Kun. Stasys Yla   Publikuota iš: Kun. Stasys Yla, Šiluva žemaičių istorijoje. Krikščionis gyvenime, 1970.
Pakelės kryžius
p>Rugsėjo 14 dieną švenčiame Švč. Kryžiaus Išaukštinimo šventę. Šia proga skelbiame antrąją dalį pasakojimo apie lietuvių katalikų kovą su protestantais XVI-XVII a., kuri pasireiškė ir kaip kova dėl kryžių. Pirmąją dalį galima rasti ČIA. Ištraukos — iš kun. Stasio Ylos knygos „Šiluva žemaičių istorijoje“.

***

Vienas kovų tarpsnis — dėl bažnyčių — buvo baigtas, bet nesibaigė kitas — dėl religinių formų ir ženklų. Šios kovos centre buvo kryžius, vieniem stabmeldybės ženklas, antriem išganymo simbolis. Kur reformatai kūrėsi atskiriau ir toliau nuo katalikų bažnyčių ir jų kapinių, ten mažiau būta ir nesusipratimų. Priešingai, kur gyventa kartu, ten kryžius vieniems badė akis, kitus skatino dar labiau jį pabrėžti.

Šiluva buvo augantis katalikų židinys. Ji buvo „lankoma maldininkų gausiais būriais iš įvairių valstybės vietų“. Taip rašė Romai vysk. Jurgis Tiškevičius, mirus Kazakevičiui. Tiems maldininkams vis buvo primenama, kas vyko Šiluvoje pirmųjų kovų metu. Buvo rodoma ir toji skrynia, kuri buvo iškasta su dokumentais iš po žemių. Visa tai jautrino vietos kalvinus. 

[...]

Po švedų ir rusų tvano, o ypač po maro, ėmė keistis didikų požiūriai. Visa, kuo ligšiol remtasi, ko taip aistringai siekta — garbės ir naudos, — pasirodė netikra ir nepatikima. Netikra darėsi ir apsauga, nors Lietuvai nestigo tvirtovių nei ginklų, juoba karių ir vadų. Ko gi iš tikro stigo Lietuvai ir kodėl šį kartą priešai galėjo įsibrauti į pačią Lietuvos širdį?

Apie tai turėjo galvoti ypač du didieji Pacai, kancleris ir etmonas, pasiėmę atsakomybę už savąjį kraštą ir jo ateitį. Abu buvo genialūs vyrai ir giliai tikintys. Veikdami kaip realūs valstybininkai, jie kartu savo žvilgsnį ir pasitikėjimą kreipė ir kitur.

Abu tuoj po krašto išlaisvinimo pradėjo statyti paminklines šventoves — kancleris Pažaislyje, prie Kauno, o etmonas Antakalnyje, prie Vilniaus. Kancleris Kristupas parsikvietė į Lietuvą vienuolius atgailautojus kamaldulius (su jų viršininku Jeronimu, mokėjusiu lietuviškai) ir jiems pavedė Pažaislį su šia sąlyga: permaldauti Dievą už didžiosios Lietuvos kunigaikštystės nuodėmes ir prašyti Dievo Motinos užtarimo akivaizdoje priešų grėsmės. Šioje bažnyčioje kancleris numatė ir sau amžino poilsio vietą.

Lietuva meldžiasi

Etmonas Mykolas Kazimieras savo gražiausią baroko kūrinį — šventovę taip pat pavedė vienuoliams augustinams, pareiškęs norą pats atgulti amžino poilsio prieangyje, kur praeis žmonės ir kojomis tryps šį užrašą: Hic jacet peccator Pacus — čia guli nusidėjėlis Pacas.

