Antonio Sicari   Publikuota iš:  Antonio Sicari, Portretai, Vilnius: S. Rudalevičiūtės indiv. leidybos įm., 2000
Šventas Kryžiaus Jonas

1542 metais, likus ketveriems metams iki Liuterio mirties ir trejiems – iki Tridento Susirinkimo, mažame Kastilijos kaimelyje Fontiverose gimė Jonas Jėpes (Yepes), kurio gyvenimas ir veikla tapo tarsi gyvas atsakas (ne vienintelis, bet, aišku, vienas iš ryžtingiausių bei giliausių), kurį Dievas teikėsi duoti to neramaus meto, XVI amžiaus antros pusės, žmonėms. Jonas vadintas „Doctor mysticus” – mistikos mokytoju (ar mistiku rašytoju), nes jis sukūrė tauriausius, kilniausius Ispanijos literatūroje mistinės poezijos posmus.

Mes užsiminėme apie atsaką, bet, skaitant šio šventojo gyvenimo aprašymą bei jo kūrybą, nematyti, kad to meto Bažnyčią apėmusios protestantizmo ir kitos krizės [...]. Jonas Jėpes, vėliau pasivadinęs „Kryžiaus”, regis, gyveno kitame pasaulyje: jam patiko paprastas, kasdienis gyvenimas, ypač varguolių gyvenimas (jis mielai dirbo pameistriu su mūrininkais, stačiusiais ir remontavusiais mažus vienuolynus, kuriuose jam teko gyventi); jis gerai jautėsi ir savo Ordine, kur beveik visą laiką buvo vyresniuoju ir atsakingu už auklėjimą; artimiausias jam buvo sielovados darbas su tais, kurie į jį kreipdavosi prašydami, kad jis padėtų atsiversti ir visa širdimi pamilti Dievą. Bet jeigu kalbėsime apie svarbius įvykius, kuriuose galėtume tikėtis jį matyti tarp pagrindinių veikiančių asmenų, jo ten nerasime – jis gyveno tarsi kitame pasaulyje.

Pasistenkime pasiūlyti tam tikrą raktą, kuriuo galėtume atverti duris į jo asmenybės slėpinius ir suvokti visą jo veiklą. Tas raktas – tai Šventasis Raštas (ir tai – kur kas vertingesnis ir esmingesnis atskaitos taškas nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio).

Kiekvienas krikščionis žino, kad Biblijoje pasakojama apie išganymo istoriją, kitaip sakant – apie laimingos, gailestingos meilės istoriją. Iš meilės Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą; iš jos Dievas nusileido pas savo puolusius kūrinius, atkurdamas su jais sandorą (iš pradžių su keliais savo draugais: Abraomu, patriarchais, Moze, o vėliau – su visa tauta). Čia kalbama ir apie paties Dievo Sūnaus Atėjimą gelbėti visos žmonijos, kuri turi laipsniškai įeiti į Jo Bažnyčią, Jo Sužadėtinę, gimusią iš vandens, ištekėjusio iš Jėzaus šono, perdurto ant kryžiaus; į Bažnyčią, kurios paskirtis – nuolat stiprinti meilės santuoką su Kristumi. Štai kodėl Šventojoje Istorijoje taip gausu santuokinės meilės, realesnės nei pati realybė, simbolių, štai kodėl krikščionybėje vyro ir moters meilė tampa Sakramentu, tai yra veiksmingu ženklu, įkūnytu kitos, didingesnės meilės simboliu.

Lietuva meldžiasi

Santuokinė Kristaus meilė kiekvienam kūriniui – tai realybė. Bet kuri kita meilė – tik užuomina, ženklas. Apie tai byloja krikščionybė: „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame” (1 Jn 4, 16).

Ką mes matome daugelyje Biblijos knygų? Kūrinijos santykių su Dievu istoriją – istoriją, kurioje yra visi žmogaus gyvenimo įvykiai: gimimas ir mirtis, sėkmės ir nesėkmės, taika ir karas, kančia ir džiaugsmas, nuodėmės ir išganymas, kūryba ir griovimas, pergalės ir pralaimėjimai. Biblijoje yra viskas, ir jos pagrindiniai herojai – patys įvairiausi žmonės: karaliai ir pranašai, kariūnai ir išminčiai, turtuoliai ir vargšai, šventieji ir nusidėjėliai, nepaprasti žmonės ir vidutinybės.

Tačiau tarp visų Šventojo Rašto knygų yra viena – ypatinga, vienintelė, kuri yra nelyginant jo širdis; čia – visų kitų knygų, visų kitų įvykių ištakos ir paaiškinimas – tai Giesmių Giesmė.

Tačiau ką pamatysime atidžiai perskaitę šią knygą? Ilgą, nuostabų meilės eilėraštį: jį galima laikyti tikrovišku pasakojimu apie dviejų jaunų žmonių meilę, o galima laikyti simboline poema, apdainuojančia beribę Jahvės meilę išrinktajai tautai; tai ir pranašystė apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą, kuris ateis tam, kad paaukotų Save, Savo Kūną Eucharistijoje. Kad ir kaip aiškinsime Giesmių Giesmę, ji įeina į Bibliją ir visą ją nušviečia: tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą; ir jos grožis įprasmina, praskaidrina kiekvieną tragediją.

Kažin ko panašaus – kur kas „panašesnio” nei tai atrodo iš pirmo žvilgsnio, – Dievas pareikalavo iš Kryžiaus Jono aną išties unikalų Bažnyčios lūžio metą; Jis pareikalavo iš jo tęsti ir iš naujo apmąstyti Giesmių Giesmę. Tačiau tam, kad jis galėtų iš naujo perskaityti Bibliją, Dievas privertė įsigilinti į šią poemą pasitelkus jo paties savitą patirtį. Jono Kryžiaus gyvenimas taip pat buvo meilės istorija – sekimas Nukryžiuotojo meile ir įsijautimas į ją.

Tai, ką pasakėme, ir yra svarbiausia. Dabar belieka papasakoti apie Kryžiaus Jono gyvenimą.

