Rusijos tūkstantmečio paminklas Novgorode ir Vytauto Didžiojo skulptūra ant jo

3 dalis. „Vytauto sienose“ visa Rusia katalikiška?

Pirmoje šio straipsnio dalyje parodėme, kad LDK gyventojų dauguma palaipsniui tampa katalikais, antroje – kad tai pastangų atstatyti senąją Rusios katalikybę rezultatas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nugalėjus 1550–1580 m. siautėjusią protestantizmo revoliuciją, Žygimanto Augusto ir sumaišties po jo mirties laikais, XVI–XVII a. sandūroje atnaujinus katalikiškos santvarkos harmoniją, Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytine unija 1596 m. buvo atkurta Rusios vienybė su Katalikų Bažnyčia. Tuo metu vis mažėja protestantų sektoms priklausančių žmonių, o stačiatikiai masiškai virsta graikų apeigų katalikais. Net nemaža dalis musulmonų ir karaimų išsikelia ar virsta katalikais, kaip matysime iš Trakų pavyzdžio. Bet gal tokia katalikų persvara įsivyravo tik po 1596 m. Brastos bažnytinės unijos, o ne anksčiau?

Jau nurodėme rimtus rusų mokslininkų tyrimus, kad Rusia buvo katalikiška nuo krikšto iki mongolų antplūdžio XIII a. Prie to dar reikėtų paminėti Vytauto pradėtą ir XV a. suklestėjusį šlovingą Rusios grąžinimo į Katalikų Bažnyčią darbą.

Vytauto pradėta didinga Lietuvos misija

2020 m. istorikų konferencijoje[1] iškėlėme darbinę hipotezę, kad vyraujantį liberalų LDK istorijos modelį reikia rimtai koreguoti ne tik kokybiniu aspektu, bet ir kiekybiniu. Panašu, kad ir XV a. II p. dauguma LDK gyventojų buvo katalikai arba palaipsniui jais tapo. LDK savo valdovų bei dvasininkų iniciatyva atkūrė tikrąją – katalikišką – Rusią. Katalikų religijos ir jos trijų apeigų tikinčiųjų privilegijuota teisinė padėtis daugeliu parametrų įrodo LDK santvarkos katalikiškumą. Kaip rodo, pavyzdžiui, O. Haleckio, J. Maroszeko, G. Kirkienės, R. Trimonienės ir kitų istorikų darbai, bažnytinę uniją siekta įgyvendinti jau Vytauto laikais, ir tai iš dalies pavyko XV a. II pusėje, 150–100 metų anksčiau nei 1596 m. Brastos unija. Jei lygintume XV a. II p. Rusios katalikiškumą įrodančią istoriografiją su ledlaužiu, skeliančiu liberaliosios mitologijos ledus, tai O. Haleckio, J. Maroszeko ir kitų sukonstruotą „ledlaužį“ bene toliausiai pirmyn nuplukdė doc. dr. Genutė Kirkienė. Todėl daug kur teks remtis Kirkienės įžvalgomis. Šių eilučių autorius ketina būti mažu „buksyriniu kateriu“, tempiančiu šį „ledlaužį“ dar toliau, į laisvus, dar kun. Kojelavičiaus nurodytus, katalikiškos LDK istoriografijos vandenis.

Turbūt labiausiai Didžiojo vardo Vytautas nusipelnė kaip popiežiaus paskirtas katalikų misijų globėjas Rytuose. Bažnyčios susirinkime Konstancoje jis siekė ir po mirties netiesiogiai – savo įpėdinių darbu – pasiekė Bažnyčios atskilusių dalių sujungimo per visuotinę Florencijos uniją ir vėlesnę Brastos uniją Lietuvoje ir Lenkijoje. Tai, ko gero, didžiausias Lietuvos visų laikų teigiamas indėlis į žmonijos istoriją.

Vytauto iniciatyva Naugarduke, dalyvaujant visiems Lenkijos ir Lietuvos valdomos Rusios graikų apeigų vyskupams, Kijevo ir Visos Rusios metropolitu išrinktas bažnytinės vienybės su Katalikų Bažnyčia atnaujinimo šalininkas Grigalius Camblakas. Jis kartu su Jogaila ir Vytautu Konstancos bažnytiniame susirinkime 1414–1418 m. kėlė visų atskilusių Rytų stačiatikių grįžimo į Katalikų Bažnyčią klausimą. Svarbu pažymėti, kad ten Camblako vadovaujami rusinai[2] šventė savo apeigų liturgiją katalikų bažnyčioje, o Camblakas gavo garbę pabučiuoti popiežiui batą. Tai aiškūs popiežiaus pripažinimo iš rusinų pusės ir rusinų pripažinimo katalikais iš „lotynų“ pusės ženklai. Tai reiškia uniją – tokia šiuos akcentus nurodžiusio Mangirdo Bumblausko išvada[3]. To nebūtų daręs joks popiežiaus viršenybę atmetantis stačiatikis. Metr. G. Camblako katalikiškumą patvirtina ir tai, kad jį ekskomunikavo Konstantinopolio patriarchas ir Maskvoje rezidavęs Romos viršenybės nepripažinęs Fotijus, taip pat skelbęsis Kijevo ir Visos Rusios metropolitu. Todėl tiesiog peršasi išvada, kad 1415 m. Vilniuje sukurta ne stačiatikių, kaip daug kur skelbiama, o graikų apeigų katalikų metropolija. Tiksliau – iš esmės atkurta Kijevo Rusios laikų katalikiška Kijevo metropolija. Tiesa, jai pradžioje teko nelengvai skintis kelią į rusinų širdis per Bažnyčios skilimo išaugintas „džiungles“.

Taigi, nauji tyrimai patvirtina kun. Kojelavičiaus SJ katalikišką LDK istorijos koncepciją. Jis rašo: „Vytautas puola schizmą, plintančią po jo valdas... Nuo seno įpratę teikti šventuosius sakramentus pagal graikų papročius, rusų šventikai ... priėmė ir... graikų paklydimus, kaip ir šie atsisakė Vytauto valdose klausyti popiežiaus ir bendrauti su Romos Bažnyčia. Didžiai dėl to susikrimto Vytautas, žinodamas, jog šitoks įžūlumas ardo tą statinį, kurį jis bei karalius Jogaila, siekdami valdinių santarvės, surentė po visapusiško apmąstymo tikrojo tikėjimo naudai.“ Būtent todėl Vytautas ir sušaukė rusinų vyskupų suvažiavimą, išrinkusį Camblaką, kuris Konstancos Susirinkime „smarkiai pasidarbavo Rytų bei Vakarų bažnyčių suartėjimo reikalu“[4].

Net jei nevisai aiškią Rusios padėtį Vytauto laikais traktuotume šiais laikais įprastai – kad dauguma LDK gyventojų (iki 80%) buvo stačiatikiai, neįmanoma paneigti, kad Jogaila ir Vytautas siekė, jog stačiatikių liktų 0%, t. y. kad visi jie grįžtų į tikrosios Kristaus Bažnyčios vienybę, kad valstybėje būtų viena krikščionių konfesija, vieningas confessio – tikrojo tikėjimo išpažinimas.

Vilniaus, kaip pagrindinio katalikų misijų centro Rytuose, šlovė spindi jau nuo Jogailos ir Vytauto laikų. Vilnius buvo (2 pav.) ne tik ryčiausios ir bene didžiausios Europoje – iki pat Kijevo – lotynų apeigų katalikų vyskupijos centras (XVIII a. vyskupijų ribos, tamsiai žalia), bet dar daugiau – jau XV a. II p. Vilniuje buvo didžiausios pasaulyje – rusinų (graikų-slavų) apeigų katalikų vietinės bažnyčios centras (3 pav.). Būtent iš Vilniaus Kijevo ir visos Rusios metropolitas valdė ne tik Vilniaus vyskupiją iki pat Smolensko ir Kijevo žemių (šviesiai žalia), bet ir visas kitas spalvotai pavaizduotas rusinų apeigų katalikų vyskupijas iki Pšemyšlio p. r. Lenkijoje ir Lvovo imtinai bei iki Turkijos pasienio Moldovoje.

administrative divisions of the roman catholic church in polish lithuanian commonwealth in 17722 pav.: Vilnius buvo bene didžiausios Europoje Romos (lotynų) apeigų katalikų vyskupijos (tamsiai žalia) centras (XVIII a. vyskupijų ribos).

 

administrative divisions of the greek catholic c 3 pav. Jau XV a. Vilniuje buvo didžiausios pasaulyje Rytų (rusinų, arba graikų-slavų) apeigų katalikų vietinės bažnyčios centras (XVIII a. vyskupijų ribos).

 

Vytautas ir Švitrigaila – vieno tikėjimo su katalikiška Rusia

Vytauto politiką – grąžinti Rusią Katalikų Bažnyčion – tęsė jo įpėdinis Boleslovas Švitrigaila. 1431 m. numirus buvusiam Camblako varžovui dėl Visos Rusios metropolito sosto maskvėnui Fotijui, Maskvos didysis kunigaikštis pasiūlė į šią vietą Joną, o Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila – Smolensko vyskupą Gerasimą, kuris iš kelionės į Konstantinopolį grįžo jau Visos Rusios metropolitu ir tapo bene pagrindiniu bažnytinės unijos veikėju Rusioje.

1433 m. Švitrigaila rašo Bazelio visuotiniam Bažnyčios susirinkimui, kad rūpinasi schizmatikų atsivertimu „ne tik dėl tikėjimo, bet ir būtinumo verčiamas“, nes gyvenąs „visos krikščionijos paribiuose“ (in finibus totius christianitatis), o toliau negyvenąs nei vienas katalikų valdovas. Jis rašo, jog keliskart taręsis su rusų kunigaikščiais, siuntinėjęs laiškus, pasiuntinius. J. Matusui dokumentas sudaro įspūdį, kad bažnytinei unijai palankesni ne dvasininkai, bet pasauliečiai[5]. Tačiau ir dvasininkai – 1433 m. Vitebske susirinkę LDK rusinų vyskupai – laiške Bazelio Susirinkimui pareiškė pritarią Rytų grįžimui į Katalikų Bažnyčią[6].

Švitrigailos priešams užsienyje paskleidus gandus, esą jis pateko į stačiatikių įtaką, rusinai ir kai kurie etniniai lietuviai karštai prieštaravo šiam melui. Jaroslavas Lengvenaitis (Lingvenovič – Lengvenio Algirdaičio sūnus) ir Andrejus Michailovičius su 14 bajorų, visų rusinų kunigaikščių, bajorų, riterių, miestų ir miestiečių vardu, išsiuntė laišką Bazelio Susirinkimui, kuriame tvirtina, jog netiesa, kad Švitrigaila atsimetęs nuo Katalikų Bažnyčios, o jie patys valdovu nori turėti tiktai kataliką. Jei stačiatikių dvasininkai susitars su Bazelio Susirinkimu, tai jie tuos nutarimus ištikimai vykdys[7]. Deja, LDK nedalyvavo Bazelio Susirinkime, nes metropolitas Gerasimas nubaudžiamas mirtimi už jam primestą kaltinimą sąmokslu prieš Švitrigailą.

Tačiau vietoj jo Visos Rusios metropolitu (juo buvo 1437–1442) Konstantinopolyje skiriamas Izidorius Bulgaras, kurį iš pradžių pripažįsta net Maskvos valstybė. Bažnytinės unijos darbas tęsiasi. Izidorius 1439 m. tapo katalikų kardinolu, jam suteiktas legato Lietuvos, Livonijos, Rusios ir Galicijos provincijoms titulas. Bet vėliau Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus II išveja Izidorių iš Maskvos. Tuo veiksmu Maskvos vienijama, vis dar mongolams pavaldi Rusia galutinai ir aiškiai šimtams metų pereina į atskalos pusę, atskildama net ir nuo 1439 m. Florencijos Susirinkime kuriam laikui grįžusio į Visuotinės Bažnyčios vienybę Konstantinopolio patriarchato.

Tačiau LDK Rusia sutinka Izidorių palankiai. 1441 m. jis atvyksta į Kijevą, kurio žemę (didžiausią LDK dalį) valdęs Aleksandras (Olelka) – Vladimiro Algirdaičio sūnus – oficialiai patvirtina Izidoriaus teises į Visos Rusios metropolito valdas: „...savo ponui ir tėvui Sidorui Kijevo Visos Rusios metropolitui nuo seno priklausančią metropoliją“[8]. Taip paneigiama XVII a. tendencinga žinia, daug amžių kartota literatūroje, kad Izidorius buvo iš Kijevo išvytas. Net XV–XVI a. sandūroje Izidoriaus vardas ir toliau randamas pagrindinės Rusios šventovės – Kijevo Pečerų vienuolyno paminėjimų knygoje. Taigi, LDK rusinai už jį meldėsi, tad laikė kataliką Rusios metropolitą tikratikiu, o ne atskalūnu. „Izidorius, be galo mokytas ir drąsus vyras... pakeltas į Kijevo vyskupus, pasėjo visoje Rusioje daigią paklusnumo šv. Petro Sostui ir sutarimo su Romos tikėjimu sėklą“[9].

Ukrainiečių istorikė Olena Rusina pabrėžia: Kijevo vienuolyno knyga rodo, jog melstasi ne tik už „unitą Izidorių“, bet ir už „kataliką Vytautą“[10]. Žinoma – nes jie abu katalikai: Vytautas – Romos, o Izidorius – graikų apeigų, kaip ir Kijevo rusinai katalikai, kurie meldėsi už bendratikių vėles. Unitų ir katalikų laikymas skirtingomis „konfesijomis“ yra dirbtinis ir nemokslinis.

Pravoslavas (ortodoksas) = katalikas! Tikroji terminų prasmė

Neretai istorikus klaidina graikų apeigų katalikų metropolitų ir kitų rusinų vartotas žodis „ortodoksas“ (rus. pravoslavnyj) ir ortodoksija (pravoslavije). XV–XVI a. LDK rusinai unitai save vadino „ortodoksais“ ir beveik niekad nevartojo žodžio „katalikas“, todėl tyrėjai klaidingai vadina XV a. LDK graikų apeigų katalikus „stačiatikiais“. Ne, jie buvo katalikai, nes vartojo žodžius „ortodoksas“ (tikratikis) ir „ortodoksija“ (tikratikybė) tikrąja – katalikiška prasme, kaip daryta ir Kijevo Rusioje nuo pat jos krikšto laikų. Ir net nuo pirmųjų amžių Bažnyčios tėvai tikratikiais – „ortodoksais“ vadino tik išpažįstančius visuotinį (graik. katholike) – Visuotinės Bažnyčios (graik. Katholike Ekklesia) skelbiamą tikėjimą. Romos rito šv. Mišių kanone (centrinėje dalyje) meldžiamasi: „pro omnibus ortodoxis, catholicae et apostolicae fidei cultoribus“ – „už visus ortodoksus (=tikratikius), visuotinio (=katalikiško) ir apaštališko tikėjimo išpažinėjus“. Čia aiškiai matoma, kad tikroji ortodoksija – visuotinis (katalikiškas) tikėjimas.

Anglų ir kt. kalbų literatūroje kyla didžiulė painiava, nes šalia tradicinio termino „schizmatikas“ = „atskilėlis“ nėra kitos tinkamos sąvokos, tad atskilusi nuo tikrosios – katalikiškos – ortodoksijos stačiatikių Bažnyčia netiksliai vadinama „ortodoksų“. Katalikiškai tiesai apginti didysis anglas G. K. Chestertonas parašė knygą „Ortodoksija“. Laimei, lietuvių kalboje turime terminą „stačiatikiai“, kuris tikrąja prasme yra ir turi būti taikomas tik atskilusiems nuo Katalikų Bažnyčios. Deja, nemaža istorikų dalis netiksliai taiko terminą „stačiatikiai“ ir popiežiaus viršenybę pripažįstantiems graikų apeigų katalikams.

Bažnytinės unijos sąjūdžio XV a. tyrėjai ieško termino, kaip geriausiai pavadinti XV a. Florencijos unijai su Katalikų Bažnyčia ištikimus LDK rusinus. Jie gali būti vadinami „Florencijos unitais“, bet tiktų ir terminas „ortodoksai-katalikai“. Būtent tokį terminą – „pravoslavnyje katoliki“, kartais pridėdami ir jų bizantinių-slaviškų arba graikiškų apeigų pavadinimą, naudojo popiežiaus šv. Pijaus X vadovaujamos ir metropolito Andrijaus Šeptickio bei Rusijos graikų apeigų katalikų egzarcho palaimintojo Leonido Fiodorovo vykdytos rusų apeigų katalikų misijos kunigai ir tikintieji[11]. Šis išmintingai naudotas rytietiškas pabrėžimas, kad Rusios graikų apeigų katalikai pirmiausia yra tikra, katalikiška, prasme ortodoksai – tikratikiai, patraukė daug rusų grįžti į Bažnyčios vienybę.

Neobjektyvu ir nereikalinga būtų kokybine, „konfesine“ prasme skirti LDK „Florencijos unitus“ nuo vėlesnių „Brastos (Bresto) unitų“. Jie visi turėjo tą patį visų laikų katalikų tikėjimą, tik antrieji gyveno vėliau ir bandė kiek kitaip atstatyti vienybę su Kristaus vietininku. Todėl skirtingus terminus šioms katalikų vietinėms bažnyčioms jei ir verta taikyti, tai tik chronologine prasme, pažymint skirtingą jų gyvavimo laikotarpį, ar tiksliau – pažymint vienos LDK rutenų (graikų) apeigų katalikų Bažnyčios (Kijevo ir Visos Rusios metropolijos) skirtingus gyvavimo periodus.

Sugrįžo katalikiška Kijevo Rusia?

XV a. II pusėje LDK turėjo ne Maskvai, bet tiesiogiai Konstantinopolio patriarchui pavaldžius Kijevo ir visos Rusios metropolitus. Kaip paaiškinome aukščiau, tai buvo ne stačiatikių, o graikų apeigų katalikų metropolitai, nes jie pripažino esą pavaldūs Romos popiežiui. Panašiai Rusia buvo pavaldi popiežiui per Konstantinopolio patriarchą iki 1054 m. „graikų“ atskilimo. Deja, dalis istorikų vis tiek šiuos metropolitus bei jiems pavaldžius tikinčiuosius vadina stačiatikiais. Istoriografijoje net vartojamas absurdiškas terminas „stačiatikiai, pripažįstantys popiežiaus viršenybę“. Bet tokių stačiatikių iš principo negali egzistuoti: vos ėmęs pripažinti popiežiaus viršenybę ir katalikiškas dogmas, stačiatikis tampa kataliku. Tai buvo Rytų apeigų katalikai, kurie teisėtai save vadino ortodoksais – tikratikiais katalikiška prasme.

Kaip pabrėžia doc. dr. Genutė Kirkienė, garsus LDK istorikas O. Haleckis[12] 1458–1503 m. Lietuvoje ir Lenkijoje įžvelgė ne lokalios, o visuotinės Bažnyčių unijos įgyvendinimą, vadinamą „1439 m. Florencijos unijos atgimimu“; ne kelis unijos „bandymus“, o ilgą vienos unijos gyvavimą. Haleckis pažymi, kad šis atgimimas prasidėjo 1458 m. paskyrus atkurtos graikų apeigų katalikų Kijevo ir visos Rusios metropolijos (atskirtos nuo Maskvos) metropolitu Grigalių Bulgarą (iki 1473), kurį pagal graikų apeigas pašventino egzilinis Konstantinopolio patriarchas Grigalius Mamas, irgi unitas. Taigi net ir visų Rytų vietinių Bažnyčių galva Konstantinopolyje vėl – kaip ir iki 1054 m. skilimo – buvo graikų apeigų katalikas.

Tarp metr. Izidoriaus mirties 1442 ir Grigaliaus Bulgaro 1458 m. išrinkimo bažnytinės unijos procesai nenutrūko. Tai liudija kad ir S. C. Rowello sudarytame rinkinyje pateiktas faktas: 1457 m. rusinų stačiatikiai iš Palenkės, atsivertę į katalikybę – unitai, pripažinę Popiežiaus viršenybę – Jonas (Janas) ir Stanisławas Hryńko ir Haczko iš Viruvo (Wirów) kartu su vietiniu paveldėtoju Stanislovu iš Necečos (Nieciecza, 7 km į š. r. nuo Sokoluvo) fundavo kaimo bažnyčią, o trečiasis brolis liko „scismaticus“ – stačiatikis[13]. Kad šie stačiatikiai galėtų atsiversti į graikų apeigų katalikybę, jos misija turėjo plėtotis Palenkėje jau iki 1457 m. 1442–1458 laikotarpiui reikia detalesnių tyrimų.

Istorikų nauji tyrimai patvirtina jau kun. A. Vijūko-Kojelavičiaus SJ pateiktą įvertinimą, kad metr. Grigaliaus Bulgaro laikų LDK Rusia ir net Konstantinopolio patriarchatas išliko Katalikų Bažnyčios dalimi: „Grigalių Chaleckį, Kijevo metropolitą, mini kai kurios išspausdintos panegirikos. Aš manau jį esant tą [patį vyrą], kurį, išsižadėjusį metropolijos, Izidorius, po Florencijos Susirinkimo popiežiaus pasiųstas į Konstantinopolį, apie 1447 m. pasiūlė popiežiui Kalikstui išrinkti į savo vietą. Kalikstas tai padarė ir, davęs raštą karaliui Kazimierui, pasiekė, kad [Grigalius] vėl būtų paskelbtas Kijevo metropolitu. Jis mirė 1474 m., 30 metų šventai vykdęs šias pareigas; per visą jo [valdymo] laiką Rusia, pajungta Lenkijos karaliui ir L[ietuvos] d[idžiajam] k[unigaikščiui], išliko pavaldi Apaštalų Sostui. Išliko Konstantinopolio patriarcho Dionisijo raštas, kuriuo jis įtikinėja rusėnus, kad tie klausytų Grigaliaus, nors šis ir yra paskirtas popiežiaus. Bet dėl tos priežasties Maskvos dvasininkai pasitraukė iš pavaldumo Kijevo metropolitui“[14].

Taigi ėmė gyvuoti dvi atskiros: maskvėniškoji rusų stačiatikių Bažnyčia, atskilusi nuo Katalikų Bažnyčios, ir LDK rusinų vietinė graikų apeigų katalikų Bažnyčia.

Ar katalikiška LDK Rusia toliau gyvuos po Grigaliaus Bulgaro mirties, priklausė nuo to, kas bus jo įpėdinis ir ar jis bus pripažintas LDK rusinų vyskupų. 1473 m. Naugarduko rusinų vyskupų sinode metropolitu buvo patvirtintas unitinių pažiūrų (t. y. katalikas) Smolensko vyskupas Misaelis Pstručas (1474–1480). G. Kirkienės išvada: „Tikėtina, kad unitinių pažiūrų buvo ir kiti metropolitai: Simonas (1480/1–1488), Jonas (1488–1494), Makarijus (1495–1497), Juozapas Bulgarinovičius (1498–1501)“[15]. Tokiu atveju galima daryti tvirtą prielaidą, kad mažiausiai nuo 1458 iki 1501 m. LDK Rusios dauguma buvo – arba palaipsniui vėl iš naujo tapo – katalikiška. Liko tik sutvarkyti „lotynų“–„graikų“ santykius kanoninės teisės ir kitais atžvilgiais.

Juk jei kataliko Konstantinopolio patriarcho įšventintas Kijevo ir visos Rusios metropolitas buvo pakeistas visų LDK Rusios vyskupų sutikimu nauju katalikiško nusistatymo metropolitu ir jei tokio nusistatymo laikėsi jo įpėdiniai, tai ir jiems pavaldūs vyskupai bei pastarųjų klausantys kunigai ir jų tikintieji turėjo būti graikų apeigų katalikais (nors paprasti žmonės ne visada patys tai suvokė). Klausimas tik, kokią LDK Rusios dalį tie paklusnūs savo vyskupams ir Romai rusinai sudarė – naujiems tyrimams reikia tai išsiaiškinti.

Vilniuje reziduojantys Visos Rusios metropolitai kuria ne „autokefalinę stačiatikių Bažnyčią“, pavaldžią popiežiui, bet Katalikų Bažnyčios dalį – ecclesia sui iuris – savos teisės vietinę katalikų Bažnyčią su sava liturgija ir teise. Gi autokefalinė Bažnyčia – tai savarankiška stačiatikių Bažnyčia, nepavaldi popiežiui.

Svarbu pabrėžti ir valdovų Kazimiero, Aleksandro, Žygimanto Senojo pritarimą ir aktyvią pagalbą Bažnyčios unijai. Tai plačiai nagrinėja G. Kirkienė. Ypač daug unijai darė didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras. Pvz., 1498 m. Kijevo metropolija Juozapui Bulgarinovičiui buvo pažadėta su sąlyga, kad šis dirbs unijos naudai[16]. Kai po 1503 m. Kijevo ir visos Rusios metropolitai taps mažiau veiklūs Rusios grąžinimo katalikybėn darbe, valdovai Aleksandras ir Žygimantas Senasis taps bene pagrindiniais bažnytinės unijos darbo LDK tęsėjais.

Tikrai įspūdinga Vytauto pradėtos misijos plėtotė! Prisiminkime, kad šis didingas katalikiškos Rusios atstatymo darbas vyko „Vytauto sienų“ plotuose: „nuo jūros iki jūros“ ir nuo (tik 70 km į rytus nuo Varšuvos buvusio) Vengrovo iki Viazmos (200 km nuo Maskvos)...

„Vytautines“ platybes nuo jūros iki jūros valdo tik katalikai

Atskirų straipsnių nusipelno tema, kaip šis graikų apeigų katalikybės „pergalės maršas“ pasiekė ir LDK teritorijų valdymo lygmenį. To pademonstravimui konferencijoje pristatėme G. Kirkienės unitų didikų tyrimais paremtą žemėlapį, aiškiai rodantį, kad apie 1470–1480 metus praktiškai visų didžiulių – vis dar „Vytauto sienų“ ribojamų – LDK žemių plotai buvo valdomi vaivadų ir vietininkų Romos arba graikų apeigų katalikų (4 pav.). Vienintelis didesnis žalia (katalikybės) spalva žemėlapyje nenudažytas plotas: plačios pietų LDK žemės – „dykieji laukai“, t. y. stepės, kuriose būta mažai gyventojų, daugiausia totorių. Ten, Dniepro žiotyse, Vytautas pastatė Šv. Jono (Tavanės) tvirtovę.

litwa 1430 vaivados katalikai be uredu uzrasu4 pav. 1470–1480 m. praktiškai visų LDK žemių plotai buvo valdomi vaivadų ir vietininkų – Romos (raudonos raidės) arba graikų (violetinės raidės) apeigų katalikų. Matosi (tamsiai žalia), kokį didelį plotą apėmė katalikiškas valstybės branduolys, kuriame buvo draudžiama statyti stačiatikių bažnyčias.

 

Pasirinkome vaizduoti 1470–1480 metus, nes tai graikų apeigų katalikų misijos sėkmės LDK rusinų vyskupijose metai, be to, tuo pat metu, 1476 m., Kijevo ir visos Rusios metropolitas Misaelis Pstručas iš savo sostinės Vilniaus rašo laišką popiežiui Sikstui į, anot paties autoriaus, „pravoslaviškąją“ (tikratikę) Romą“.

1470–1480 m. laikotarpiu LDK „lotynišką“ branduolį, žinoma, valdo 3 katalikai: 1) Mykolas Kęsgaila, 1459–1476 m. Vilniaus vaivada (bei 1450–1458 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio vietininkas Smolenske), 2) Radvila Astikaitis, 1466–1477 Trakų vaivada, ir 3) Jonas Kęsgaila (arba Kęsgailaitis), 1451–1485 m. Žemaitijos seniūnas. Žemėlapyje pridėjome ir kelis vėlesnius, nei vaizduojamas laikotarpis, katalikus LDK pareigūnus – 3 Jono Chodkevičiaus sūnus, bažnytinės unijos šalininkus, kad paliudytume unijos šalininkų LDK pareigose tęstinumą net ir XVI amžiuje bei Chodkevičių nuopelnus unijai. Žemėlapyje matoma, kad ir „Vytauto sienose nuo jūros iki jūros“ didžiulius Rusios sritinių žemių plotus valdo graikų arba Romos apeigų katalikai, o ne stačiatikiai. Šis žemėlapis – ne tik kiekybinė analizė (rodanti, kad tuo metu LDK katalikai valdė faktiškai), bet ir kokybinė – rodanti, kad LDK realiai veikė katalikiškos santvarkos principai, užfiksuoti 1387 ir 1413 m. aktais – aukščiausias LDK pareigas galėjo užimti tik katalikai. Taip pat – kad, priešingai ilgamečiams dalies istorikų tvirtinimams, LDK katalikiška santvarka nebuvo masiškai apeidinėjama, ignoruojama, t. y. kad rusinai užėmę aukščiausias LDK pareigas XV a. – ne katalikiškos santvarkos „išimtys“, o „taisyklė“ – jie buvo ne stačiatikiai, o graikų apeigų katalikai."

Ribota straipsnio apimtis neleidžia pateikti didelio masyvo kitų faktų, įrodančių LDK Rusios katalikiškumą XV a. II p. daug tokių faktų pateikia istorikai, tiriantys šio laikotarpio bažnytinę uniją ar LDK vaivadijas valdžiusių didikų unitų gimines. Problema ne faktų trūkumas, o jų neadekvatus interpretavimas, nesugrupavimas pagal svarbiausią objektyvų kriterijų: „stačiatikis, vos ėmęs pripažinti popiežiaus viršenybę ir katalikiškas dogmas, tampa Rytų apeigų kataliku“. Nuosekliai taikant tokį kriterijų, XV a. II p. LDK iš karto „atsiranda“ daugybė Rytų apeigų katalikų. Taip pat trūksta tokiu būdu „atsijotų“ faktų apibendrinimo stambesniu planu – tarsi žvelgiant nuo kalno į to meto LDK istoriją.

[1] Krikščioniškos kultūros instituto konferencija tema: „LDK valstybės santvarka – liberali ar katalikiška? Rytų apeigų katalikų liudijimas“, įvykusi Vilniuje 2020 spalio 30 d.

[2] Nors pastarųjų metų istoriografijoje labiau vartojama kiek dirbtinai sulietuvinta „rusėnų“ sąvoka, neatmesdami jos, mieliau naudojame pačių būsimųjų baltarusių ir ypač ukrainiečių (kai kur net iki pat XX a. I pusės) vartotą sąvoką rusin. Tam nekliudo faktas, kad rusinais save vadina ir, pvz., Vengrijos valdytos Užkarpatės ir Maramarošo (rumun. Maramurešo) Rytų slavai. Tad galima būtų skirti terminus: „ATR rusinai“, „Užkarpatės rusinai“ ir t. t.

[3] Mangirdas Bumblauskas, Žemaitijos christianizacija ir pagonybės veiksnys (XV–XVI a.): Vilniaus universitetas. Disertacija, 2014. ID 2119651: https://www.if.vu.lt/external/if/files/Mokslas/disertacijos/MBumblauskas....

[4] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, Kaunas, 1989, p. 392–393.

[5] Jonas Matusas, Švitrigaila: Lietuvos didysis kunigaikštis, Vilnius, 1991, p. 120–121.

[6] Remigijus Černius, „Bažnytinė unija“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra, Vilnius, 2001, p. 73.

[7] Ten pat, p. 121.

[8] Древнерусские княжеские уставы XI–XV вв., Москва, 1976, p. 179–181: https://ia902805.us.archive.org/32/items/ustavi1976/ustavi1976_text.pdf.

[9] Lietuvos istorija, p. 460.

[10] О. Русина, „Мисаїлове послання Сиксту IV за Синодальним списком“, in: Український археографічний щорічник, Вип. 7, Київ, 2002, p. 288, https://docs.google.com/viewer?url=https%3A%2F%2Fshron1.chtyvo.org.ua%2F....

[11] Plačiau žr.: Šarūnas Pusčius, „Katalikiška Rusija? Rusijos graikų apeigų katalikų egzarcho pal. Leonido Fiodorovo (1879–1935) veikla“, Pulkim ant kelių, Nr. 15, 2004.10, https://fsspx.lt/musu-zurnalas/pulkim-ant-keliu-nr-15-2004-10-katalikybe....

[12] O. Halecki, Od unii Florenckiej do unii Brzeskiej, t. l, Lublin, 1997, p. 116–137. Jis vartoja sąvoką ekumeniczna (powszechna) unia, žr. p. 15. S. Kutrzeba, J. Fijalek, „Kopiarz rzymski Erazma Ciolka z początku wieku XVI-go“, in: Archiwum komisji historycznej, 1923, sr. 2, t. l, p. 75. – G. Kirkienės duomenys: G. Kirkienė, „Unijos idėja ir jos lietuviškoji recepcija“, in: Kultūrų kryžkelė. Vilniaus Švč. Trejybės Šventovė ir vienuolynas, Vilnius, 2017, p. 39.

[13] S. C. Rowell (sud.), Vertybių transformacijos: Baltijos regiono rytinė pakrantė XIII–XVIII amžiais, Klaipėda, 2015, p. 85: https://www.academia.edu/41171699/Vertybi%C5%B3_transformacijos_Baltijos....

[14] Sigitas Narbutas, „Alberto Kojalavičiaus "Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas": pažintis su kilmingaisiais nuo Cebulkos iki Čiževskio“, Senoji Lietuvos literatūra, Nr. 27, 2009, p. 444 (originaliame herbyne – p. 40): http://www.llti.lt/failai/SLL27_Publ_Narbutas.pdf.

[15] G. Kirkienė, „Unijos idėja ir jos lietuviškoji recepcija...“, p. 40.

[16] Е. Голубинский, История русской церкви, Т. 2: Период второй, Московский. Первая половина тома. От нашествия монголов до митрополита Макария включительно, Москва, 1900, p. 447–448. – Cit. pagal: G. Kirkienė, „Aleksandro Jogailaičio konfesinė politika Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje“, in: Iš Panevėžio praeities: penki bažnyčios šimtmečiai, Panevėžys, 2007, p. 8–24, http://www.paneveziomuziejus.lt/files/krasto_istorija/Kirkiene%20Aleksan....

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku