuvėlėse taip pat lengva rasti nuodų... Jų čia, kaip ir Romoje, yra tiek, kiek nori pirkėjas – be jokių apribojimų... Man aišku, kad jums siųstą laišką rašė ne anas Dievo tarnas; manau, kad jo autorius yra netoli jūsų, ir tai – vienas iš velnio tarnų, nebijančių Dievo.“
Kotryna pagarbiai ir švelniai sako popiežiui, kad jis nesielgtų kaip vaikąs: „Nukryžiuotojo vardu prašau jūsų būti ne baikščiu vaiku, o vyru.“ (239 laiškas) Kotryna pavertė niekais beveik visų kardinolų (o 21 iš 26 buvo prancūzai) argumentus. Šie vienas per kitą patarė popiežiui negrįžti į Italiją. O ji pasitelkė vieną vienintelį argumentą: „Man atrodo, kad geri žmonės sprendimus turi priimti vadovaudamiesi vien tik noru šlovinti Dievą, gelbėti sielas ir reformuoti šventąją Bažnyčią, o ne savo savimeile..., nes jie siekia tik to, ką myli.” (231 laiškas).
Pagaliau 1376 metais Grigalius XI, paskutinis popiežius prancūzas, pasiryžo didžiam žingsniui ir iškeliavo į Romą. Tačiau, nepaisant to, kad tapytojai ir skulptoriai vaizdavo Kotryną, žengiančią procesijos priešakyje ir laikančią popiežiaus žirgą už vadelių, šventoji nelydėjo jo į Romą, o išvyko j Sieną.
Ten ji nuolat skubėdavo iš savo nuošalaus prieglobsčio pas tuos, kuriems reikėdavo taikos ir Dievo palaimos. Ji lankė nuodėmėse skendinčius žmones. Nors šie ir nenorėjo su ja susitikti, bet Kotryna juos paveikdavo. Ji bendravo ir su užkietėjusiais nusikaltėliais, ir su nevilties apimtais myriop nuteistais žmonėmis.
Kotryna padėjo pasitikti mirtį Mykolui de Tuldo – taip kaip vaikui padedama gimti. Mykolas buvo kilmingas perudžietis. Jį nuteisė mirtį „už neatsargius žodžius apie valstybę“. Jis turėjo pagrindo blogai kalbėti apie žmones, verčiančius save vadinti „prakilniaisiais ponais ir tėvais, Sienos miesto globėjais“. Be to, šį „užsienietį“ buvo nesunku apkaltinti ir šnipinėjimu. Vienas iš mačiusiųjų rašo: „Jis vaikščiojo po kamerą apimtas nevilties; jis nenorėjo eiti išpažinties, nenorėjo klausyti, kaip vienuolis ar kunigas kalbės apie jo išganymą. Galiausiai nusiuntė pakviesti tos mergaitės. Iš gailestingos meilės ji atėjo pas jį į kalėjimą“. Apie tai, kas buvo toliau, pasakoja pati Kotryna. Ir šiose teksto eilutėse, pasak Tomazio, „justi išsyk ir bauginanti Mikelandželo galia, ir Fra Andželiko (Fra Angelico) švelnumas“: „Aš nuėjau aplankyti tą, kuris jums žinomas, ir jis sulaukė tokios paguodos ir padrąsinimo, kad panoro eiti išpažinties... Aš nuvedžiau jį į Mišias, jis ėjo Šventosios Komunijos, kurios seniai nebuvo ėmęs, ...ir aš pasakiau: „Drąsos, mielasis broli, pasiguosk tuo, kad netrukus mes būsime vestuvių pokylyje. Tu keliausi ten nuplautas brangiausiuoju Dievo Sūnaus krauju, su saldžiu Jėzaus vardu lūpose – aš noriu, kad tu nuolat galvotum apie Jį. O aš lauksiu tavęs bausmės vietoje...“
Ir išties, brėkštant tai baisiai dienai, ji laukė jo baudžiamojoje vietoje. „Taigi aš laukiau jo bausmės vietoje ir laukdama vis meldžiausi... Ir štai jis atėjo – tarsi romus avinėlis; išvydęs mane, ėmė juoktis ir paprašė, kad jį peržegnočiau. Peržegnojusi pasakiau: „Gulkis vestuvėms, mano mielas broli! Nes netrukus tu pereisi į amžinąjį gyvenimą.“ Jis padarė tokį švelnų gestą, kuris galėtų sujaudinti tūkstančius širdžių. Ir manęs tai nenustebino, nes jis jau buvo patyręs Dievo artumo saldybę: jis atsigręžė nelyginant nuotaka, priėjusi prie jaunikio namų slenksčio; ji atsigręžia ir nusilenkia tam, kuris ją atvedė, taip išreikšdama dėkingumą... Jis buvo didžiai romus ir atsigulė, o aš ištiesinau jo kaklą ir, pasilenkusi prie jo, priminiau apie Avinėlio kraują. Jo lūpos vis kartojo: „Jėzus ir Kotryna.“ Ir su šiais žodžiais jo galva atsidūrė mano rankose... Kai kūno dalis sudėjo, sielą apėmė ramybė... Kraujo kvapas buvo toks stiprus, kad negalėjau nenuplauti jo kraujo, aptaškiusio mane. Ak, kokia aš apgailėtina ir nelaiminga! Nenoriu sakyti nieko daugiau. Aš likau žemėje, jausdama jam didelį pavydą...“
...Tarp ilgai laukto popiežiaus grįžimo į Romą ir didžiosios schizmos (skilimo), po kurios Kotryna vėl ėmė kovoti dėl Bažnyčios, praėjo keleri metai. Per šį trumpą laiką Kotryna padiktavo kūrinį, kuris apvainikavo visą jos ankstesnį gyvenimą. Šį kūrinį, padariusį ją Bažnyčios mokytoja, šventoji pavadino paprastai: „Knyga“. Jos biografas sako: „Šventoji Dievo tarnaitė padarė stebuklą: ji parašė mišiolo apimties knygą, parašė ją ekstazės būsenoje, praradusi visus pojūčius, išskyrus sugebėjimą kalbėti. Dievas bylojo, o ji atsakinėjo ir pati kartojo Dievo jai sakomus žodžius ir tai, ką pati sakė ar klausė Jį... Teresė kalbėjo, o kiti rašė... Šis faktas atrodo neįtikėtinas, bet tiems, kurie visa tai stebėjo ir užrašinėjo, taip neatrodo, ir aš – vienas iš jų.“
Knygą sudaro 167 skyriai, sugrupuoti į keturias dalis, nes tiek „aistringų troškimų“ Kotryna išsakė Dangiškajam Tėvui.
Pirmasis prašymas – būti „gailestingam Kotrynai“, ir Dievas atsako jai, padėdamas „pažinti save ir Jį“: panardindamas ją į šviesą, akinančią žmogų, kuris pagaliau suvokia savo menkumą Dievo akivaizdoje, tačiau kartu didžiai stebėdamasis patiria, kad Dievas nuo amžių įsimylėjęs į jį, į šią menkystę. Antrasis prašymas – „gailestingumas pasauliui“; trečias –„“gailestingumas Šventajai Bažnyčiai“. Kotryna meldė Dievą išsklaidyti tamsą, užkirsti kelią persekiojimams; ji prašė, kad jai būtų leista nešti bet kokios neteisybės naštą. Ketvirtas prašymas – „Apvaizda visiems“.
Į kiekvieną prašymą Dievas nuodugniai atsako, ir šie atsakymai aprėpia visą krikščionybės mokymą – teologiją, dorovę ir askezę. Pirmiausia Dievas Tėvas sako, kad jau esame gavę gailestingumo dovaną: „Norėdamas išgydyti gausiai susikaupusias negandas, Aš daviau jums Tiltą, kad neskęstumėte audringoje šio tamsaus gyvenimo jūroje. Šis tiltas – tai Mano Sūnus.“
Tilto įvaizdis primena Jėzaus žodžius, kad Jis yra kelias; jo dėka mes ir galime įveikti „pasaulio kartėlį“. Nuo pasaulio iki Tėvo kylama pagarbiai „einant“ šiuo tiltu – Kristaus kūnu, tris kartus Jį bučiuojant: į kojas, į „širdies slėpinius“ ir į „Meilės, nukryžiuotos dėl mūsų, lūpas“; tai trikartis pranciškonų mistikos bučinys: į kojas, į lūpas ir į širdį (osculum, pedum, oris et cordis).
Taigi XIV a. pabaigoje Kotryna baigė amžiaus pradžioje Dantės pradėtą darbą: ji įrodė, kad liaudies kalba gali tikti ir teologijai bei mistikai.
Vos ji spėjo baigti rašyti apie providencialiąją (Apvaizdos) meilę, su kuria Tėvas žvelgia į pasaulį ir į savo Bažnyčią, įvyko didžioji schizma. Vieni ir tie patys kardinolai išrinko du popiežius. Katalikiškas pasaulis suskilo į dvi dalis, ir keturiasdešimt metų Bažnyčią draskė abejonės, kuris iš jų – teisėtas ganytojas. Teisėtasis popiežius Urbonas VI pasikvietė Kotryną į Romą, ir ji drąsiai jį gynė, padėjo įveikti dvejones ir netikrumą. Ji net kreipėsi į atvirą kardinolų konsistoriją (susirinkimą): „Ir štai, mano broliai, – baigdamas pasakė Urbonas VI, – kokių priekaištų mes nusipelnėme Dievo akivaizdoje: mes tokie nedrąsūs, ir ši moteris mus trikdo. Aš vadinu ją silpna moterimi ne iš paniekos, o todėl, kad ji atstovauja silpnajai lyčiai. Ji turėtų dvejoti, o mes – būti kupini ryžto, bet ji yra ryžtinga, o mes dvejojame, ir ji mus drąsina savo šventais argumentais. Tai – jos garbė, o mūsų gėda.”
Biografai teigia, kad būtų galima mėnuo po mėnesio atkurti Kotrynos veiklą, ginant popiežių: laiškai ir kiti raštai beveik visiems Europos vadovams, patarimai popiežiui, kaip iš esmės atnaujinti kuriją, o pirmiausia – pastangos suburti aplink popiežių tuos, kuriuos ji vadino „gerųjų sambūriu“ (305 laiškas). Galiausiai 1378 m. gruodžio 13 d. Urbonas VI ryžosi prašyti dvasinės paramos, ir pati Kotryna išsiuntinėjo jo bulę su savo laišku visiems dvasinį autoritetą turintiems asmenims, kuriuos ji pažinojo, prašydama, kad jie atvirai ir sutartinai paremtų Urboną VI. Ji be jokių ceremonijų kreipėsi ir į tuos šventus žmones, kurie nusišalino, aiškindami turį pasišvęsti kontempliacijai vienumoje. Kartu ji buvo blaivi realistė ir matė, kad impulsyvus ir aršus popiežiaus Urbono VI būdas trukdo siekti santarvės...
Kotryna jam rašė: „Prašau nepykti, bet meilė verčia mane pasakyti tai, ko gal ir nereikėtų sakyti. Bet aš manau, kad jūs turėtumėte pažinti savo vaikus, Romos gyventojus: juos lengviau patraukti ir palenkti meile nei prievarta ar rūsčiais žodžiais.“ (370 laiškas) Ir Kalėdų proga ji kaip subtilią užuominą padovanojo Vyriausiajam kunigui penkis apelsinus, įdarytus uogiene pagal senovinį sieniečių receptą. Pasinaudodama proga ji paaiškino popiežiui, kad iš prigimties kartus vaisius gali tapti saldus, ir jo skonis atitiks auksinę luobelės spalvą: „Apelsinas yra kartus ir aitrus, bet, išėmus tai, kas yra jo viduje, ir palaikius vandenyje, kartumas išnyks; vėliau į vidų pridedama malonių dalykų, o išorė paauksuojama... Tad štai, švenčiausiasis Tėve, pasitelkę saldumynus turėsime vaisių be nemalonaus kartėlio.“ (346 laiškas)
Istorikai sako, kad Kotryna faktiškai „privertė pasaulį pripažinti popiežių Urboną VI“. O jos organizmas jau buvo nualintas sunkumų ir išgyvenimų, nors jai nebuvo nė trisdešimt trejų metų. Ji sakė turinti pirmiausia aukoti save. Ji meldėsi: „Amžinasis Dieve, priimk kaip atnašą mano gyvenimą šiame mistiniame kūne – Šventojoje Bažnyčioje. Aš neturiu ką paaukoti, išskyrus tai, ką Tu man esi davęs. Paimk tad mano širdį...“ (371 laiškas)
Per 1380 metų Gavėnią Kotryna beveik negalėjo judėti, vis dėlto ji davė įžadą kasdien vaikščioti į Šventojo Petro baziliką. Ji rašė savo nuodėmklausiui: „Kokį skurdą mes matome Šventojoje Bažnyčioje, nes ji liko viena, visų apleista“. Todėl, nepaisant visiško išsekimo, dėl kurio ją teko prilaikyti, ji kiekvieną rytą išsiruošdavo eiti pas savo Sužadėtinį, kuris taip pat buvo visų pamirštas. Ji sakydavo: „Vienaip ar kitaip (aš negaliu pasakyti, kaip) mano gyvenimas baigiasi, lašas po lašo nutekėdamas į šią saldžiausiąją Nuotaką. Aš einu šiuo keliu, o štai šlovingieji kankiniai liejo savo kraują.“
Ji žinojo, kad ir jos kelias – tikra kankinystė.
Jos paskutinė kasdienė maldinga kelionė, kuriai ji eikvojo visas jėgas, tapo simboliška: kiekvieną rytą, priėjusi prie bazilikos, kuri yra krikščioniškojo pasaulio širdyje, ji sustodavo prie Džoto (Giotto) mozaikos, kuri tuomet buvo portiko frontono centre. Ten buvo pavaizduota Evangelijos scena: audringos jūros blaškomas laivas – Bažnyčios simbolis. Regis, laivas skęsta, bet niekas negali jo nuskandinti.
Šis paveikslas labai patiko Kotrynai: ji dažnai rašydavo savo laiškuose: „Paimkite Šventosios Bažnyčios valtį.“ (357 laiškas). Ji stebėtinai tiksliai aprašo paskutiniąsias savo dienas. „Atėjus trečiai valandai aš pakylu po Mišių, ir jūs galėtumėte pamatyti, kaip mirusioji eina į šv. Petro baziliką; aš vėl įlipu darbuotis į Šventosios Bažnyčios valtį. Bazilikoje aš išbūnu beveik iki vakarinių pamaldų, ir ten aš norėčiau būti dieną ir naktį – tol, kol pamatysiu šią tautą tvirtai susietą su Tėvu. Mano kūnas lieka be jokio maisto, net be lašelio vandens, ir jį drasko tokie stiprūs skausmai, kokių niekuomet nebuvau patyrusi, tad gyvybė vos terusena jame.
Nežinau, ką Dievas malonės skirti mano daliai, bet, kalbant apie kūno pojūčius, manau, kad dabar turiu juos sustiprinti nauja kančia mano sielos saldybės, tai yra Šventosios Bažnyčios labui... Gali būti, kad vėliau Jis prikels mane kaip prisikėlė pats, ir tąsyk bus padarytas galas ir mano menkystei, ir nukryžiuotiems norams... Aš meldžiau ir tebemeldžiu gailestingąjį Dievą, kad vykdyčiau Jo valią...“ (373 laiškas)
Taip Kotryna praleido savo paskutinę Gavėnią – kentėdama drauge su Bažnyčia, kurią ji pavadino „mano sielos saldybe“ ir kartu su ja laukdama Prisikėlimo dovanos.
Jai nepavyko iki galo išpildyti savo įžado: trečią pasninko savaitę, kai ji meldėsi priešais mozaiką, jėgos ją apleido. Pasak jos, visas valties ir jos gabenamų nuodėmių svoris tarsi užgriuvo ant jos trapių pečių... Ją nunešė į jos mažytę celę Popiežiaus gatvėje (kartais tokios smulkmenos graudina), ten ji gulėjo prikaustyta prie lovos maždaug aštuonias ilgos agonijos savaites. Sekmadienį, prieš Kristaus žengimo į Dangų šventę (Šeštines), visiems pasirodė, kad Kotryna nepaprastai stipriai kenčia. Mačiusieji girdėjo, kad ji ilgai kartojo: „Dieve, pasigailėk manęs, neleisk man pamiršti Tave...“ Vėliau ji ėmė prašyti: „Viešpatie, padėk man, Viešpatie, paskubėk man padėti!“ Ir galiausiai, tarsi atremdama kaltinimą pasakė: „Tuštybė? Ne! – Vien tik tikra šlovė Kristuje...“