Paprastai biografai neteikia pakankamai reikšmės ženklui, susijusiam su pačiu didžiojo mistiko gimimu. Kai Dantė sumanė parašyti amžiną, visai žmonijai svarbią poemą, jis žengė drąsų žingsnį. Jeigu jis būtų ėjęs įprastu tam metui keliu, jis būtų rašęs „amžinąja” lotynų kalba. Tačiau jis pasiryžo didžiam dalykui – papasakoti viską, ką žino, gimtąja kalba, aiškindamas šį pasirinkimą taip: „Mano brangioji gimtoji kalba buvo vienas iš tėvų sąjungos elementų; gimtoji kalba buvo nelyginant ugnis, kaitinanti geležį, iš kurio kalvis nukals peilį, – ji prisidėjo prie mano gimimo ir dalyvauja mano gyvenime” (Puota. 1,13). Kažką panašaus reikėtų pasakyti ir apie meilės poezijos kalbą – taip pat ypatingą, į nieką nepanašią, – kuri taps kuklaus, nuolankaus, neišvaizdaus vienuolio, visiškai apmarinusio savo kūną, kalba. Giesmių Giesmė, kurią jis pratęsė, tarnaudamas Bažnyčiai, prasidėjo jo motinos namuose. Motinos, nes jo tėvas negalėjo atsivesti vaikų į savo namus.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Jono tėvas Gonzalas de Jėpes priklausė kilmingai Toledo giminei. Jis prekiavo šilku, o tuomet tai buvo labai pelningas verslas. Keliaudamas su reikalais jis susipažino su jauna, gražia audėja Katalina Alvarez, kuri buvo labai neturtinga našlaitė. Gonzalas įsimylėjo ir vedė ją prieš tėvų valią. Šie paliko jį be lėšų. Taip Gonzalas tapo toks vargšas, kad jo jaunai žmonai teko įkurdinti jį savo kukliame namelyje ir mokyti savo amato...

Gimė trys vaikai. Namuose viešpatavo nuostabi ramybė ir meilė, bet nepriteklius ten buvo artimas skurdui. Gimus Jonui, tėvas netrukus susirgo, ir per dvejus jo ligos metus ištirpo paskutinės šeimos santaupos. Kotryna, likusi našlė su trimis vaikais, neturėjo net kuo jų pamaitinti. Paėmusi ant rankų Jonelį ir vesdama kitus du mažylius, ji pėsčia iškeliavo į Toledą.

Elgetaudama ji pasiekė miestą, kur tikėjosi sulaukti turtingų vyro giminaičių paramos. Tačiau šie nė nemanė padėti. Nelaiminga šeima skurdo klajodama po šalį ir stengdamasi patekti į didesnius miestus, kur buvo lengviau manytis.

Pranciškus – vyriausias Kotrynos vaikas – paaugęs ėmė remti šeimą; antrasis jos sūnus Leonas mirė, neatlaikęs nepakeliamų vargų, o Joną nusiuntė į našlaičių mokyklą, kur jis mokėsi ir kartu patarnavo Medinos del Kampo (Campo) ligoninėje (ten gydyta nuo sifilio). Šeimos reikalams pakrypus gera linkme, ji išsyk ėmė padėti tiems, kurie buvo dar didesni vargšai: į namus paėmė pamestinuką ir globojo jį, kol šis numirė.

Nori nenori, o šį pasakojimą tenka trumpinti. Vis dėlto pasistenkime pajusti tą neįprastą atmosferą, gaubusią Jonelį vaikystėje: meilės ir kančios, vidinio turto ir išorinio skurdo atmosferą. Ir meilė čia buvo ne ta, kuri sunkiai suderinama su kančia ir nepritekliais, o dosni meilė – tėvo, pasirinkusio skurdą vardan meilės ir praturtėjusio motinos meile, ir motinos meilė... Jų vaikai visuomet jaus slėpiningą ryšį tarp turto ir skurdo, meilės ir kančios. Ir tai pasakytina ne tik apie Joną, bet ir apie jo vyresnįjį brolį Pranciškų, kurį Jonas visą gyvenimą mylėjo labiau „nei bet ką kitą žemėje”. Pranciškus taip pat tapo šventuoju (nors ir mažiau žinomu). Jis mirė sulaukęs septyniasdešimt septynerių metų, pelnęs švento žmogaus, stebukladario šlovę.

Vaikystėje ir jaunystėje Jonas jau pasižymėjo visais tais žmogiškais ir dvasiniais bruožais, kurių reikėjo įvykdyti Dievo jam skirtą ypatingą užduotį. Žymus literatūros kritikas Damazas Alonzo, komentuodamas Jono Kryžiaus eiles, klausė, ar jis būtų galėjęs taip vaizdingai ir subtiliai rašyti, jeigu jo širdies jaunystėje bent kelis kartus nebūtų pervėrusi „pora nuostabių merginos akių”. Tai bandymas įžvelgti jo mistinėje egzaltacijoje žemiškų išgyvenimų pėdsaką. Tačiau kritikas, matyt, pamiršo, kad Jono Kryžiaus gyvenime mylinčių akių, laukiančių meilės atsako, žavesys buvo jau jo šeimos ištakose. Šis tas iš Giesmių Giesmės pasikartojo ir tapo jo „gimtosios kalbos” savastis.

Kai Jonui sukako 21 metai, visa jo sukaupta meilės, skurdo ir išminties patirtis susiliejo į viena ir tapo vienuolio karmelito pašaukimu: poreikiu melstis, medituoti, marinti kūną, garbinti Karmelos Mergelę Mariją – švelniausią motiniškos meilės paveikslą, per kurį teikiama visokeriopa Dievo malonė.

Jis buvo auklėjamas vienuolyne ir čia, be abejo, didžiausią įtaką visam tolesniam jo gyvenimui padarė ordino parengtas dvasinio gyvenimo vadovas, kur sakoma: „Jeigu nori ieškoti prieglobsčio meilėje ir trokšti pasiekti savo tikslą, t.y. gerti iš meditacijos šaltinio..., tau reikia vengti ne tik to, kas uždrausta, bet ir viso to, kas tau trukdo mylėti dar karščiau.”

Taigi Jonui prasidėjo vienuoliško pašaukimo metai, filosofijos ir teologijos studijų garsiajame Salamankos universitete metai. Jam sekėsi mokytis; jis buvo apdovanotas aštriu protu, griežta logika, o malda ir askezė padėjo tobulinti sielą ir kūną (jis pasirinko mažą tamsią celę tik todėl, kad pro vienintelį jos langą buvo matyti klirosas, ir jis galėjo ilgas valandas medituoti, žvelgdamas į Švenčiausiąjį). Tačiau pernelyg triukšmingą universiteto gyvenimą buvo sunku derinti su mistinės meilės ir kryžiaus patirtimi, kuri, Dievo valia, ženklino Jono gimimą ir kurios jis negalėjo atsisakyti. Prieš šventinimus jis buvo benutariąs, kad tikrasis jo pašaukimas – tapti atsiskyrėliu ir atsidėti meditacijai, todėl rengėsi stoti į kitą ordiną. Būtent tuomet jis susitiko su Terese Aviliete.

Tai įvyko 1567 metais. Vienuolė karmelitė, apdovanota nepaprastu žavesiu, buvo trisdešimčia metų už jį vyresnė. Ilgos, skausmingos pašaukimo paieškos buvo jau praeityje. Tačiau jos siela visiškai nurimo tik prieš keletą metų, ėmus reformuoti karmelitų vienuolynus. Ji norėjo paversti juos mažu „Rojumi žemėje”, kur gyvena „gerųjų bendruomenė” – žmonės, padedantys vieni kitiems jau šioje žemėje išvysti Dievą „tyromis tikėjimo akimis, abipusės meilės ugnies, kylančios iki pat Dievo Širdies”, dėka. Šventoji stengėsi pasiekti, kad šie vienuolynai imtųsi pareigos įeiti į pačią „Bažnyčios ir pasaulio širdį” ir likti joje; kad šiuose vienuolynuose būtų meldžiamasi, kenčiama, kovojama, mylima vietoj visų ir dėl visų.

Teresė norėjo, kad reforma apimtų ir vyriškąją ordino dalį; negana to, ji laikė tai svarbesniu dalyku nei moterų vienuolynų pertvarka, nes vyrai gali atsidėti ir meditacijai (kai asmenybė ištirpsta meilėje ir Kryžiaus kančioje), ir misijų darbui vykdydami Kristaus valią ten, kur Bažnyčiai labiausiai reikia pagalbos ir paramos.

Jonas sutiko tapti jos bendražygiu ir likimo dalininku: jis grįžo į Salamanką baigti studijų ir gauti kunigo šventinimų, o Teresė tuo tarpu ėmė ieškoti vietos pirmajai reformuotai karmelitų bendruomenei. (Ji pati sukirpo ir pasiuvo Kryžiaus Jonui varganą vienuolio sutaną iš šiurkščios vilnos.)

Naujasis gyvenimas prasidėjo Durvele (Duruelo). Tai buvo tokia nuošali gyvenvietė, kad pirmą sykį jos beieškodama Teresė sugaišo ištisą dieną. Vienuolynui pritaikė seną statinį. Pastogėje, kur net nebuvo galima stovėti išsitiesus, įrengė chorą, prieangyje – koplytėlę, pastogės kampuose – dvi žemas celes (jose galva siekė lubas). Mažytė virtuvėlė, perskirta pusiau, buvo ir valgykla. Visur ant sienų kabojo mediniai krucifiksai ir popieriniai paveikslėliai. Tėvas Jonas aikštelėje priešais vienuolyną pastatė didelį kryžių, kurį iš tolo galėjo matyti tie, kurie pas juos keliavo. Naujajame vienuolyne „atsiskyrėliai” gyveno itin asketiškai, bet visa alsavo giliu, santūriu švelnumu (jo ištakos buvo ilgos maldos taip susikaupus, kad vienuoliai kartais net nepastebėdavo, kad meldžiasi). Jie eidavo į kaimyninius kaimus pamokslauti valstiečiams, kurie buvo likę be jokios sielovados, išklausydavo jų išpažinčių.

Teresė atvyko ir buvo labai sujaudinta, nes, jos žodžiais, vienuolynas buvo nelyginant „Betliejaus prieangis”. Jonas – šį kartą pats to norėdamas, sukūrė savo vaikystės atmosferą, kur meilę lydėjo laisva valia pasirinktas skurdas ir kančia. Ir jo vienuoliškas gyvenimas taip harmoningai derinosi su vaikyste, kad jis leido savo artimiesiems kurį laiką pagyventi vienuolyne. Kol broliai pamokslaudavo, jo motina Kotryna taisė bendruomenei kuklų valgį, brolis Pranciškus tvarkė kambarius, patalynę, o brolienė Ona skalbė.

Taip gimė Karmelis, kurį Teresė sumanė ir panoro sukurti; vienuolių bendruomenės gyvenimas broliams tapo toks turiningas ir gilus, kad jie visam laikui išsaugojo ištikimybę pasirinktam keliui. Mes čia negalime aptarti visų šios istorijos vingių, o ji netrukus komplikavosi ir tapo tragiška. Tais laikais, kaip dažnai esti, vienuoliai, troškę permainų, sulaukdavo nepasitenkinimo. Jiems priešinosi manantieji, kad nereikia jokių reformų; na, o broliams reformatoriams labai dažnai stigdavo kantrybės. Tad trumpai aptarkime, kas čia įvyko.

Artėjo 1577 metų pabaiga. Jau beveik penkerius metus Jonas gyveno Aviloje. Šv. Teresė, kurią prieš jos valią paskyrė didelio nereformuoto karmeličių vienuolyno (to paties, iš kurio ji savo laiku pasitraukė) vyresniąja, pasikvietė Joną Kryžiaus, norėdama, kad jis prisidėtų prie seserų sielovados. Jie dirbo išvien, ir neramus vienuolynas, kur gyveno 130 seserų, laipsniškai kito, tapdamas tuo, kuo ir turėjo būti: meilės ir maldos namais. Tačiau dviejų didžių reformatorių veikla kėlė nepasitenkinimą žmonių, laikiusių juos nesutramdomais, neklusniais avantiūristais.

Tuo metu Bažnyčios valdžios hierarchija dar buvo nesusiformavusi ir prieštaringa: buvo nuncijus, veikiąs popiežiaus vardu, bet buvo ir Ordino generolo atstovas, kurio valdžią pripažino popiežius. Be to, būta karaliaus Pilypo II atstovų ir patarėjų, kurie taip pat turėjo Romos įgaliojimų, tad kartais būdavo tiesiog neįmanoma susigaudyti, kas turi nurodinėti, o kas ir kaip – paklusti. Šiaip ar taip, bet ordino generolo atstovas, kuriam nekantrūs pavaldiniai paskubėjo paklusti, nurodė sučiupti Kryžiaus Joną ir įmesti jį į kalėjimą.

Tuomet Bažnyčia tvarkėsi panašiai kaip karalystė, tad vienuolynuose taip pat buvo karceris neklusniems broliams. Tačiau su Jonu pasielgta itin žiauriai: jį surišo ir visaip žemindami, nelyginant suimtą Kristų, nuvežė į Toledą, į didelį vienuolyną, įsikūrusi ant Tacho upės kranto. Jį uždarė ankštoje kamarėlėje, iškaltoje sienoje (anksčiau ja kartais naudotasi kaip atmatų duobe). Ten skendėjo prieblanda, nes šviesos spinduliai tegalėjo prasiskverbti pro siaurą, vos trijų pirštų pločio plyšelį. Pro jį buvo galima žvilgtelėti į gretimą patalpą, ir tik vidurdienį buvo pakankamai šviesu, kad Jonas galėtų skaityti savo brevijorių – vienintelį jam paliktą daiktą.

Taip jis praleido beveik devynis mėnesius misdamas vien duona ir vandeniu (kartais jam duodavo visą ar pusę sardinės). Vieninteliai drabužiai, dengę jo kūną, puvo, nes jis negalėjo jų skalbti. Kiekvieną penktadienį pagrindiniame valgomajame jį plakė rimbu į nugarą taip stipriai, kad randai neišnyko daugelį metų. Po to jį imdavo plakti žodžiais: jam sakydavo, esą jis kovoja dėl reformų tik todėl, kad trokšta valdžios ir nori, kad jį garbintų kaip šventąjį... Jį vargino utėlės ir krėtė šaltis.

Šv. Teresė, sužinojusi apie jo kančias, rašė karaliui Pilypui II baisius žodžius: „Apautieji (tai yra nereformuoti karmelitai. – aut. past.), regis, nebijo nei įstatymų, nei Dievo. Mane slegia mintis, kad mūsų tėvai – šių žmonių rankose... Aš verčiau norėčiau, kad jie būtų tarp maurų, kurie gal būtų gailestingesni...”

Bet štai įvyko stebuklas: atsiskleidė asmeniškas Kryžiaus Jono pašaukimas. Dievas patikėjo jam sukurti komentarą Giesmių Giesmei, žvelgiant iš jo laikų Bažnyčios pozicijų. Gūdžią įkalinimo naktį, gaubiamas nykios tamsos, Jonas Kryžiaus kuria kupinus šviesos, karštus, iš širdies plaukiančius posmus. Jis vartoja Biblijos įvaizdžius, tačiau stilius ir forma – to meto poezijos.

Jonas kuria mintyse, bet jo poezijos pasaulis nepaprastai turtingas simbolių, įvaizdžių, jausmų. Tai pasaulis, kur grožis – tai šauksmas sielos, ieškančios Kristaus kaip Sužadėtinė ieško savo Sužadėtinio; tai nenumaldomas potraukis Dievui, kuris Kristuje atgauna savo kūrinį.

Naktis – baisi kalėjimo tamsa, besikėsinanti į pačią vargšo nualinto, persekiojamo vienuolio sielą (jam pranešė melagingų žinių, norėdami įtikinti, kad viskas prarasta – jo pradėtas žygis žlugo) – tapo būtina sąlyga, kad būtų galima įžengti į Dievo Apreiškimo pasaulį, atsiribojus nuo visko, kas galėjo atitraukti nuo šios didžios užduoties.

Tai „didi viso, kas yra, vienatvė”, gili tyla, kurioje girdėti, kaip iš Dievo teka pačios gyvybės versmės, pasiekiančios mus, ir ši tėkmė išlieka „net jeigu aplink – naktis”. Tamsoje, „net jeigu aplink – naktis”, žmogus vis viena žino, kad vandens ir žemės troškulys tebemalšinamas, kad tyras vanduo niekuomet nesusidrums ir kad galiausiai jis numalšins visų kūrinių troškulį, „net jeigu dabar naktis”.

Pasak Kryžiaus Jono, dvi didžiosios paslaptys: Eucharistijos paslaptis ir Trejybės, šios visa gaivinančios tėkmės, paslaptis simboliškai atsiskleidžia būtent nakties, šviesos, alkio numalšinimo įvaizdžiais bei jų sąveika. Stoja naktis: naktis, kai visi nutyla, o kalinys, rizikuodamas gyvybe, bando bėgti (ir pats Jonas vos neužsimušė iššokęs pro langą ir nukritęs ant akmenuoto Tacho kranto); naktis, kai „niekas tavęs nemato”, ir tu nieko nematai, bet viduje dega kelrodė žvaigždė, nušviečianti tave skaisčiau nei „saulės šviesa vidudienį”.

Taigi per šiuos baisius mėnesius, tūnodamas savo gūdžioje belangėje, Jonas pradeda keliauti po Dievo Apreiškimo – Biblijos pasaulį. Dievo malone jis tarsi persikėlė ten ir tapo vienu iš Biblijos herojų. Panašiai kaip psalmių kūrėjas jis jaučiasi tremtiniu, sėdinčiu ant Babilonijos upių kranto; visi reikalauja iš jo džiaugsmo giesmių, kurių jis nebegali kurti („Prie Babilonijos upių – ten mes sėdėjome verkdami, Ziono kalną atsiminę...” Ps 137,1). Liūdėdamas tremtyje, Jonas taip pat prisimena savo tėvynę, bet Senojo Testamento eilėse jam skamba žinia apie Kristaus prisikėlimą.

„Ir mane sužeidė meilė, persmelkusi mano širdį. Aš paprašiau meilę užmušti mane, jeigu jos žaizdos tokios gilios. Aš įsakiau ugniai apgaubti mane, žinodamas kaip ji degina. Pats savyje aš miriau ir tik Tavyje imdavau kvėpuoti. Vis iš naujo dėl Tavęs aš mirdavau ir dėl Tavęs prisikeldavau. Pakakdavo šauktis Tavęs, kad prarasčiau ir atgaučiau gyvybę”.

Nelaimingas kalinys kurs ir romansus. Jie surimuoti gana monotoniškai, o tai rodo, kaip sunku buvo mintyse kurti posmą po posmo, nepamirštant ankstesnių. Jonas suteikia romanso formą ir Evangelijos pagal Joną pradžiai („Pradžioje buvo Žodis...”), pateikdamas ją kaip kupiną meilės dialogą tarp Dievo Tėvo ir Sūnaus. Dar vienam romansui jis pasitelkia Evangelijos pasakojimą apie Kristaus gimimą.

Visą Evangelijos istoriją jis regi kaip Tėvo surengtą vestuvių puotą, kurioje dovanoja Sūnui savo kūriniją, ir kaip Sūnaus vestuvinę dovaną. Sūnus aukoja savo Kūną, kad vėliau išpirktų ir grąžintų Tėvui. Šios šventės centre – Marija (jai skirti paskutiniai romansų žodžiai); Marija, su nuostaba žvelgianti į šį stebuklingą ir neregėtą dalyką: Dievas, tapęs kūdikiu, verkia žmogaus ašaromis, o žmogaus sielą apima Dievo džiaugsmas.

Tačiau tobuliausias Jono eilėraštis – tai garsioji „Dvasios giesmė”, kurios jis pats nepabūgo lyginti su Saliamono Giesme, prisipažindamas, kad ją įkvėpė Šventoji Dvasia, o pats jis net nebūtų galėjęs jos paaiškinti – tiek daug šiuose posmuose „per kraštus besiliejančios mistinės išminties”. „Kas gali aprašyti tai, ką Jis leidžia pajusti mylinčioms sieloms, kuriose Jis gyvena? Ir kas pajėgs išreikšti žodžiais tai, ką Jis leidžia joms patirti? Ir tuos troškimus, kuriuos Jis suteikia? Žinoma, niekas negali to padaryti – net tas, kuris visa tai patiria”. Jonas, jo paties žodžiais, tapo vienu iš žmonių, „dovanojančių slėpinius, kuriuos sužino iš visažinančios Dvasios”.

Net psichologijos lygmeniu sunku paaiškinti, kaip tamsiojoje kalinamas, fiziškai visiškai išsekintas žmogus gali atskleisti savyje tokios tyros, skaidrios, ugningos, gaivios poezijos šaltinį. Jo kūryboje gausu spalvų, garsų, prisiminimų, norų, kančios, nekantraus polėkio. Štai keli pavyzdžiai.

„Visi postringauja, pasakodami apie Tavo didžias malones, ir vis labiau žeidžia mane, palikdami man, užgesusiai, kažin ką, apie ką jie murma...”

„O, krištoliškai skaidrus šaltini! O, kad tavo sidabro spindesyje vėl staiga išvysčiau mylimas akis, kurių paveikslas giliai įsmigęs man į širdį!”

„Mano mylimasis – tarsi kalvos, negyvenami slėniai, apaugę tankiu mišku, plynos laukymės, čiurlenantys šaltiniai, švelniausias vėjelio dvelksmas... Tarsi pailsėjusi naktis, kai ji atsigręžia į ryto žarą; prislopinta muzika, skambanti dykumoje, tarsi puota, stiprinanti ir žadinanti meilę”.

„Jeigu manęs niekas nebegirdės, jeigu manęs nebus galima nei pamatyti, nei rasti, pasakykite, kad aš paklydau, kad aš įsimylėjau ir panorau klajodama pražudyti save, ir buvau pavergta”.

Tai įsimylėjusios sielos giesmė, tęsianti ir papildanti Naujojo Testamento ir Bažnyčios įvaizdžiais Giesmių Giesmę. Be to, čia atsiliepiama į gausius šios puikios ir slėpiningos knygos komentarus, kurių autoriai – Bažnyčios tėvai.

Praėjus devyniems mėnesiams, Dangun Žengimo šventės išvakarėse Jonui Kryžiaus pasisekė naktį pabėgti iš kalėjimo, nors jis rizikavo gyvybe, krisdamas ant akmenuoto upės kranto. Jį priglaudė Toledo karmeličių vienuolynas; vėliau jis persikėlė į Beaso (Baeza) vienuolyną. Kai jis įžengė į prieškambarį, vienuoles apstulbino jo išvaizda. Jos pasakojo: „jis buvo panašus į mirusįjį – vien oda ir kaulai; jis buvo taip nualintas, kad beveik neįstengė kalbėti”... Keletą dienų jis išbuvo užsisklendęs savyje ir kalbėjo stebėtinai mažai. Norėdama jį padrąsinti ir nutraukti slegiančią tylą, vyresnioji (vėliau Jonas paskyrė jai komentarą savo „Dvasios giesmei”) liepė dviems naujokėms pagiedoti keletą posmų dvasinių giesmių. Tai buvo vieno atsiskyrėlio sukurtos liūdnos giesmės. Ten buvo ir tokie žodžiai: „Tas, kuris nepatyrė kančios šioje ašarų pakalnėje, niekuomet nepatyrė gėrio ir niekuomet nepatyrė meilės, nes kančia – mylinčiųjų rūbai”. Štai ką pasakoja apie šj įvykį dvi jaunos vienuolės: „Jo skausmas buvo toks didis, kad iš akių ėmė gausiai lietis ašaros ir tekėti jo veidu... Viena ranka jis atsirėmė į groteles, o kita davė ženklą nustoti giedojus”. Tačiau labiausiai jas apstulbino Jono susijaudinimo priežastis. Jis pasakė liūdįs, nes „Dievas siunčia jam pernelyg mažai kančių, kad jis galėtų kaip reikiant mylėti Dievą”.

Praėjus daugeliui metų, kai ta pati vyresnioji priminė jam apie tamsiojoje praleistą laiką, Jonas palingavo galva ir tarė: „Ona, mano dukra, nė už vieną iš tų malonių, kurias Dievas man ten suteikė, negalima atsilyginti sėdėjimu karceryje (carcelilla), net jeigu kalėtum daugelį metų”. Ankšta, tvanki kamaraitė jo sąmonėje pavirto kažin kokiu smulkiu ir nereikšmingu dalyku, lyginant su ten įvykusiu stebuklu!

Mes negalėsime smulkiai papasakoti apie visus tolesnius Jono Kryžiaus gyvenimo kelio vingius. Jam tebuvo likę gyventi keturiolika metų, ir visą šį laiką jis buvo daugelio vienuolynų vyresniuoju, buvo visuotinai mylimas ir gerbiamas, nors jam visuomet skirdavo antraeilius vaidmenis. Jo sielovados pirmiausia troško norintieji, kad jis nukreiptų jų kelius link Dievo.

Visi, kurie jį mylėjo, liudija buvus, mūsų nuomone, beveik neįmanomą dalyką: viena vertus, Jonas nešė sunkią Kryžiaus naštą (šiuo atveju tai askezė, kūno marinimas, griežtų taisyklių paisymas, didžiulis reiklumas sau ir kitiems), o, kita vertus, šalia jo buvo aiškiai juntama prisikėlimo atmosfera – švelnumo, gerumo, supratimo, sugebėjimo net sunkiausią ir karčiausią kelią padaryti patrauklų ir geidžiamą. Jonas rašė: „Įsimylėjusi siela – tai švelni, geranoriška, kukli ir kantri siela”.

Taip pasireiškia menko kūrinio ryšis su visatos Kūrėju. Tačiau studijose, analizuojančiose šio šventojo gyvenimo patirtį ir kūrybą, skiriama pernelyg mažai dėmesio ir nepakankamai suprasta, jog svarbiausias dalykas – ne jo „sistema”, o jo gilūs mistiniai Velykų paslapties išgyvenimai. Iš Golgotos (kalėjimo) prisikėlė Žodis (įkvėpta, gyvybinga poezija).

Jonas moko, kad mirtis gali reikšti gyvybę, tuo tarpu tai, kas iš tikrųjų yra mirtis, laikome gyvybe.

Jonas Kryžiaus garsėja tuo, kad jam pavyko išsyk užkopti į dvi viršūnes, esančias, regis, priešinguose poliuose: į grožio viršūnę (poezija) ir į asketiško griežtumo viršūnę (komentuodamas savo paties kūrybą). Tačiau šią išorinę nedermę galima suprasti ir teisingai aiškinti tik mąstant apie tai, kaip šie du pasauliai iš pradžių susiliejo jo vaikystėje, o vėliau – bręstant ir subrendus.

Jonas tebetraukė sielas, trokštančias pajusti ir patirti tokius mistinius išgyvenimus, kokius jis buvo patyręs, kur svarbiausia – žvelgti į Bažnyčią kaip į Kristaus Sužadėtinę.

Savaime aišku, kad Teresės įkurti vienuolynai, gyvenę jos dvasia ir vykdę jos valią, norėjo, kad Jonas būtų jų sielos vadovu. Ir būtent dėl jų jis sutiko, jeigu galima taip pasakyti, atskleisti nepaprastą ir įstabią mistinę patirtį, iš kurios išsirutuliojo jo dvasinės sielovados samprata. Kadangi to pageidavo patys brangiausi jam žmonės, visą likusį gyvenimą jis paskyrė bandymams pakomentuoti savo poetinį žodį pasitelkdamas tam visas savo žinias, įskaitant ir teologiją (Jonas buvo apdovanotas itin griežta logiška mąstysena). Jis analizavo savo eiles visais įmanomais požiūriais – teologijos, filosofijos, psichologijos, bandydamas paaiškinti tai, ko neįmanoma išreikšti.

Iš meilės Kristaus Sužadėtinei jis sutiko nuskurdinti savo paties nemarią poeziją, paversdamas ją idėjomis, principais, išvadomis. Mes sakome „nuskurdinti”, nes tai buvo bandymai sumenkinti savo žodžio (įkvėpto Šventosios Dvasios) įtaigą, nors kultūros ir istorijos požiūriu jo komentarai, be abejo, verti dėmesio, nes čia justi talentas ir intelekto galia.

Taip Jonas sukūrė savo garsiuosius askezės kūrinius.

Tęsdamas kalėjime sukurtos šviesios, poetiškos „Dvasios giesmės” komentarą jis netikėtai, jau būdamas laisvėje, sukūrė naują eilėraštį, kuriame prisimena tą baisų ir kerintį išgyvenimą – tą Naktį, kai reikėjo ryžtis pavojingam bėgsmui ieškant Meilės. Jis komentuoja ir šį naują poezijos kūrinį, beveik kartu su pirmuoju rašydamas du garsius savo traktatus: „Kopimas į Karmelės kalną” (Solida ai Monte Carmelo) ir „Tamsi naktis” (Noche obscura del alma). Jie sudaro dvi vieno kūrinio dalis.

Taip komentarai, berašant juos, glaudžiai persipina ir neįmanoma nei jų atskirti, nei teikti aiškią pirmenybę kuriam nors iš jų; čia yra tam tikras mirties ir prisikėlimo kaitos ritmas, bet siela, įžengianti į Velykų paslaptį, turi tapti panaši ir į gyvą, ir į nukryžiuotą, ir į prisikėlusį Kristų; o tai, ko Jis iš jos reikalauja, ir tai, ką jai suteikia, po truputį išryškėja ir paaiškėja tik Meilės dėka. Taigi net Jono Kryžiaus traktatų stilius, kuriam būdinga keista, sunkiai suvokiama harmonija, rodo, kad šis žmogus rašo apie neišreiškiamą paslaptį.

Kryžiaus Jonui tai buvo varginantis darbas. Kiek tai buvo įmanoma, jis plėtoja savo idėjas, nors jam niekuomet nepavykdavo įsiskverbti į savo paties poezijos, savo įvaizdžių ir praregėjimų gelmes. Jis įspraudžia savo idėjas į griežtų schemų rėmus, bet vis dėlto jam nepavyksta išsamiai ir suprantamai jų paaiškinti. Jis „aiškina” bandydamas tiksliai viską apibrėžti, apžvelgti visą minties tėkmę, kol galiausiai pats susipainioja. Kartais jis pernelyg toli nukrypsta nuo temos, kartais įsivelia į pernelyg detalius aiškinimus, o kartais jie pernelyg lakoniški. Jis komentuoja poeziją prozaiškais kūriniais, pastebi, jog geležinė prozos logika verčia jį keisti pirminę poezijos tėkmę; jis daug kartų perrašo komentarus, lieka jais nepatenkintas ir galiausiai netikėtai juos nutraukia. Net paskutinį didelį traktatą, skirtą poezijai – „Gyvoji Meilės liepsna” – jis taip pat perrašo du kartus. Pirmasis variantas staiga nutrūksta Jonui pabandžius pakomentuoti nuostabią savo eilėraščio eilutę, kur siela sako Šventajai Dvasiai: „Kaip švelniai Tu trauki mane prie savęs!” Komentaras baigiasi beveik netikėtai: „...Šventoji Dvasia pripildo sielą gėrio ir šlovės kartu patraukdama prie savęs ir taip giliai panardindama ją į Dievo gelmes, kad to neįmanoma nei aprašyti, nei pojūčiais pajusti. Todėl aš tuo ir baigsiu". Antrame variante jam teko švelninti ir keisti pabaigą: „...Patraukdama ją prie savęs stipriau nei tai galima išreikšti ar pajusti, panardindama ją į Dievo gelmes, kuriam garbė ir šlovė. Amen”.[...]

Gali būti, kad čia tiks paties Kryžiaus Jono žodžiai, pasakyti apie dangiškąjį Tėvą, kuris, ištaręs Žodį, nebenorėjo, kad Jį toliau kamantinėtų: „Jeigu Savo Žodžiu, tai yra Savo Sūnumi Aš pasakiau tau visą Tiesą, ir jeigu nėra kito Apreiškimo, kaip galėčiau tau atsakyti ar apreikšti ką nors kita? Pakelk akis į Jį, Vienatinį: Jame Aš pasakiau ir atskleidžiau tau viską, ir Jame tu rasi net daugiau nei prašai ar trokšti.”

Šventoji Dvasia įkvėpė Kryžiaus Jonui Giesmių Giesmės žodį, paženklindama šiuo Dievo įkvėptu žodžiu jo širdį ir jo eiles. Ir, pagrįstai įžvelgęs čia analogiją, Jonas jaučia, kad, ištarus Meilės žodžius, nebėra nei ką pridurti, nei klausinėti.

Mes galėtume pamanyti, kad štai žmogus, pasiekęs aukščiausią dvasinės patirties viršūnę. Tačiau Biblija moko, kad nė vienas iš gyvųjų negali pasakyti iki galo suvokęs Kryžiaus ir Prisikėlimo paslaptį. Šv.Paulius sakė: „...Savo kūne nešioju Jėzaus žymes” (Gal 6, 17). Taip ir Jonas susiduria su mirties bei prisikėlimo paslaptimi, kuriai pasišventė... Piktavališkai nenorėdami jį suprasti kai kurie broliai sukilo prieš jį. Šį kartą – ne atmetusieji reformą, o reformuotieji „basieji” karmelitai, kuriuos jis auklėjo, kuriuos mylėjo kaip savo vaikus, didžiavosi jais, laikė „geriausiais Bažnyčios nariais”. Dauguma jį parėmė, gynė, bet jo nekentusi mažuma turėjo valdžią, ir kai kurie iš jų pabandė net pašalinti Joną iš vienuolių luomo ir išvaryti iš Ordino. Tačiau ir per šias sunkias dienas niekam nepavyko išgirsti Joną ką nors smerkiant ar ginantis. Tik vieną sykį broliai girdėjo, kaip jis tyliai pasakė psalmės eilutę: „Tapau benamis savo giminėms, svetimas savo motinos vaikams” (Ps 69, 9).

Kai Joną atleido iš visų pareigų, jis ėmė ramiai, kasdieniškai gyventi, kaip visuomet nuolankiai ir džiaugsmingai dirbdamas. Viename iš tuo metu rašytų laiškų jis pasakoja: „Šiandien rytą mes rinkome turkiškus žirnius. Po kelių dienų juos iškulsime. Gera imti į rankas šiuos negyvus kūrinius – maloniau nei būti įrankiu gyvų kūrinių rankose.” Tai vieninteliai žodžiai, kuriuos jis pasakė apie siaubingą neteisybę, kurios auka tapo (jį įžeidžiai šmeižė; gąsdino vienuoles versdami kaltinti jį). Tačiau Jono žodžiuose nėra nei filosofiško abejingumo, nei išdidžios paniekos: jis labai kentėjo, bet nieko nekaltino ir nebandė gintis.

Sykį vienas iš labai jam atsidavusių brolių su ašaromis akyse pasakė: „Tėve, kaip jus persekioja tėvas Dijegas Evangelistas!” Regis, čia būtų galima išlieti viską, kas slegia širdį, bet tąsyk Jonui būtų tekę pasakyti karčių žodžių apie žmogų, kuris Ordine užėmė aukštesnes pareigas. Jonas pažvelgė į savo jaunesnįjį brolį, kurį tiek kartų mokė nuolankumo, ir tarė: „Tavo žodžiai įskaudino mane labiau nei visi persekiojimai!” Vienai vienuolei, kuri taip pat rašė jam apie tai, kas įvyko, jis patarė: „Apie nieką negalvokite, tik apie tai, kad viskas Dievo numatyta. Ir skleiskite meilę ten, kur jos nėra. Tąsyk ir jūs sulauksite meilės atsako.”

Kai viskas klostėsi gerai, viename nedideliame kūrinyje, kuris vadinasi „Įspėjimai”, Kryžiaus Jonas mokė: „Elkitės su savo viršininku pagarbiai, tarsi su Dievu, nes pats Dievas paskyrė jį į šią vietą.”

Jau buvo praėję keleri metai po to, kai Jonas Kryžiaus parašė savo paskutinį darbą „Gyvoji Meilės liepsna”, kurį taisė per paskutinius savo gyvenimo mėnesius. Meilė, siejanti Dievą su Jo kūriniu ir kūrinį – su Dievu, čia iškyla jau ne kaip aistringas troškimas, o kaip visiškas, aistringas susiliejimas: pati Šventoji Dvasia susijungia su siela ir dega joje tol, kol abu susilieja į vieną liepsną. Ir tai toli gražu ne pasyvi būsena, o Šventosios Dvasios pergalė, švenčiama „pačioje sielos gelmėje”, kuri prisipildo visokeriopo džiugesio, virpesio, ugnies, švytėjimo, šlovės. Tai aistringiausios meilės glėbis, į kurį galima patekti žemėje. Jis aprėpia visa, kas gyva. Dievas, jeigu galima taip pasakyti, pabunda sieloje, ir visas sukurtasis pasaulis – kartu su Juo. Tik plonytė skraistė skiria kūrinį nuo amžinojo gyvenimo – skraistė, kuri, žiūrėk, ims ir perplyš.

Nelyginant Velykų paslaptis, lieka neaišku, kaip Jono širdyje derinosi tauriausi, džiugiausi mistiniai išgyvenimai su žeminančia gyvenimo patirtimi: su išdavystėmis, tyčiojimusi, fizine ir dorovine kančia.

Sulaukęs 49 metų, Jonas sunkiai susirgo: kojos keltyje atsirado nepagydomas auglys. Jam pasiūlė pasirinkti vienuolyną, kur jį prižiūrėtų, ir jis pasirinko vienintelį vienuolyną, kurio vyresnysis buvo itin priešiškas jam: jis paskyrė Jonui pačią skurdžiausią ir siauriausią celę, nesistengė parūpinti jam būtinų vaistų, ne sykį priekaištavo dėl išlaidų gydymui (nors jos buvo itin menkos) ir neleido draugams jo lankyti.

Liga apėmė visą kūną, jis visas pasidengė skauduliais. Gydytojui, kuris gydė Joną grandydamas gyvą kaulą, atrodė, kad neįmanoma kentėti taip stipriai ir taip romiai. Jonas visiškai atsidavė kančiai: tai, kad jam pavyko taip giliai susivienyti su Dievu, tai, kad meilė buvo jį „atmainiusi”, niekaip negalėjo ir neturėjo sumažinti jo noro sekti Nukryžiuotu Kristumi. Ir jis taip „įsijautė” į Kristaus kančią, kad, žvelgdamas į kojos žaizdą, kurią jam gydė, susigraudino, nes jam regėjos, jog mato pervertą Kristaus koją.

Mirtis artėjo: atėjo 1591 metų gruodžio 13 diena. Jonas neabejojo mirsiąs brėkštant šeštadienio rytui, Karmelos Šventajai Mergelei skirtą dieną. Išvakarėse jis susitaikė su vienuolyno vyresniuoju. Sukrėstas vyresnysis palaimino jį ir išėjo iš celės. Vėliau jį matė verkiantį, „tarsi pabudusį nuo mirtino letargo miego”. Vakarop Jonas paprašė atnešti jam Švenčiausiąjį. Kai šv. Komuniją nešė iš celės, jis tarė: „Viešpatie, nuo šiol aš nematysiu Tavęs kūniškomis akimis.” Artėjo naktis, ir Jonas tikino, kad „jis Danguje giedos rytmetines maldas”.

Maždaug pusę dvylikos vienuolyno broliai susirinko prie jo galvūgalio, ir Jonas paprašė skaityti De profundis: jis ėmė sakyti psalmę, o vienuoliai atsakė jam posmu į posmą. Po to ėmė sakyti atgailos psalmes. Joną aplankė ir provincijolas, senasis tėvas Antonijus (Antanas) – jam buvo 81 metai – jie kartu kūrė Durvelą. Tėvas Antanas pagalvojo, kad, primindamas Jonui, kiek jis nuveikė, reformuodamas ordiną, palengvins jo kančią. „Mano tėve, – atsakė jam Jonas, – dabar ne laikas apie tai kalbėti; aš tikiuosi išganymo tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujo nuopelnų dėka.”

Ėmus sakyti maldą, skirtą mirštantiems, Jonas ją nutraukė tardamas: „Man to nereikia, mano tėve; paskaitykite ką nors iš Giesmių Giesmės.” Ir, kol šios meilės poemos posmai skambėjo mirštančiojo celėje, Jonas tarsi pakerėtas dūsavo: „Kokie nuostabūs perlai!” Vidurnaktį suskambo varpai, kviesdami rytinėms pamaldoms, ir, vos tik mirštantysis juos išgirdo, jis džiugiai sušuko: „Dėkui Dievui, aš eisiu šlovinti Jį Danguje!” Vėliau jis įdėmiai pažvelgė į esančiuosius, tarsi atsisveikindamas su visais, pabučiavo Nukryžiuotąjį ant kryžiaus ir ištarė lotyniškai: „Viešpatie, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią!” (žr. Ps 31,6 ir Lk 23,46)

Taip jis mirė, ir mačiusieji, kaip tai įvyko, pasakojo, kad celė nušvito švelnia šviesa, pasijuto stiprūs, labai malonūs kvapai. Ir tai nebuvo jausmų apgaulė, nes jau prieš keturioliką metų, kai jis kentėjo Toledo kalėjime, jo kamaraitėje maloniai pakvipdavo, ji prisipildydavo šviesos, įstabių paveikslų: visko, ko reikėjo meilės eilėraščiams kurti.

Taip Kryžiaus Jonas atliko savo misiją.

Ypatingos Dievo malonės dėka Jonas kaip niekas kitas Bažnyčios istorijoje visą savo būtį, visą gyvenimo patirtį, visą savo kūną atidavė Dievo Žodžiui, kad šis vėl suskambėtų kaip Meilės Žodis (turime omenyje ir jo poezijos posmus). Ir kūnas tapo Žodžiu, atsiliepdamas į meilę Žodžiui, tapusiam Kūnu.

O pabaigai paskaitykime vieną iš gražiausių Jono kūrybos puslapių, – tą, kuriuo jis baigia „Įsimylėjusios sielos maldą”: „Kodėl tu taip ilgai delsi, nors gali išsyk pamilti Dievą savo širdyje? Mano dangūs ir mano žemė. Mano žmonės. Mano teisuoliai ir mano nusidėjėliai. Mano angelai ir mano Dievo Motina. Visa, kas sukurta, – mano. Pats Dievas – mano ir vardan manęs, nes ir Kristus – mano ir visas Jis – mano ir vardan manęs.

Ko gi tu prašai ir ko ieškai, mano siela? Visa tai – tavo, ir viskas – vardan tavęs.

Negaišk laiko menkaverčiams dalykams ir nesitenkink trupiniais, krentančiais nuo tavo Tėvo stalo. Išeik ir didžiuokis savo šlove! Pasislėpk joje ir gėrėkis ja, ir tu gausi tai, ko trokšta tavo širdis”.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.