Nauja kovingų katalikų karta

Su minėtais Pacais atėjo nauja, ligšiol beveik nepasireiškusi didikų giminė ir sykiu lyg nauja katalikų karta, skirtinga nuo pirmųjų. Pirmiesiems reikėjo daug kovoti, kol buvo apgalėta religinė reformų anarchija ir dvasininkų nerūpestingumas. Anų konvertitų dėka atsirado daugiau dvasininkų lietuvių, bent Lietuvos piliečių, ir šie turėjo mokėti liaudies kalbą. Toji kova prieš brukamus svetimus kandidatus į kapitulas bei vyskupų sostus atrodė baigta ir likusi praeity.

Lietuvai nebestigo gerų ir uolių, mokytų ir pranašių ganytojų — iš grafų bei kunigaikščių, kurių daugelis mokėjo prabilti išprusintam didikui įvairiomis vakarų kalbomis ir savajam valstiečiui jo lietuviškąja kalba. Jau užteko savų, lietuvių kunigų, ypač vienuolių. Jau ir mokyklų ir kolegijų kūrėsi visas tinklas. Bet visam kraštui ir visiems luomams stigo sutarimo, gerų krikščioniškų papročių ir plačia prasme moralinio tvirtumo.

[...] 

Štai, Kelmės klebonas pranešė vyskupui, kad 1664 m. kovo 11 dieną kelmiškiai žydai su savo šalininkais, išėję iš namų, šūkavę prie nukryžiuotojo Kristaus paveikslo, darę išdaigas ir išdidžiai kalbėję paniekinamus žodžius. Tų pačių metų balandžio 2 d. Bžostauskas, ponios Gruževskienės-Podbereskytės tarnautojas disidentas (reformatas), atėmęs iš katalikų mokyklos vaiko kryžių, trenkęs žemėn ir sutrypęs. Vysk. Sapiega tuoj paskyrė komisiją ištirti įvykiams vietoje ir po tyrimo reagavo specialiu skundu. Greičiausiai vyskupo pavestas, tas pats Kelmės klebonas kreipėsi į Raseinių teismą dėl ponios Gruževskienės vartojamų priemonių prieš jo parapiečius katalikus. 

[...]

Vos persikėlęs iš Žemaičių į Vilnių, vysk. Sapiega 1668 m. kreipėsi į Vyr. Tribunolą su skundu prieš reformatus, susirinkusius tuo metu į Vilnių savo sinodo. Vyskupas pakaltino ponus, kad jie įvairiose vietose, savo dvaruose bei nuosavybėse, esančiose katalikiškose provincijose, verčia paprastus žmones, gimusius, krikštytus ir auklėtus katalikų religijoj, paklusti jų kunigams ir šventomis dienomis, ypač švenčiausios Mergelės ir kitų šventųjų, apkrauna sunkiais darbais.

[...]

Muštynės Šiluvoj ir kryžiaus peršovimas

Šiluvos klebonas Sviekauskas sumojo savo jėgomis atsiimti iš vietos kalvinų „ginčijamos žemės“ gabalą, kuris buvo prie didžiojo akmens, netoli vysk. A. Sapiegos naujai atstatytos koplyčios. Čia pat buvo ir katalikų kapinės.

2022 rekolekcijos fsspx

[...]

Sugalvojęs šį žygį, kan. Sviekauskas pasiuntė savo vikarą kun. Sierniauską su ponu Simanavičiumi ir būriu žmonių atsiimti minėtos žemės. Kalvinų pastoriai tuo metu buvo pasikeitę: vietoj Abraomo Naševskio, minimo 1664 metais, buvo atkeltas Chelkauskas — mozūras. Naujasis pastorius surinko žmones, juos apginklavo ir įsakė nuvyti kan. Sviekausko žmones. Abi šalys, susitikusios, ėmė ginčytis, paskui muštis kumštimis ir lazdomis, pagaliau, priartėję prie koplyčios, pradėjo šaudytis. Viena kulka pataikė kun. Sierniauskui ir jį sužeidė, o antroji peršovė Nukryžiuotojo paveikslą, kabojusį koplyčioj, dovanotą vysk. Sapiegos. Kalvinai pabūgo savo veiksmų ir pasitraukė į šalį. Tada žmonės nunešė sužeistąjį vikarą į trobą, o patys klegėdami išsiskirstė į namus.

Taip šį įvykį vaizdžiai atpasakoja Valančius, sudarydamas įspūdį, kaip pastebi kritikai, „kad kulka netyčiomis įlėkė į koplyčią ir peršovė kryžių“. Kitaip į šį įvykį pažiūrėjo vysk. K. Pacas. Jis tą žinią sutikęs „dideliu širdies skausmu“, o vėliau pats „aiškiai susekęs kalvinus tyčiomis šovus į Kristaus paveikslą“.

Kova prieš kryžius, kaip „Romos stabmeldybės“ ženklus, vis dar vyko Lietuvoje. Toj kovoj vartota ir ginklai, kaip rodo garsi byla, buvusi 1640 m. Vilniuje. Vilniaus kalvinai buvo kaltinami šaudę į šv. paveikslus prie Leono Sapiegos statytos Šv. Mykolo bažnyčios ir į kryžių ant bažnyčios viršaus. Šioj kovoj kitais atvejais dalyvavo ne vien eiliniai ar mažai atsakingi reformatai. Buvo ir žymių, netgi vadovaujančių asmenų, kaip etmonas Jonušas Radvilas. Pačioj Šiluvoj šis įvykis, matyt, buvo ne pirmas, juo labiau ne paskutinis, kaip toliau matysime iš kitų bylų.

Vysk. Pacas, ištyręs įvykį bei surinkęs medžiagą, ryžosi prieš Šiluvos kalvinus iškelti bylą pačiame valstybės seime. Tokių atvejų jau yra buvę seimų praktikoje. Seimas 1638 metais sprendė bylą dėl Dievo didybės įžeidimo (laesio maiestatis divinae), konkrečiai — dėl kryžiaus išniekinimo Rakove, Lenkijoje. Savo skundą prieš etmoną Jonušą Radvilą nukreipė į Varšuvos seimą ir Vilniaus vyskupas Abraomas Vainius, kuris buvo panašiai sujaudintas, kaip dabar vysk. K. Pacas. Vysk. Vainius tada, 1647 m. balandžio 27 d., rašė seimo atstovams Varšuvoje: „Kunigaikštis lauko etmonas (Jonušas Radvilas, F.) tų metų kovo 17 dieną, nuvykęs į savo Svėdasų dvarą ir radęs laukuose, ant ribos, du kryžius: vieną gal 100 metų senumo ar daugiau, o antrą, statytą prieš 4 metus, šių kryžių nejudino iš vietos net dabartinio etmono miręs tėvas, Vilniaus vaivada. O jis įsakė katalikų tikėjimo paniekai ir paties Dievo pažeminimui bei savo eretikiškam pykčiui — tuos kryžius sukapoti ir įžeidžiamai sutrypti.“ Vyskupas prašė seimo atstovų, kad jie „atsiteistų Kristaus žaizdoms pagal tėvynės įstatymus“. 

[...] Tad vysk. Kazimieras Pacas nebuvo pirmasis Lietuvos vyskupas, kuriam kryžiaus įžeidimo bylą teko nešti į aukščiausią teismą. Tik šį kartą valstybės seimas buvo ne eilinis, o rinkiminis. Jis turėjo būti gausesnis ir iškilmingesnis, nes teko rinkti naują didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių. 

[...]

Šiluvos kalvinų elgesys, kaip jis buvo pavaizduotas seimui, sukėlęs nemažą pasipiktinimą tiek susirinkusios diduomenės, tiek naujojo karaliaus Kaributo Višniaveckio. Toks elgesys, pažeidžiąs Dievo didybę, valstybės įstatymais buvo griežtai baudžiamas. Šiluvos kalvinams buvo pritaikytos šios bausmės: jų bendruomenė uždaroma, žemės konfiskuojamos, trys „zborininkai“ ir pamokslininkas pasmerkiami mirti. Karališkasis seimo dekretas buvo pasirašytas 1669 m. lapkričio 6 d. Krokuvoje.

Tačiau šiuo sprendimu reikalas nebuvo baigtas. Reformatai, kurių įtaka dar buvo gana stipri, sujudo veikti, kad sprendimas būtų pakeistas. Vysk. K. Pacas skubiai rašė iš Varšuvos savajai kapitulai, kad atsiųstų kan. Mikalojų Sviekauską, Šiluvos prepozitą, ir aprūpintų jį pinigais aštuonioms savaitėms pragyventi. Vyskupas pabrėžė, kad Šiluvos reikalas (causa szydloviensis) pasidarė žinomas visai Lietuvai bei Lenkijai ir kelia rūpesčio ateičiai. Dėl to esąs reikalingas pats kan. Sviekauskas pasitarti ir šį reikalą toliau vesti.

[...]

Vysk. Paco ir jo bendradarbių pastangos, matyt, nebuvo bergždžios, nes seimo sprendimas Šiluvos reikalu liko kaip ir buvęs — nepakeistas ir nesušvelnintas. Priešingai, 1670 m. rugsėjo 7 dieną buvo priimtas seime dar šis papildomas (17) įstatymas, vadinamas konstitucija: „Nusikaltimai, padaryti prieš Dievo didybę iš arijonų, žydų ar kurios kitos apostazijos, reikalauja skubesnės bausmės: tokios bylos, kiekvienos dienos ir mėnesio, turi būti sprendžiamos prieš visas kitas.“ Šiuo įstatymu buvo netiesiogiai paremtas sprendimas ir Šiluvos reikalu. Bet įstatymas taip redaguotas, kad kaltininkais dėl Dievo didybės įžeidimų (kryžiaus šaudymų) įvardijami arijonai, žydai ir kiti apostatai, bet ne disidentai-kalvinai.

Šiluvos sprendimas prieš kalvinus ir minėtasis įstatymas prieš arijonus bei kitus apostatus iškelia skirtumą tarp Lietuvos ir Lenkijos problemų. Lenkijoj aštriausias klausimas buvo arijonai; jis buvo tapęs valstybiniu klausimu. Kadangi į to klausimo sprendimą buvo traukiami ir lietuviai, dėl to ne vienam mūsų praeities tyrinėtojui sudarydavo įspūdį, jog arijonizmas tuo metu buvo tiek pat aktualus ir Lietuvoje.

[...]

Arijonai betgi nebuvo kaltinami Šiluvos byloje. Po 1623 metų jie iš viso nebeprisimenami šiose apylinkėse. Kad Šiluvos pamokslininkas Chelkauskas buvo iš Mozūrų, kur stipriau reiškėsi lenkų arijonai, taip pat neduoda pagrindo manyti, jog kryžiaus šaudymas būtų buvęs įkvėptas arijoniško nusistatymo. Dėl to buvo pakaltinti ne arijonai, bet kalvinai.

Kova prieš kryžius Lietuvoj buvo vykusi per 100 metų. Savi teismai ir juose keliamos bylos, atrodė, nebedarė įspūdžio. Dėl to pasinaudota Šiluvos įvykio proga vieną sykį sukrėsti kalvinus ir juos atgrasyti nuo šios kovos. Tuo, be abejo, norėta ir pačius kryžius apsaugoti tiek kapinėse ir pakelėse, tiek prie bažnyčių ir ant jų stogų, tiek pagaliau bažnyčiose ir koplyčiose, nes jie niekur nebuvo saugūs. 

 [...]

Neturėdami vilčių pakeisti sprendimą Šiluvos reikalu, reformatai ėmėsi ieškoti kitos išeities. Tuo reikalu buvo sukviestas 1670 m. birželio 15 d. pasitarimas Kėdainiuose ir 1671 m. suvažiavimas Vilniuje. [...] Suvažiavimas nutarė ieškoti „draugiško susitaikymo“ ir kreipėsi į Joną Merkelį Bilėną-Bilevičių, kad jisai imtųsi tarpininkauti tarp kalvinų ir žemaičių vyskupo. 

[...] Pagaliau susitarta, kad Jonas Merkelis Bilevičius, Šiluvos globėjų akivaizdoje, išmokės vysk. Kazimierui Pacui bei Žemaičių kapitulai 12.000 auksinų. (Tai buvo padaryta 1672 metų pradžioje). Šiuo susitarimu buvo išgelbėta Šiluvos kalvinų žemė nuo konfiskavimo, o trys „zborininkai“ ir pamokslininkas — nuo mirties bausmės.

[...]

Baigiant šį kovų tarpsnį, paminėtinas vienas nelauktas vysk. Kazimiero Paco sprendimas. Jis pagaliau grąžino Šiluvai tuos pinigus, dėl kurių jam nedavė ramybės kapitula. Bet grąžino ne statyboms, kaip norėjo kapitula ir tikėjosi klebonas. Vyskupo sprendimas buvo būdingas kryžiaus kovų epizodo užbaigai. Jis tuos 10.000 auksinų paskyrė „koplyčiai ant akmens" ir įsakė kas penktadienį laikyti ten mišias „su muzika" prieš peršautąjį kryžių. Kapitulai šį sprendimą vyskupas pranešė 1675 metais, o Šiluvos vizitacijų knygose buvo įrašyta po dvejų metų, kai Sviekauskas jau buvo miręs.

Peršauto kryžiaus permaldavimas buvo tęsiamas apie 100 metų, kol, pastačius mūro bažnyčią, kryžius ten buvo perkeltas. Koplyčioj, vietoj kryžiaus, buvo pastatyta ant akmens marmurinė Marijos statula, užsakyta ir nukalta Londone, Anglijoj. Kryžius buvo pakabintas bažnyčioj prie Jėzaus Širdies altoriaus su specialiu užrašu sidabro lentelėje. Čia jis išbuvo per 80 metų, nes jį dar mini bažnyčios inventoriaus knygos 1843 m. Valančiaus laikais jis buvo nukabintas ir padėtas į „skarbų“ koplyčią, šalia kitų istorinių Šiluvos relikvijų.

Kovos dėl kryžių, užtrukusios nepilnus du šimtus metų, užsibaigė tik pirmoje XVIII a. pusėje. Sekančiame šimtmetyje jas rusai pratęsė dar 25-kiems metams. Pirmoje kovoje išaugo rezistencija ir parengė kelią priešpriešai antroje kovoje.

Jei ne šios kovos, kažin ar kryžiai būtų taip išplitę Lietuvoje ir taip suaugę su lietuvio aplinka? Ar jie būtų taip išgrožėję, įsivilkę į tokias meniškas formas ir taip išsišakoję gausiais savo tipais? Tikriausiai nebūtų išaugęs toks didelis kryžiaus kultas su „kalnais“ - kalvarijomis Žemaičiuose, Verkiuose, Vepriuose bei kitose vietovėse.

Ar kryžius atgavo savo vietą ir reikšmę gyvenime tų ponų, kurie metė kovos ginklus ir grįžo į tą patį tikėjimą? Grįžti tai grįžo, bet kažkas liko iš to seno nepasitikėjimo „pagoniškuoju“ ženklu. Liaudies kryžius neperžengė iš sodybų ir pakelių į dvaro parkus, neatsirado ant ponų kapo.

Nuotraukose: 1. Šiluvos kryžius, dėl kurio peršovimo byla buvo sprendžiama valstybės seime. 2. Šiluvos Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčia, ties kuria vyko katalikų ir kalvinų ginkluotas susirėmimas.

Siluvos kryzius Siluvos senoji koplycia

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku