Italijoje ir kitose šalyse kai kurių politinių ir religinių sluoksnių potraukį Maskvos patriarchatui sukelia gilus jo istorijos neišmanymas. Pasistengsime trumpai užpildyti šią spragą.
Esminis atspirties taškas yra 17-asis Bažnyčios ekumeninis susirinkimas, įvykęs 1439 m. Florencijoje, vadovaujant popiežiui Eugenijui IV. Šiame dideliame susirinkime dalyvavo apie 700 žmonių grupė iš Konstantinopolio, vadovaujama imperatoriaus Jono VIII Paleologo ir patriarcho Juozapo II su dvasininkais. Kartu su jais buvo ir graikų vienuolis Izidorius (1385-1463 m.), Kijevo ir visos Rusios metropolitas. Kijevo metropolitą, kuris neturėjo patriarcho titulo, paskyrė Konstantinopolis, o nuo jo priklausė Maskvos miestas, kuris iki XV a. Rusijos religijos istorijoje neturėjo jokio svarbaus vaidmens.
Florencijoje įvyko svarbus įvykis: 1439 m. liepos 6 d. buvo pasirašytas dekretas Laetentur Caeli et exultet terra, kuriuo buvo nutraukta Rytų schizma, kuomet 1054 m. nuo Romos Katalikų Bažnyčios atsiskyrė Konstantinopolio Stačiatikių Bažnyčia, pasiskelbusi „tikrąja“ Bažnyčia. Popiežiaus bulė baigėsi šiuo iškilmingu dogminiu apibrėžimu, kurį pasirašė Bizantijos imperatorius, Konstantinopolio patriarchas ir graikų tėvai: „Mes apibrėžiame, kad šventasis Apaštalų Sostas ir Romos popiežius turi pirmenybę visai visatai; kad pats Romos popiežius yra palaimintojo Petro, apaštalų kunigaikščio, įpėdinis, autentiškas Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva, visų krikščionių tėvas ir mokytojas; kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus palaimintojo Petro asmenyje jam perdavė visą galią ganyti, valdyti ir tvarkyti visuotinę Bažnyčią, kaip tai taip pat liudija ekumeninių susirinkimų aktai ir šventieji kanonai.“ (Conciliorum Oecumenicorum Decreta, Centro Editoriale Dehoniano, Bologna 2013, p. 523-528)
Tai buvo autentiškas grįžimas prie šaltinių. Iš tiesų Rusios ištakos siekia šventojo Vladimiro krikštą, įvykusį 988 m., kai Konstantinopolis dar buvo suvienytas su Roma, o Kijevo valstybė priklausė vieningai Respublica christiana, vadovaujamai Aukščiausiojo Pontifiko. Jonas Paulius II 1988 m. gegužės 5 d. sakė, kad „prieš tūkstantį metų įvykęs šventojo Vladimiro ir Kijevo Rusios krikštas šiandien pagrįstai laikomas didžiule Dievo dovana visiems rytų slavams, pradedant ukrainiečių ir baltarusių tautomis. Net ir atsiskyrus Konstantinopolio Bažnyčiai, šios dvi tautos Romą laikė vienintele visos krikščionių šeimos motina. Būtent todėl Kijevo ir visos Rusios metropolitas Izidorius nenukrypo nuo autentiškiausių savo Bažnyčios tradicijų, kai 1439 m. Florencijos ekumeniniame susirinkime pasirašė dekretą dėl graikų Bažnyčios ir lotynų Bažnyčios unijos!“
1439 m. gruodžio 18 d. Eugenijus IV Kijevo arkivyskupo Izidoriaus darbą dėl unijos su Roma apdovanojo kardinolo titulu. Pasibaigus Susirinkimui, popiežius pasiuntė Izidorių kaip savo legatą į Rusiją, kad šis įgyvendintų Florencijos dekretą. Kijeve ir jo devyniose sufraganinėse vyskupijose Izidorius nesusidūrė su jokiais sunkumais, tačiau Maskvoje susidūrė su dideliu kunigaikščio Vasilijaus II (1415-1462) priešiškumu. Per savo pirmąsias Mišias 1441 m. kovo 19 d. Kremliaus Kristaus Žengimo į dangų katedroje Izidorius per maldas aiškiai įvardijo popiežių ir garsiai perskaitė unijos dekretą, procesijos priekyje nešdamas didelį katalikišką kryžių. Jis taip pat įteikė Vasilijui raštą, kuriame Eugenijus IV prašė jį paremti katalikybės plitimą rusų žemėse. Tačiau Maskvos kunigaikštis atmetė Florencijos Susirinkimo sprendimus ir liepė suimti Kijevo metropolitą. Izidoriui pavyko pabėgti ir pasitraukti į Romą, o Vasilijus Maskvos vyskupą Joną pakėlė Rusijos metropolitu, atsiskirdamas nuo Romoje susitelkusio Konstantinopolio patriarchato. Šis politinis sprendimas buvo pirmas žingsnis link Rusijos Bažnyčios, vis dar nepriklausomos nuo Graikijos Bažnyčios, autokefalijos.
Izidorius grįžo į Romą ir atliko dvi misijas į Konstantinopolį: pirmąją 1444 m. Eugenijaus IV įsakymu, antrąją – Mikalojaus V įsakymu 1452 m. gruodį, miesto žlugimo išvakarėse. 1453 m. gegužės 28 d. Konstantinopolį užpuolė turkai, Bizantijos imperija subyrėjo, o svarbiausia Rytų bažnyčia – Šventosios Sofijos katedra – buvo paversta mečete. Tai buvo ne tik imperijos, bet ir to Konstantinopolio patriarchato, kuris norėjo susieti savo likimą su Bizantijos imperijos likimu, pabaiga.
Apgulties dienomis Izidoriui vėl stebuklingai pavyko išsigelbėti ir grįžti į Romą. 1456 m. Kalikstas III jam suteikė Nikosijos arkivyskupiją, o 1458 m. Pijus II – Konstantinopolio lotynų patriarchatą. Nors ėjo šias pareigas, prie kurių 1461 m. prisidėjo ir Šventosios kardinolų kolegijos dekano pareigos, paskutiniuosius gyvenimo metus gyveno ekonomiškai sunkiai: visus savo turtus jis panaudojo Konstantinopolio gynybai, kurio žlugimas jam sukėlė didžiausią skausmą. Šis tikėjimo ir tėvynės gynėjas mirė Romoje 1463 m. balandžio 27 d. ir buvo palaidotas Šventojo Petro bazilikoje, netoli apaštalų kunigaikščio, kurio primatą jis atkakliai gynė, kapo. Baisų įspūdį, kurį jam paliko Bizantijos katastrofa, išsaugojo Epistula lugubris et moesta (Patrologia Graeca, XLIX, col. 944 ir toliau).
Žlugus Konstantinopoliui, Maskva norėjo pasiskelbti jo politinio ir religinio vaidmens paveldėtoja. 1472 m. Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III santuoka su princese Sofija, paskutiniojo Rytų imperatoriaus Konstantino XI Paleologo, mirusio Konstantinopolio pakrantėje 1453 m., dukterėčia, tarsi įtvirtino šį pasirinkimą.
Būtent Martyno Liuterio sukilimo metais buvo išreikšta Maskvos kaip „trečiosios Romos“ koncepcija. Šios ideologijos manifestas buvo Pskovo vienuolyno vienuolio Filotėjaus laiškas (1523 m.) Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui III. Šiame trumpame teologiniame-politiniame traktate Filotėjus aiškina Rusijos istoriją pagal apvaizdos planą, pagal kurį „žlugo“ ir pirmoji, ir antroji Roma. Pirmoji, senovės Roma, IX-X a. atsisakė „ortodoksiško“ tikėjimo, atsisakė savo prerogatyvų; antroji, Konstantinopolis, atsidūrė turkų rankose – tai buvo teisingas atpildas už sąjungos su Roma laikymąsi. Jų istorinį vaidmenį turėjo perimti Maskva. Rusų vienuolis išsireiškia taip: „Senovės Romos Bažnyčia atsidavė į Apolinario bedieviškos erezijos rankas. Naujoji Roma, Konstantinopolio Bažnyčia, yra turkų valdžioje. Čia iškyla šventoji ir apaštališkoji trečiosios Romos bažnyčia (...). Dvi Romos krito, trečioji stovi, ketvirtosios nebus.“
Nuo tada Rusijoje kilo klaiki teologinė ir politinė neapykanta Romos Bažnyčiai ir Vakarų krikščionybei. Stačiatikybė prie Ivano IV Rūsčiojo (1530-1584) tapo savotiška nacionaline religija. Rusija pareiškė esanti tikrojo tikėjimo šventovė, o Kremlius buvo tvirtovė, kurioje glūdėjo Trečiosios Romos įkūrimo mitas. Valdant jo įpėdiniui Fiodorui I (1557-1598), 1589 m. buvo įsteigtas Maskvos patriarchatas, kuriuo Rusija žengė religinės autokefalijos keliu (puiki knyga apie tai: John Codevilla, Church and Empire in Russia. From Kievan Rus' to the Russian Federation, Jaca Book, Milan 2012).
Maskvos patriarchato įsteigimas buvo apostazės, ne mažiau rimtos nei Martyno Liuterio apostazė, pasekmė, o kartu ir pradžia.
Bus daugiau.
