Šarūnas Pusčius   Publikuota iš: Fsspx.lt
Vilnius

Pirmoji straipsnio dalis

Antroji straipsnio dalis

Trečioji straipsnio dalis

4 dalis. 1476 m. laiškas popiežiui – didžioji LDK Rusios katalikiškumo manifestacija

Per 2020 m. įvykusią istorinę konferenciją[1] mūsų atlikta detali garsiojo visos Rusios metropolito Misaelio Pstručo (m. 1480) laiško popiežiui analizė įrodo, kad šis visos Rusios vietinės bažnyčios vadovas buvo katalikas. Jis vartoja tokias sąvokas kaip tikratikė – „pravoslaviškoji Roma“ (pravoslavnyj Rim), popiežių tituluoja „ortodoksiškųjų (pravoslavnych) patriarchų aukščiausiuoju tėvu“, net „viso pasaulio saule“, aiškiais žodžiais pripažįsta 1439 m. Florencijos bažnytinę uniją, pripažįsta, kad Šv. Dvasia kyla ir iš Dievo Sūnaus (filioque), kad popiežius kaip antrasis Melkizedekas aukoja didžią šv. Mišių auką (nors joje ir naudoja stačiatikių smerkiamą neraugintą duoną)[2] ir t. t. Taip tiesiog negalėtų rašyti vad. „neigimo teologiją“ priėmęs stačiatikis, nepripažįstantis popiežiaus ir visko, kas katalikiška.

Svarbu suprasti, kad šis dokumentas ir LDK rusinų ištikimybės Popiežiui pareiškimas jame nėra vien „Bažnyčios vidaus reikalas“ – jis parodo, kad visa valstybinė LDK santvarka ir politika buvo orientuojama į tai, kad visi ar bent absoliuti dauguma LDK valdinių taptų valstybinės statusą turinčios katalikų religijos išpažinėjais – kartu išlaikant katalikišką liturginių apeigų įvairovę.

unitu patriarchaiUkrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios vadovai – aukščiausieji arkivyskupai (lot. archiepiscopus maior): tiek garsusis kardinolas Josyf Slipyj (1944–1984, kairėje), didvyriškai pasirinkęs geriau 18 metų kančių sovietų lageriuose, nei išduoti tikrąjį tikėjimą ir tapti stačiatikiu, tiek dabartinis jos aukščiausiasis arkivyskupas Sviatoslav Ševčiuk (nuo 2011, dešinėje) – pretendavo į patriarcho titulą, bet tai netrukdė jiems pripažinti popiežių Bažnyčios galva ir tikratikių patriarchų aukščiausiuoju tėvu – kaip darė ir LDK Rusios metropolitas M. Pstruč ir ko, deja, nedaro stačiatikių patriarchai.

Rusinai: „Šv. Tėve, tegul nedorėliai mūsų nekrikštija antrąkart!“

Ko siekia LDK rusinai savo laišku popiežiui? Tikrai ne to, ko ieško Olena Rusina, pasak kurios, metr. Misaelis prašęs popiežiaus atsiųsti žinančius savo bažnyčių papročius „kataliką ir stačiatikį (pravoslavą)“, besilaikančius Florencijos susirinkimo nutarimų, „kad harmonizuotų tarpkonfesinius santykius“[3]. Jau vien tai, kad „graikas“ laikosi Florencijos Susirinkimo sprendimų, reiškia, kad jis yra graikų apeigų katalikas, turintis teisę vadintis „ortodoksu“ – tikratikiu. Taigi rusinai siekė ne „harmonizuoti tarpkonfesinius santykius“, o normalizuoti įtemptus vidinius santykius vienoje – katalikiškoje – konfesijoje tarp dviejų apeigų besilaikančių jos dalių – „lotynų“ ir „graikų“.

Kad laišką pasirašę rusinai mąstė būtent taip, liudija daugybė jo formuluočių. O. Rusinos minėta vieta skamba taip: „Argi švenčiausioji didžiai gerbiama Šventenybė nepasiųs ... į mūsų kraštus ... dviejų protingų vyrų, gerai žinančių įstatymą [arba apeigas – „zakon“] ir abiejų bažnyčių nuostatus ir nepriekaištingai besilaikančių Florencijos Susirinkimo – to, kas tada abiejų pusių [„lotynų“ ir „graikų“] buvo nustatyta ir pagirta kaip išmintinga. Sakome tiktai, kad duotum ... tikrą graiką, graikiškos Rytų bažnyčios, kuris pats laikytųsi viso [jos] įstatymo ir nuostatų, o kitą – taip pat savąjį Romos bažnyčios įstatymą saugantį“[4]. Aišku, kad rusinai supranta abi vietines bažnyčias (mūsų laikais tradiciškai rašome mažąja raide) katalikiškai, t. y. kaip savos teisės (sui iuris) bažnyčias – Romos ir graikų (Konstantinopolio) patriarchatus, kurios abi yra Katalikų Bažnyčios (didžiąja raide) dalis. Tai liudija ir be galo pagarbūs kreipiniai į popiežių, kurių rusinai nenaudotų, jei laikytų jį atskilėliu.

Rusinų katalikiškas tikėjimas matomas ir tada, kai jie skundžiasi, kad kai kurie Romos apeigų katalikai juos, grįžtančius Katalikų Bažnyčion, neteisingai verčia krikštytis antrą kartą: „Juo [325 m. visuotiniu Nikėjos Susirinkimu] sekdami ... tikime ir išpažįstame vieną krikštą nuodėmėms atleisti, o ne du, kaip nedorėliai daro mūsų kraštuose ... antrą krikštą jiems [rusinams] uždeda ir sako, kad taip daryti mums liepia Visų Švenčiausiasis Tėvas Popiežius. Peržiūrėk ir savo teismu išspręsk tai, Visų Švenčiausiasis Tėve, didžiai išmintingasis, argi tai yra gerai, argi dera taip daryti? Kristaus kūnas turi vieną Galvą, vieningas kūnas esame mes visi; nors jis turi daug skirtingų kūno dalių, kūnas yra vieningas Kristuje, ir mes esame vienoje dvasioje, į vieną kūną krikštijamės, tiek žydai tiek graikai“[5].

Tai ne „tarpkonfesiniai“ santykiai: tai tarsi stipresnio brolio neteisingai nuskriausto vaiko prašymas, kad tėvas savo teismu atstatytų teisingumą vieningoje šeimoje. Rusinai kreipiasi į popiežių, jų aiškiai čia pripažįstamą Visuotinės Bažnyčios galva, kad jo jurisdikcijai priklausančiu teismu sustabdytų skriaudas, vienos vietinės bažnyčios (graikų apeigų) tikintiesiems daromos kitos vietinės bažnyčios (Romos apeigų) blogų ganytojų, beje, melagingai prisidengiančių popiežiaus vardu. Juk Šv. Sostas draudė grįžtančius katalikybėn stačiatikius krikštyti antrą kartą. Tikri stačiatikiai, atskilę nuo Romos, negali kreiptis į ją kaip aukščiausią teisminį autoritetą.

Tikrieji pravoslavai vadina ir laiko popiežių Bažnyčios galva

Kad tai ne konfliktas „tarp katalikų ir stačiatikių“, o tarp dviejų apeigų katalikų, liudija ir termino „ortodoksiškas (pravoslavnaja) tikėjimas“ vartojimas laiške katalikiška prasme: „Tai rašome Visų Švenčiausiajai Šventenybei išgirdę, kad mus Jūsų Šventenybės akivaizdoje melagingais žodžiais keikia, esą mes nesame tobuli tikrieji ortodoksiškojo tikėjimo (pravoslavnoj viery) krikščionys“[6]. Ką tik kuo pagarbiausiai išpažinę popiežių Visų Švenčiausiuoju Bažnyčioje, t. y. jos galva, rusinai negali vartoti termino „tikratikis“, „ortodoksiškas tikėjimas“ kitaip nei tikrąja – katalikiška prasme.

Kitas graikų apeigų katalikų laiško skundas Aukščiausiajam Romos Pontifikui – kad LDK „lotynų“ ganytojai juos verčia pereiti į Romos apeigas: „Mūsų kraštuose matome iš dalies Vakarų bažnyčios papročių besilaikančiųjų, iš vadinančių save ganytojais, manančių kad [rodydami] rūstybę [jie] rūpinasi kaimene – [bet] veikiau ją žudančių ... rišančių ir kankinančių, o kitus ir jėga traukiančių iš pamaldumo į pamaldumą (iz blagočestija v blagočestije)...“[7]. Būtent: „ne iš bažnyčios į Bažnyčią“, o „iš pamaldumo į pamaldumą“ – į skirtingas apeigas vienos Katalikų Bažnyčios viduje! Žinoma, jėga versti keisti apeigas yra tikrai nekatalikiškas nusikaltimas Bažnyčios kanonų teisei. Kad kalbama apie procesą būtent Katalikų Bažnyčios viduje, liudija laiško autorių pagiriamoji kalba keliomis eilutėmis aukščiau popiežiui kaip gerajam visos krikščioniškos kaimenės ganytojui, kuris kaip vienuolis ištikimai laikosi šv. Pranciškaus regulos. To niekaip negali rašyti stačiatikis.

Galop „liberalaus tarpkonfesinio dialogo“ ir Rusios „nekatalikiškumo“ XV a. II p. LDK teoriją visiškai sutriuškina trumpas bet labai svarbus laiško fragmentas: „[Popiežiau] garbingiausiasis Sikste ... esi vertas ... kad Tavo šviesiausiasis vardas krikščionių sūnų atmintyje visada būtų šlovinamas ir minimas Susirinkimuose bei Liturgijoje“[8]. Čia vartojamas žodis „Služba“ – [Dievo] Tarnystė: taip rusinai vadina Dieviškąją Liturgiją. Tai pabrėžia ir speciali, šioje vietoje įterpta, XVII a. publikavusio šį laišką Visos Rusios metropolito I. Pociejaus išnaša.

Popiežiaus paminėjimas Liturgijoje (šv. Mišiose) reiškia jo pripažinimą tikrosios Kristaus Bažnyčios nariu, o kadangi popiežius Kristaus skirtas ganyti visą Jo Bažnyčią – ir Bažnyčios galva. Iki didžiosios 1054 m. schizmos, kol rytiečiai vis dar buvo katalikai, popiežius buvo minimas ir Konstantinopolio Hagia Sophia katedroje mažiausiai iki 1019 m. Tai liudija rasti 1019 m. šios bažnyčios diptichai – paminėjimų liturgijoje lentelės[9]. Net ir dabar, eilinį kartą tarpusavyje susipykus stačiatikių bažnyčioms, „netinkamos“ bažnyčios galva pašalinamas iš diptichų. Stačiatikiai laiko šventvagyste minėti liturgijoje asmenį, nepriklausantį tikrajai Kristaus Bažnyčiai. Tad aišku, jog metr. Misaelis mini popiežių Sikstą IV diptichuose, pabrėždamas savo vienybę su juo.

Atmesti graikų apeigas ar stačiatikybę – du skirtingi dalykai

Pripažįstant vieno iš pirmųjų ar net paties pirmojo Lietuvoje smulkiau nagrinėjusio metr. Misaelio laišką popiežiui Remigijaus Černiaus[10] nuopelnus, reikia patikslinti svarbius niuansus. Autorius teisingai pastebi, kad dar Vytauto pradėto bažnytinės unijos sąjūdžio žlugimo (pridėsime: ilgainiui – ir LDK žlugimo) bene pagrindinė priežastis buvo tai, kad nemaža dalis LDK Romos apeigų dvasininkų – dažniausiai etninių lenkų, bet ir lietuvių, suvokė Bažnyčios vienybę neteisingai. Jie norėjo, kad grįžtantys katalikybėn rusinai atmestų graikų ir priimtų Romos apeigas ar bent jau antrą kartą pasikrikštytų. Šie kunigai nepaisė to, kad schizmatikų suteiktas Rytų apeigų krikšto sakramentas yra galiojantis ir kad popiežiai draudė stačiatikius perkrikštyti. Autorius teisingai pastebėjo ir tai, kad „lotynų“–„graikų“ konflikto XV a. II p. LDK esmė yra ne liturginės formulės, bet Šv. Sosto teologinės doktrinos nepaisymas. Dalis LDK vyskupų ir kunigų tiesiog nusikalstamai neklausė Šv. Sosto ir atmetė visų laikų katalikišką mokymą krikšto sakramento klausimu! Tačiau Šv. Sosto klausė, pavyzdžiui, bernardinai, kovoję prieš LDK rusinų perkrikštijimą, taip pat didysis kunigaikštis ir, ko gero, dalis nevienuolinės dvasininkijos.

R. Černius pateikia tikro „lotyniškojo šovinizmo“ pavyzdį: grįžusiam Katalikų Bažnyčion, bet neturėjusiam dokumento apie tai Aleksandrui Soltanui Vilniaus katedroje nebuvo suteikta šv. Komunija, o jis pats išvadintas „nepasikrikštijusiu šunimi“.

Nesutiktume su tuo, kaip R. Černius sugretina du faktus: 1) minėtąjį šv. Komunijos nesuteikimą A. Soltanui ir 2) Polocko vaivados Stanislovo Hlebavičiaus aštrius žodžius žemės valdų suteikimo katalikų bažnyčiai Polocke rašte, kur stačiatikių cerkvė pavadinta „rusėnų schizmatikų sinagoga“. Šie faktai parodo skirtingus reiškinius: 1) nusikalstamai blogą Romos kataliko elgesį su „graiku“ kataliku ir 2) katalikiška teologija pagrįstą neigiamą požiūrį į nekatalikiškas religijas. Jau šv. apaštalas Jonas vadina judaistus – atsisakiusius įsijungti į naująjį Izraelį (Katalikų Bažnyčią) žydus – „šėtono sinagoga“ (Apr 3, 9). Panašūs stiprūs žodžiai vėliau Tėvų vartoti apibūdinant atsiskyrusius nuo Bažnyčios. Tad S. Hlebavičiaus formuluotė atitinka tradicinį Bažnyčios mokymą, bet tam mokymui prieštarauja kunigo, nedavusio šv. Komunijos graikų katalikui A. Soltanui, nekrikščioniškas elgesys.

Ne pastarąjį Soltano pažeminimą, bet būtent Hlebavičiaus žodžius „schizmatikų sinagoga“ paaiškina R. Černiaus apibendrinimas: „XV a. II p. pradėjo reikštis nepakantumas stačiatikių atžvilgiu [tiesą sakant, jis buvo jau nuo 1387 m. – Š. P.]. Jį lėmė kartų kaita. Diduomenės atstovų, Vytauto bendražygių anūkai užaugo veikiami katalikiškos dvasios. Katalikybė tapo neatsiejama jų pasaulėžiūros dalimi“[11].

Lietuviai išmoko atmesti klaidą, bet neišmoko „graikų“ laikyti broliais?

Bažnytinės unijos sąjūdį XV a. II p. – XVI a. sužlugdė ne tik stačiatikių pasipriešinimas, bet ir katalikiškos LDK visuomenės dalies nesuvokimas, kad Bažnyčia yra visuotinė (graik. Katholike) – jungiama vieno tikėjimo, išreiškiamo per daugelį skirtingų ritualų. Dalis lietuvių ir lenkų XV a. dar nesuprato ar gal pamiršo, kad Bažnyčia skirta gelbėti viso pasaulio, o ne vien lotyniškos kultūros žmonių sielas.

Pažvelgę giliau į tų „lotyniškųjų šovinistų“ realius ketinimus, matome, kad jie tiesiog pataikavo puolusiai žmogaus prigimčiai: nenorėjo dalintis politinėmis privilegijomis su rusinais, įsileisti į Ponų tarybą ir kt. elito struktūras daugiau graikų apeigų katalikų. Tik su tokia išlyga galima priimti R. Černiaus žodžius: „Lietuvoje buvo netoleruojamas apeigų skirtumas, jų kitoniškumas buvo traktuojamas kaip nepriklausymas krikščionių bendruomenei“. Paskutiniai Europos katalikai lietuviai XV a. II p. jau išmoko suvokti, kad nekatalikiškos religijos veda į amžiną pražūtį, bet dar ne visi suprato, kad graikų apeigų katalikai – tokie pat katalikai kaip ir „lotynai“, kartu su jais einantys tuo pačiu išganymo keliu. Bet būta ir daug gražių pavyzdžių – žymi dalis lietuvių graikų apeigų katalikus priėmė kaip brolius.

Jokiu būdu negalima sutikti su R. Černiaus teiginiu, kad Rusią Misaelio laiške alegoriškai lyginantys su mistinio Kristaus kūno – Bažnyčios „šonkauliais“ rusinai konfliktuoja su to kūno galva – popiežiumi. Priešingai: jie su sūnišku paklusnumu prašo tos galvos apginti juos nuo kitos to vieningo kūno dalies – kai kurių LDK Romos apeigų katalikų – piktnaudžiavimų.

Tad galime daryti išvadą: metropolito Misaelio laiškas, kaip ir J. Bulgarinovičiaus laiškai 1453 ir 1500 m. bei kiti rusinų hierarchų bei pasauliečių laiškai popiežiams, svariai liudija Kijevo ir Visos Rusios graikų apeigų katalikų metropolitų ir jiems paklusnių rusinų dvasininkų ir pasauliečių priklausymą Katalikų Bažnyčiai XV a. II p. Siekiant nustatyti jų kiekį LDK mastu, ateities tyrimams reikėtų sukurti metodiką, kaip suskaičiuoti tokius katalikams Kijevo metropolitams pavaldžius krikščionis.

Metr. Misaelio laiškas oficialiai patvirtintas Vilniaus magistrate kaip originalas[12], nors jo originalumas didžiarusiškų caro laikų ir vėlesnių istorikų ilgai neigtas. Tokie istorikai kaip O. Rusina įrodo, jog tai išties originalas[13], o ne laišką XVII a. publikavusio unitų Visos Rusios metropolito Ipatijaus Pociejaus klastotė. Dideli laiško fragmentai surasti Maskvos Valstybiniame istorijos muziejuje, Rusijos stačiatikių bažnyčios sinodo rinkiniuose[14], taigi, niekaip negali būti priskirti vėlesniems I. Pociejaus laikams. Tad XV a. II p. LDK Rusia iš tiesų buvo didele dalimi katalikiška – šio fakto nenori pripažinti nei Bažnyčios skilimo šalininkai Rusijoje, nei šių laikų liberalai...

vladimiro statulaPaminklas Rusios krikštytojui šv. Vladimirui Maskvoje. Ir šio valdovo katalikiškas tikėjimas, ir Vilniuje rezidavusio Visos Rusios metropolito Misaelio Pstručo bei LDK rusinų 1476 m. laiškas Popiežiui dar kartą patvirtina, kad tikroji šventosios Rusios esmė – būti katalikiška šalimi, o ne atskilusia nuo Visuotinės Bažnyčios ar juo labiau marksistinės bedievystės nešėja į pasaulį, ką, deja, iki šiol simbolizuoja Kremliaus žvaigždės...

Nauji tyrimai ir objektyvi šaltinių analizė dar kartą patvirtina kun. Kojelavičiaus SJ katalikišką koncepciją: „Rusų ... vyriausias vyskupas Lietuvoje ir Rusioje Misailas, Kijevo patriarchas (sic!) sušaukė šventąjį suvažiavimą ... Reikšdami valią tų, kurie atnašauja Kristui pagal graikų ir rusų apeigas, jie turėję pasižadėti gerbti popiežių Sikstą IV kaip šv. Petro įpėdinį, vyriausiąjį krikščionių dvasininką, paties Kristaus vietininką žemėje. Be to, išdėstyti jam pagrindines savo tikėjimo dogmas ir pavesti jo sprendimui. Maldauti, kad tokią malonę [jubiliejinius atlaidus – Š. P.], kokią jubiliejaus proga jis yra suteikęs Romos apeigų žmonėms visose Lenkijos karalystės žemėse, suteiktų ir graikų apeigų žmonėms, kaip sąžiningai paklususiems Šventajam Sostui“[15]. Taigi, aukščiausieji LDK Rusios valią atstovaujantys pareigūnai elgiasi kaip tikri katalikai.

Rusinų laiškas popiežiui nebuvo vien tuščia noro susijungti su Katalikų Bažnyčia deklaracija. Vienybė su ja realiai veikė LDK Rusios visuomenės sluoksniuose – nuo aukščiausių iki žemiausių. Pvz., Rowello rinkinyje minimas Kijevo vyskupijoje gyvenantis „stačiatikių“ dvasininkas, „ruthenus existas et Grecorum ritum hactenus observaveris“ („esantis rusinu ir visuomet besilaikęs graikų rito“) Pavelas iš Cizuvos prašo popiežiaus Siksto IV leisti šventaisiais 1475 metais apsilankyti Romoje ir gauti jubiliejinius atlaidus. Kristaus vietininkas 1475 sausio 12 d. prašymą patenkino ir patarė šiam rusinų kunigui eiti išpažinties pas bet kokį lotynų apeigų kunigą[16]. Rusinas, prašantis Dievo vietininką Romoje suteikti atlaidų iš Visuotinės Bažnyčios šventųjų nuopelnų lobyno, juos gaunantis, einantis išpažinties pas katalikų kunigą – tai tikrai ne schizmatikas stačiatikis, o graikų apeigų katalikas.

Vistyčų (atrodo, prie Bresto) vikaras kapelionas Petras teisiamas dėl to, kad, kaip sakė tarnaitei Kulinčai, išklausė jos schizmatikės (?) sesers Margaritos išpažintį[17]. Tai gali rodyti ir disciplinos pažeidimą: išrišimo suteikimą atskilėlei, bet veikiau rodo priešingą faktą: paprasti žmonės, kaip ir Kijevo Rusios laikais, „lotynų“ nelaikė atskilėliais ir – net jei patys to aiškiai nesuvokė – realiai buvo graikų apeigų katalikai. Jei Margarita būtų laikiusi „lotynų“ kunigą atskilėliu, nejaugi būtų ėjusi pas jį išpažinties?

XV a. II p. Rusios katalikiškumo faktai fiksuojami ir elito, ir liaudies lygmenyse. Aišku, kad XV a. 8-ajame dešimtmetyje elitas, LDK politiniai veikėjai remia bažnytinę uniją. Bet esama liudijimų ir apie liaudį. Pvz., Lucko (Voluinėje) teismo knyga rodo religinius santykius žemesniame visuomeniniame lygmenyje – šeimyniniame gyvenime, prievolėje mokėti dešimtinę ir pan.[18] Iš šių aprašymų galime spręsti apie žmonių palankumą bažnytinei vienybei.

Romos ir graikų apeigų katalikų vienuolynai LDK – unikalus reiškinys pasaulyje

Dar vienas svarbus liberalaus „terminologijos mazgo“ atpainiojimas yra teisingai įvardinti, kokios gi religijos vienuoliai gyveno LDK Supraslio vienuolyne Palenkėje (dab. Lenkija, prie Baltstogės), tapusiame XV a. katalikiškos Rusios simboliu. Tiek kalbant apie Supraslį, tiek apie kitus graikų apeigų katalikų vienuolynus, istoriografijoje vartojamos klaidingos sąvokos, griaunančios objektyvią LDK istorijos koncepciją. Grąžinus tikrąją sąvokų prasmę, aiškėja ir LDK istorijos vaizdas, kad daugiakonfesinė visuomenė nebuvo laikoma idealiu visuomenės modeliu. Priešingai, buvo visomis jėgomis siekiama vienakonfesinės visuomenės.

LDK viduje iš tiesų būta įdomaus, mažai kur Europoje sutinkamo sugyvenimo su stačiatikiais apraiškų, bet jis vedė būtent į uniją. Pvz., Sapiegos bei Chodkevičiai (patys neseniai buvę stačiatikiais, tapę graikų apeigų katalikais) siekė plėsti uniją. Jie išsirūpino popiežiaus leidimą steigti bendrus maldos namus ir Romos, ir graikų apeigų katalikams. Tačiau kažkodėl teigiama, kad tos bažnyčios buvusios skirtos „stačiatikiams, pripažįstantiems popiežiaus viršenybę[19]. Arba teigiama, kad 1500–1509 m. statytoje ir gotikinių stiliaus bruožų turinčioje Supraslio cerkvėje vyko „abiejų konfesijų pamaldos“, kad panašiai naudotos ir kitos J. Sapiegos funduotos cerkvės[20]. G. Kirkienė pažymi[21], kad Viktoras Gidžiūnas pirmasis istoriografijoje atkreipė dėmesį į Jono Sapiegos 1501 m. funduotą bažnyčią Ikaznėje, skirtą dviejų konfesijų – katalikų ir stačiatikių – apeigoms.

Formuluotė „stačiatikiai, pripažįstantys popiežiaus viršenybę“ būtų tolygi frazei „popiežiaus viršenybės atmetėjai, pripažįstantys popiežiaus viršenybę“... Tad Sapiegos bei Chodkevičiai buvo išsirūpinę popiežiaus leidimą steigti bendrus maldos namus ne katalikams ir „stačiatikiams, pripažįstantiems popiežiaus viršenybę“, o graikų-slavų ir Romos apeigų katalikams.

G. Kirkienė atkreipia dėmesį į svarbią konkrečią šaltinio formuluotę, kuri istoriografijoje iki šiol nebuvo pastebima. Vienas pirmųjų LDK bažnytinės unijos šalininkų Aleksandras Chodkevičius Supraslio vienuolyno ir bažnyčios paskirtį apibūdina taip: „kad šis bendras vienuolynas mūsų tėvonijoje per amžius tvirtai stovėtų... Ir svarbiausia – cerkvė graikų ir katalikų apeigoms“. Toks Kirkienės vertimas[22] žymiai artimesnis realybei už V. Gidžiūno traktuotę, kad Sapiegos ir Chodkevičiai statė bažnyčias dviejų konfesijų – katalikų ir stačiatikių – apeigoms. Todėl Kirkienė daro ir tikslesnę išvadą: Chodkevičiaus dokumento formuluotė aiškiai nurodo „Supraslio vienuolyno priklausomybę unijai [t. y. Katalikų Bažnyčiai – Š.P.] (kam gi reikėtų vartoti bendras graikų ir katalikų apeigoms, jei vienuolynas būtų, tarkim, grynai stačiatikių?). Supraslio vienuolyno fundacijos faktas, vykęs per patį bažnytinės unijos programų įgyvendinimo sąjūdį, akivaizdžiai rodo Chodkevičiaus konfesinę orientaciją ir tiesioginius ryšius su metropolito Bulgarinovičiaus Florencijos bažnytinės unijos atnaujinimo programa. Visa tai ir lėmė valdovo Aleksandro sprendimą – savo valdose įkurti pirmą unitų vienuolyną“[23].

Bandysime pastūmėti Kirkienės užvestą „ledlaužį“ dar toliau, laužydami liberalios istoriografijos ledus. Pasirodo, dar atidžiau perskaičius pirminį šaltinį: Aleksandro Chodkevičiaus vienuolyno steigimo dokumento originalą[24], jis patvirtina katalikišką LDK istorijos koncepciją. Chodkevičius rašo: „pirmiausia cerkvė (bažnyčia)... grečeskago i rimskogo zakonu – graikiškojo ir Romos (romėniškojo) įstatymo“, t. y. ritualo. Žodžiu zakon rusinai vadina tam tikras apeigas, ritualą, jo besilaikančią vietinę bažnyčią, turinčią savo „graikišką“ ar „Romos įstatymą“ – kanonų teisę ir t. t. Bet abu „įstatymai“ – ritai priklauso vienai Bažnyčiai, kitaip negalėtų sugyventi po vienu stogu.

Dokumento originale nekalbama apie jokias dvi konfesijas, jokius stačiatikius. Originalą reikėtų skaityti taip: pirmiausia A. Chodkevičius įsako įrengti bendrą graikiškojo ir Romos įstatymo (ritų) katalikų bažnyčią. Vienos katalikiškos konfesijos (tikėjimo išpažinimo), bet dviejų apeigų. Kitaip ir būti negalėjo. Niekas neleistų A. Chodkevičiui rengti bendrų maldos namų Visuotinės Bažnyčios nariams katalikams ir atskilėliams stačiatikiams.

Taip pat – kaip visiškai katalikišką, tik dviejų apeigų – reikėtų traktuoti Jono Sapiegos 1501 m. funduotą bažnyčią Ikaznėje ir, ko gero, praktiškai visą plačią gotikinių graikų apeigų bažnyčių statybos XV a. II p. LDK Rusioje programą.

Kirkienė randa ir net vėliau, po 1501 m. besitęsiančių nemažos dalies rusinų „katalikiškumo inercijos“ – t. y. vienybės su Šv. Sostu, faktų. Popiežiaus Aleksandro VI 1501 m. bulė kartoja instrukciją: jau nuo XV a. galiojusį draudimą antrą kartą krikštyti grįžtančius į Bažnyčios vienybę stačiatikius. Deja, šiai bulei pasipriešino dalis LDK (ir ypač lenkų) Romos apeigų katalikų dvasininkų. Kirkienė daro išvadą: „Tad galima teigti, kad lokalios neformalios bažnytinės unijos dvasia XVI a. 3 deš. pradžioje buvo gyva ir aktuali, nes kam tada reikėtų pakartotinai išleisti instrukciją, jei, tarkim, apskritai nėra unijos reiškinių?“. Kad rusinų grįžimas į Katalikų Bažnyčią net ir XVI a. buvo dažnas reiškinys, aiškiai matoma ir iš 1516 m. Gniezno arkivyskupo Jono Laskio (1510–1531) notarinio akto, kuriuo šis patvirtino popiežiaus Leono X bulę ir ją perteikė Vilniaus vyskupui Albertui Taborui. Čia jis pabrėžia dažną stačiatikių atvertimą į katalikybę[25]. Tos pačios tyrėjos nuomone, vienybėn su Roma galėjo būti grįžęs net (miręs 1572 m.) garsusis maskvėnų antplūdžio nugalėtojas Ulos mūšyje d. etmonas Grigalius Chodkevičius. Jeigu taip, tai nuo jo mirties iki vėl atnaujintos Rusios vienybės su Roma Brastos unijoje liko tik 24 metai... Reikia atsižvelgti į šiuos ir atrasti dar nepastebėtus faktus, giliai tirti ir iš naujo pervertinti tikrąjį Rusios stačiatikiškumo laipsnį ir jos besitęsiančio katalikiškumo apraiškų mastą XVI a.

Katalikai rusinai apjuosia žiedu LDK Rusią

Svarbu pabrėžti Misaelio laišką pasirašiusių kitų LDK pareigūnų „geografiją“. Iš nuorodų apie jų valdas ar kilmę matome, kokia plati LDK Rusios dalis galėjo paklusti popiežiui kaip Bažnyčios galvai ar bent jau būti pasiruošusi greitai jį tokiu pripažinti. Juk tie Bažnyčios ir pasaulietiniai didžiūnai turėjo daug pavaldžių jiems žmonių, o metropolitui – pavaldi visa Rusia. Dokumentą be metropolito Misaelio pasirašo:

1) Pagrindinės Rusios šventovės – Kijevo Pečerų lauros vienuolyno archimandritas Jonas,

2) Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno (XVII a. tapsiančio pagrindiniu rusinų bažnyčios atsinaujinimo centru) archimandritas Makarijus,

3) Kunigaikštis Dmitrijus Konstantinovičius Viazemskis (Viazmiškis) – t. y. valdęs pačią ryčiausią LDK Viazmos kunigaikštystę, esančią prie pat Maskvos (!), kurią Rusija vieną pirmųjų atplėšė nuo LDK 1494 m.,

4) kunigaikštis Fiodoras Ivanovičius Bielskis iš Smolensko krašto, vėliau persimetęs Moskovijos – pagrindinio bažnytinės unijos priešo – pusėn,

5) Jonas Chodkevičius – Vitebsko vietininkas, LDK maršalas, laiške tituluojamas LDK didžiuoju etmonu,

6) Jo brolis Povilas iš Kameneco (veikiausiai Baltarusijos Kamianeco prie Bresto), toliau – bajorai, tituluojami kilniaisiais ponais:

7) Eustachijus Vasiljevičius iš Polocko – „didžiausias iš bajorų“,

8) Romanas iš Kijevo, Putivlio seniūnas,

9) jo brolis Jonas iš Kijevo, „pasiuntinys pas pagonis (totorius?) sutvirtinti taikos krikščionių sūnums“,

10) „Išprusęs Dievo įstatyme ponas Jokūbas“, LDK didysis raštininkas iš Vilniaus,

11) „Michailas Aleksandrovičius, garbingas tarp Voluinės bajorų“ iš Zagorovo (tarp Lucko ir Vladimiro),

12) Kilnusis vyras ponas Aleksandras Soltanas, LDK paiždininkis, garsiojo graikų apeigų katalikų Žirovičių vienuolyno fundatorius. Valdovo pasiųstas mokytis riterio meno, jis keliavo po Europos monarchų dvarus, tirdamas galimybes įgyvendinti bažnytinę uniją.

Popiežių pripažinusiųjų Bažnyčios galva rusinų aukštųjų pareigūnų „geografinė linija“ tikrai įspūdinga – ji tarsi žiedu apjuosia LDK jos pagrindinių punktų perimetru – nuo Vilniaus iki Kijevo, nuo Lenkijos pasienio iki šiaurinio ir rytinio LDK pasienio su Maskvos valstybe (9 pav.). Paslaptinga, katalikiška vėl tampanti XV a. LDK Rusia pakelia savo paslapties skraistę...


[1] Krikščioniškos kultūros instituto konferencija tema: „LDK valstybės santvarka – liberali ar katalikiška? Rytų apeigų katalikų liudijimas“, įvykusi Vilniuje 2020 spalio 30 d.

[2] Архив Юго-Западной России, издаваемый Временной комиссией для разбора древних актов, Ч. I, Т. VII, Киев, 1887, p. 199–231.

[3] О. Русина, „Мисаїлове послання Сиксту IV за Синодальним списком“, Український археографічний щорічник, Вип. 7, Київ, 2002.

[4] Архив Юго-Западной России... p. 199–231.

[5] Ten pat.

[6] Ten pat.

[7] Ten pat.

[8] Ten pat.

[9] М. Таубе, „Рим и Русь...“.

[10] Remigijus Černius, Florencijos bažnytinės unijos idėja Lietuvoje: 1476 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių laiškas popiežiui Sikstui IV.

[11] Ten pat.

[12] Архив Юго-Западной России, издаваемый Временной комиссией для разбора древних актов, высочайше учрежденной при Киевском военном, Подольском и Волынском генерал-губернаторе, Киев: Унив. тип., 1859–1911, Ч. I, Т. VII, 1887, p. 197–198.

[13] О. Русина, „Мисаїлове послання Сиксту IV...“.

[14] O. Rusina pateikia šaltinį, įrodantį, kad metr. Misaelio laiškas buvo tikras: Синод. 700, арк. 297–309.

[15] A. Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija..., p. 528.

[16] Vetera Monumenta Poloniae et Lithuaniae / Ed. Augustin Theiner, t. 2, Roma, 1861, Nr. 221, p. 179–180. Iš: S. C. Rowell (sud.), Vertybių transformacijos: Baltijos regiono rytinė pakrantė XIII–XVIII amžiais..., p. 86.

[17] Ten pat, p. 86.

[18] Ten pat, p. 86–87. Rowello nurodoma literatūra LDK politikų paramos bažnytinei unijai XV a. 8 deš. faktui pagrįsti: Remigijus Černius, „Konfesinis ir politinis XV a. pabaigos Bažnytinės unijos aspektas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje“, in: Tarp istorijos ir būtovės: studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70-mečiui / Sud. Alfredas Bumblauskas, Rimvydas Petrauskas, Vilnius, 1999, p. 235–260; Lidia Korczak, „W kręgu litewskich zwolenników unji kościelnej w drugiej połowie XV wieku“, in: Polska i jej sąsiedzi w późnym średniowieczu / Red. Krzysztof Ożog, Stanisław Szczur, Kraków, 2000, p. 323–332, ir ten nurodyta literatūra.

[19] A. Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija…, p. 219.

[20] J. Liškevičienė, Rytų Bažnyčia ir unijos klausimas..., p. 163.

[21] G. Kirkienė, „Unijos idėja ir jos lietuviškoji recepcija...“, p. 44.

[22] Ten pat, p. 45.

[23] Ten pat, p. 45–46.

[24] Археографический сборник документов, относящийся к истории Северо-Западной Руси / сост. П. А. Гильтебрандт, Ф. Г. Елеонский, А. Л. Миротворцев, т. 9, Вильна, 1870, p. 14.

[25] Ten pat, p. 47.

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku