Kun. Pranas Kuraitis   Publikuota iš: „Vadovas“, 1914 m., Nr. 73.
Šv. Pijus X
p>Rugpjūčio 20 dieną atsiskyrė su šiuo pasauliu katalikų Bažnyčios vyriausias ganytojas Šventasis Tėvas Pijus Dešimtasis. Įsiviešint Europoje baisiajai kruvinos nesantaikos ir neapykantos viešniai, tarytum pasirodė, kad čia jau ne vieta tam, kurio asmens simbolis „ignis ardens“ — Dievo ir žmonių meile liepsnojanti ugnis. Didžiausio gailestingumo Dievui, matyti, pagailo Pijaus Dešimtojo neapsakoma meile degančios širdies, ir pasikvietė jį pas save, kad jo širdį išgelbėtų nuo skaudžiausių smūgių, kuriuos ji, be abejo, jausdavo, liejantis upeliais kraujui Europos plotuose, didžiame nuliūdime bejėgiškai vaitojant kraugeringo karo nelaimingoms aukoms.

Verkia gailiai vaikai, netekę gerųjų tėvelių, smarkiai nuliūsta parapija, mirus švento uolumo klebonui, apsidengus dabar gedulo rūbais visa Katalikų Bažnyčia, netekus nepaprastu apaštališku uolumu, sielos prakilnumu, gerumu, meilumu, pamaldumu, šventumu pasižymėjusio valdytojo!

Ne šių dienų žmonėms pilnai suprasti ir gana įvertinti a. a. Pijaus X nuopelnus Kristaus dvasios įsigalėjimui pasaulyje. Jei jau apie kokios atskiros šalies šiek tiek žymesnio veikėjo darbų vertę išdrįstama kritiškai spręsti, tik gerokai eilei metų po jo mirties praėjus, tai ką bekalbėti apie veikimą vyriausiojo krikščionybės vado, kurio darbų, rūpesčių, nurodymų atbalsiai pasiekia visus pasaulio kraštus, susipina su įvairiausiais tų kraštų reikalais, visur palieka žymes, ne kartą tik pavidalu maželyčių, net nepastebimų diegelių, iš kurių tačiau išaugs gal tolimoje ateityje puikūs dvasinės pažangos medžiai su Dievo garbe kvėpiančiais vaisiais.

Betgi judrus ir minčių, įspūdžių sisteminimo ieškąs protas, negalėdamas šiame dalyke galutino pilnumo tiesos prieiti, iškelia bent laikinas nuomones, suveda krūvon žinias apie mirusiojo buvusius čia žemėj gyvenant darbus ir gyvenimo įvykius, stengiasi sučiuopti apibūdinančius jo veikimą privalumus ir žymesnius jo darbavimosi motyvus ir programos punktus. Šios rūšies spaudos balsų netrūksta, minint ir Pijaus X mirtį.

Žymiausi Pijaus X popiežiavimą apibūdinantieji darbai ir privalumai buvo nušviesti Vadove pereitais metais, pasibaigus pirmajam jo popiežiavimo dešimtmečiui. Užtai šiuo kartu pasitenkinsiu kiek giliau ir plačiau panagrinėjęs svarbiausią jo veikimo ir gyvenimo šūkį — instaurare omnia in Christo. Kai 1903 m., rugpjūčio 4 d., į prakilnųjį šv. Petro sostą sėdo Venecijos patriarchas kardinolas Giuseppe Sarto, mąstantis pasaulis su nekantrumu laukė, kokią poziciją užims šių laikų idėjinių pastangų rungtynėse didžiojo Leono XIII įpėdinis, budriai visi stebėjo, kokia vadovaujanti mintis prašvies jo darbams kelią.

Lietuva meldžiasi

Visados atviras ir energingas Pijus X jau pirmoje savo enciklikoje E supremi aiškiai ir stipriai užbrėžė savo programos svarbiausias linijas. Štai charakteringesnieji jo rašto žodžiai: „Stodami į darbą, pasitikėdami Dievo jėgomis, apreiškiame, kad savo valdyme mes turime tik vieną tikslą — atnaujinti viską Kristuje, kad Kristus būtų visa visuose''. Ir jau kitoje vietoje primygtinai tą patį pakartoja; „Klausiami, koks aiškiai išreikštas mūsų siekinių šūkis, mes visados nurodome ne kitą kokį, kaip tik šį: atnaujinti viską Kristuje“.

Pijaus X prakilnioji siela jau nuo seno buvo artimai susirišusi su šiuo iš šv. Pauliaus paimtu šūkiu. Jau 1894 m., perimdamas Venecijos patriarchatą, Giuseppe Sarto pasistatė savo arkivyskupiško veikimo šūkiu atnaujinti viską Kristuje; tą pat kartoja savo rašte, sutinkant XX amžiaus aušrą, pridurdamas savo troškimą, kad šitas šimtmetis būtų ypatingu Jėzaus Kristaus šimtmečiu.

Apimtas dangiškos šviesos ir antgamtinio energijos prakilnumo per savo Viešpaties Jėzaus viziją, šv. Paulius neatrado paskui tinkamesnės savo Kristuje gyvenimo ir veikimo programai formulės, kaip „atnaujinti viską Kristuje“. Matyt, Dievo Apvaizda norėdama, kad ir šiais laikais vėl tas šūkis šviesos pilnumu nušvistų, nuo seno rengė jo tinkamą skelbėją, leido jam galutinai įsigyventi būsiančio aukščiausio Bažnyčios vadovo pačiose sąmonės ir sąžinės gilumose. Bet nenoromis kyla klausimai: argi Pijaus X pranokėjai nebuvo norėję taipgi atnaujinti viską Kristuje? Argi šitas šūkis nėra taip svarbus, taip turiningas, kad juo galima išreikšti visos Bažnyčios istorijos prasmę, o ne vieno kokio laikotarpio? Juk patsai Pijus X savo enciklikoje II fermo proposito (1905.6.11) pripažino, kad visados Bažnyčios šūkis buvo „atnaujinti viską Kristuje“. Kaipgi tad galima šiame Šūkyje matyti charakteringą vieno Pijaus X pontifikato antspaudą?

Daug yra formulių išreikšti krikščionybės tiesų ir tikslų sintezei. Bet gal nė viena neapima su tiek mažai žodžių taip aiškiai, plačiai tosios sintezės, kaip šv. Pauliaus šūkis apie viso pasaulio atnaujinimą Kristuje. Keliais žodžiais jis nurodo didelius svarbius krikščionybės tiesų plotus. Objektyviai ėmus, to šūkio prasmės idėjinė jėga atsiliepia visame krikščionių gyvenime, kiek jis yra tikėjimo ir malonės gaivinimas. Tačiau kaip plačiai šis šūkis yra iškerojęs atskiro asmens sąmonėje ir sąžinėje, kaip daug jis pajėgia iš jo pasidaryti logiškų ir praktiškų išvadų savo pažiūroms, veikimui, gyvenimui tvarkyti, tai jau priklauso nuo to, kaip, kame ir kiek jis yra įsigyvenęs Dievo malonės šviesoje. Juk antai ne vienaip, iš įvairių vietų žiūrint, atrodo ir tie patys kalnai, patys savyje ir sąryšyje su savo apylinkėmis; o ir iš tos pačios vietos domintis tais pačiais kalnais, ne visados ir ne visi vienokių gauna įspūdžių; tų įspūdžių skirtumas priklauso nuo to, ar šviesi, ar apsiniaukus diena, nuo to, kiek žiūrėtojas yra susipažinęs, susigyvenęs su tais kalnais ir apylinke, nuo jo temperamento, būdo, ūpo, sielos judrumo laipsnio ir rūšies.

2022 rekolekcijos fsspx

Credo ut intelligam, per tikėjimą prie pažinimo! Šitas viduramžių teologų šūkis nurodo, kad tik per malonės, tikėjimo dvasios teleskopą žiūrint, galima šiek tiek orientuotis antgamtinių amžinųjų Dievo tiesų kalnuose, pasaulio Šviesos, Išganytojo, Atnaujintojo karalystės plotuose.

Aukštas, platus, didis, prakilnus antgamtinės šviesos pasaulis atsiskleidžia tikėjimo dvasia gyvenančiam žmogui. Aukštas ir platus tasai pasaulis savo antgamtinio turinio gausumu. Antgamtine malone apšviestą žmogaus dvasios akį veria atsidaręs naujų idėjų ir idealų pasaulis, jų tvirtas sąryšis su prigimtaisiais sielos siekiniais ir troškimais. Kadangi išskirianti žmogų iš kitų šios žemės sutvėrimų žymė yra ta, kad jis yra suorum actuum dominus — savo veiksmų viešpats (šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae I, II, p. 1 a. 1), užtai su džiaugsmu ir dėkingumu Aukščiausiajam apsistoja tikėjimo perimtos dvasios žvilgsnis prie tų darnių santykių, kokie yra tarp tikėjimo ir prieinamo prigimtoms galioms pažinimo, tarp malonės ir laisvos valios, tarp iniciatyvos ir autoriteto. Prakilnumu prisipildo žmogaus dvasia, įsižiūrėjus su tikėjimo pagalba į antgamčio ir žmogaus prigimto asmeniškumo sinergizmą, bendradarbiavimą plotuose, kur maloniausia šviesa šviečia j nepabaigiamą dorinę ir kultūrinę pažangą vedantieji tikslai, kur žmogaus valios sustiprinimui teka antgamtinio gyvojo vandens šaltiniai. Su nuostabumu ir dėkingumu žiūri tikėjimu gyvenąs žmogus, kai tenka vartyti atpirktosios žmonijos istorijos lapus: Dei Salvatoris gesta in hominibus et per homines — Dievo Išganytojo ženklai žmonėse ir per žmones.

Kaip į šio pasaulio kalnus galima žiūrėti iš įvairių vietų ir įvairių aplinkybių, ir kitokius kaskart jie mumyse sukelia įspūdžius, taip ir angamtiniame tikėjimo akims atsivėrusiame pasaulyje daug yra, taip sakant, observacijos punktų ir per tai įvairių perspektyvų, panoramų. Tarp tokių observacijos punktų yra ir tasai, nuo kurio prieš šv. Pauliaus dvasios akis, kurias sustiprino Kristaus vizija, atsiskleidė patraukiantis, visą jo gyvybę perėmęs Kristaus, kaip pasaulio viskame atnaujintojo, vaizdas. Tik tą vieną vaizdą šv. Paulius temato, bet jame koncentruojasi visa, kas tik jo sielai rūpi. Jis mato jame Kristų, tąjį tarpininką tarp Dievo ir žmonių, tąjį Dievo teises ginantį pasiuntinį, atstovą pas žmones ir žmonijos reikalų gynėją pas teisingąjį Dievą. Kristuje jis mato Įsikūnijusi Dievo išganymo veiksmą, kurio evoliucija pasaulio istorijoje yra padarius didžiausią žyme ir dar tebedaro — evolutio incipiens a Christo praeexistente usque ad Christum eschatologicum (prasidėjusi evoliucija nuo Kristaus, esančio laikų pradžioje, tęsiasi iki Kristaus, ateisiančio laikų pabaigoje). Tame Dievo išganymo veiksme šv. Pauliaus dvasios akį ypač traukia prie savęs išganymo priemonių tvarka sintezėje „Kristus ir Bažnyčia“; jo veikimo geismui toji sintezė išreiškiama dinamiškos rūšies formule „atnaujinti viską Kristuje“.

Šv. Pauliaus šios formulės graikiškas žodis anakephalaiosis, neturint tinkamo termino, išverčiamas lotyniškai žodžiu instaurare, bet anas graikiškas žodis turi gilesnę, įsakmesnę prasmę: jis nurodo atnaujinimą naujos gyvenimo draugystės, vienybės, tosios būtent gyvenimo draugystės, vienybės, kuri yra tarp galvos ir kitų gyvenimo organizmo narių, kuri šv. Pauliaus kalboje reiškia naują gyvenimo draugystę tarp Kristaus ir Bažnyčios. Griežtesniam išreiškimui šv. Pauliaus minties Pijus X prie šūkio instaurare omnia in Christo dažnai savo raštuose prikergia kitus jį paaiškinančius šv. Pauliaus išsitarimus. Taip vieną kartą jis šiam tikslui prie jo prikergia šv. Pauliaus pasakymą, kad nėra žmonėms duota kito pamato išsigelbėjimui, kaip tik Kristus (I Kor. 3, 11); kitoje vietoje jis duoda šv. Pauliaus žodžius iš laiško Galatams (4, 19), kad krikščionių sieloje turi būti įkūnytas Kristaus paveikslas; trečioje vėl vietoje prie ano šūkio prijungia sakinį iš laiško Kolosiečiams (3, 11), kad Kristus būtų visuomi visuose.

Kaip šv. Pauliui instaurare omnia in Christo nebuvo kokia ten izoliuota nuo kitu jo mokslo dalių formulė, bet viskas jos dvasia ypatingai buvo perimta, taip ir to šūkio dvasia žymi visuose Pijaus X popiežiavimo darbuose; aiškių į ją šiokių ir kitokių užuominų, o net ir jos citatų pilna jo enciklikose, įvairiausiais reikalais išleistose.

Kadangi Pijaus X dvasia tik ir gyvena troškimu prisidėti visomis išgalėmis prie pasaulio atnaujinimo Kristuje, tai jis ir į visas savo popiežiavimo priedermes, darbus žiūri per to šūkio prizmę. Visi Bažnyčios vadai ir tarnai, pradedant nuo paties popiežiaus ir baigiant mažų vaikelių katekizmo mokytoju, turi suprasti, pasak Pijaus X žodžių, sąryšį savo darbo su pasaulio atnaujinimo Kristuje principu; pagal savo aukščiausios atsakomybės vietą popiežius turįs būti ir uoliausias to principo vykdytojas. Laimina Pijus X Šv. Marijos ypatingam garbinimui įsteigtas sodalicijas, šaukiamus kongresus pabrėždamas, kad uolus Dievo Motinos garbinimas lengviausiai atidarąs kelią j jos Sūnaus, kaip pasaulio Atnaujintojo, širdį ir duodąs gausios pagalbos veikimui. Pasaulio atnaujinimo Kristuje reikalą Pijus X dažnai mini, kalbėdamas ir apie bažnytinio giedojimo formą, ir apie naują kongregacijų sutvarkymą, ir apie naują bažnytinių teisių kodifikaciją. Instaurare omnia in Christo šūkį Pijus X nori giliai įskiepyti į širdis vyskupų, visų kitų dvasiškių. Visus, kas tik gali, ragina jis apaštalauti po to šūkio vėliava — ir dvasiškius ir visus, ypač mokslu, visuomenėje įtaka, materialiais ištekliais pasižyminčius pasauliečius. Šio šūkio motyvais Pijus X ragina į didesnį uolumą šv. Vincento ir kitas gailestingumo darbams pasišventusias draugijas; tais pat motyvais žadina jis uolumą ir priimančiųjų pirmąją šv. Komuniją mažųjų vaikelių.

Po prakilniojo instaurare omnia in Christo šūkio vėliava reformatoriška Pijaus X dvasia randa užtektinai vietos ir prigimtosios tvarkos naujiesiems žmonijos kultūrinimo įrankiams.

Būdamas dar Venecijos patriarchu, jis kartą šitaip atsiliepė apie spaudą: „Jeigu tektų atiduoti pastoralą, mano bažnytines brangenybes, mano visus daiktus, kad tik užtikrinus laikraščio Difesa ėjimą, aš tai su mielu noru padaryčiau.“ Likęs jau popiežium, laimindamas vieno žurnalisto plunksną, pabrėžė jis katalikų laikraštininkų uždavinio svarbumą ir prakilnumą; o laiške Quebeco arkivyskupui (1907) Šv. Tėvas Pijus X pasakė, kad šiais laikais nesinaudoti kaip reikia spauda reiškia nenorėti daryti išganingos įtakos žmonėms ir nenorėti suprasti šių laikų ypatybes.

Panašiai energingai kiekviena proga Pijus X ragina prie įvairių šiais laikais taip naudingų, reikalingų draugijų. Įvairiais būdais jis labai rūpinasi pakelti mokslinę ir apskritai kultūrinę dvasiškijos vertę. Dažnai Pijus X kartoja, kad Bažnyčia turi „nuostabią galią prisitaikyti prie besimainančių visuomenės gyvenimo sąlygų“. Tarp kitko, jis tai parodė ir savo potvarkiais apie pasninkus ir šventes.

Rodydamas visą prielankumą ir remdamas tikrą kultūrinę gerovę ir pažangą, Pijus X, žinoma, mokėjo drąsiai pasakyti „non possumus“ (mes negalime) ir net tarti pasmerkimo žodžius nelemtosioms šių laikų srovėms ir galiūnams, nors ir pažangos skraiste prisidengusiems, kur tų srovių ir galiūnų dvasia ir pastangos buvo priešingos amžinosioms krikščionybės tiesoms, kur norima buvo trukdyti unicum necessarum (vienintelę būtinybę) — darbą vardu šūkio instaurare omnia in Christo. Mokėjo antai Pijus X demaskuoti užsikarščiavusių savotišku Bažnyčios reformavimu modernistų platformą; nepaisydamas materialių Bažnyčios nuostolių, Pijus X kategoriškai atsisakė pripažinti Prancūzijos valdžios sumanytas Bažnyčiai toj šaly pavergti kulto organizacijas.

La civiltà del mondo e civiltà cristiana“ (Pasaulio civilizacija yra krikščioniškoji civilizacija) — dažnai mėgdavo kartoti Pijus X, nes tik gaivinant žmonių dvasią pasaulio atnaujinimo Kristuje troškimu, galima pajėgti lemtai pastatyti tikros kultūros rūmą. Tokia aiškia, įsakmia šviesa mušant iš visų Pijaus X darbų, raštų pasaulio Kristuje atnaujinimo troškimų ugniai, visiškai tokiu būdu teisingai jo popiežiavimui ypač pritinka antspaudas instaurare omnia in Christo. Ignis ardens, instaurare omnia in Christo — tai išsireiškimai, kurie neatskiriamai visados bus susiję su Pijaus X asmeniu, su jo popiežiavimo dvasia.

Baigdamas šį straipsnį, jaučiu malonią priedermę priminti, kad Vadovo redakcija turi su ypatingai giliu dėkingumu minėti velionio vardą, nes šiais metais vasario 24 d. Pijus X savo neapsakomu maloningumu yra specialiai suteikęs Vadovo redakcijai, visiems Vadovo rašytojams ir skaitytojams apaštališką palaiminimą. Ypač tad šiuo palaiminimu apdovanotieji turi siųsti karštas maldas aukščiausiajam ir geriausiajam Dievui už Jo Šventenybės vėlę.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku