Stasys Šalkauskis   Publikuota iš: Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai III, 1939
Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas (I)

Originalus straipsnio pavadinimas: Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas

TURINYS

Pratartis. — I. Kultūrinio apsiginklavimo aktualumas lietuvių tautai. — II. Istorinis lietuvių tautos patyrimas ir krikščionybė. — III. Kultūros ir religijos santykių problema Lietuvoje. — IV. Kultūrinis katolicizmo pajėgumas. — V. Pamokomieji antikatalikiškosios kultūros vaisiai. — Baigiamasis žodis

PRATARTIS

Šis, trečias iš eilės, Lietuvių Katalikų Mokslininkų ir Mokslo Mėgėjų Suvažiavimas turėtų vykti pagal šūkį „pakeliui į visuotinai reikšmingą kultūrą“. Tai reiškia, kad jame turėtų būti nušviesta ir apsvarstyta kultūrinė lietuvių tautos padėtis įvairiose gyvenimo srityse iš atžvilgio į siektiną visuotinį kultūros reikšmingumą. Ką lietuvių tauta yra jau pasiekusi kultūriniame gyvenime, ir ko ir kaip reikia jai siekti, kad jos kultūra įgautų visuotinio reikšmingumo ir tuo pačiu pastatytų ją lygiateisių nariu kultūringų nacijų šeimoje, — štai platus klausimas, kuris turėtų eiti bendra pagrindine tema šiam mūsų suvažiavimui.

Mano uždavinys yra pastatyti šitą pagrindinę mūsų suvažiavimo temą į sąryšį su katolicizmu. Juk mes esame lietuvių katalikų mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimas, ir todėl visai natūralu, kad mums turi rūpėti lietuvių kultūros problema ryšium su katolicizmu ir katolicizmas ryšium su lietuvių kultūros problema. Katolicizmas yra didelė kultūrinė pajėga, ir mums, lietuviams katalikams, yra tiesioginė pareiga pasinaudoti tąja pajėga mūsų kultūrai pakelti į visuotinio reikšmingumo laipsnį.

I. KULTŪRINIO APSIGINKLAVIMO AKTUALUMAS LIETUVIŲ TAUTAI

Kalbėti šiuo metu apie reikalą pakelti mūsų kultūrą į visuotinio reikšmingumo laipsnį nėra tuščias proto žaismas, nepateisinamas gyvenamojo momento šviesoje. Faktiškai tai reiškia kalbėti apie kultūrinį mūsų apsiginklavimą kaip tik tuo momentu, kai materialinis ginklas mums nėra pakankama apsigynimo priemonė. Čia neturiu anaiptol noro mažinti materialinio ginklo reikšmės; noriu tik ypatingai pabrėžti, kad jo vieno mums toli gražu nepakanka, ir ypač nepakaks tuo atveju, jei mes nebūsime pakankamai apsiginklavę kultūriniais ginklais.

Gyvename vienoje iš neuralgingiausių vietų Europoje, kur mus malė ir mala įvairūs tarptautiniai interesai, įtakos, didelių valstybių spaudimai. Tokioje padėtyje tautai reikia turėti deimanto patvarumą ir kietumą, kad ji išsilaikytų materialiai ir moraliai nepriklausoma nuo jokios kaimyninės galybės. Bet šitos deimanto ypatybės nėra dar materialinės pajėgos, kurios mažoje tautoje visada yra apribotos ir neturinčios sprendžiamosios reikšmės: tai, iš tikrųjų, yra kultūrinis pajėgumas, kuris padaro tautinę individualybę atsparią, kūrybišką, neįveikiamą.

Lietuva meldžiasi

Savo praeityje mūsų tauta nėra sudariusi ryškios kultūriškai pajėgios tautinės individualybės. Buvo tam įvairių priežasčių, bet išdava buvo tik viena: mūsų tauta tirpo, svetimų įtakų veikiama, kitiems tarnaudama. Mūsų tautinis atgimimas buvo iškalbingas protestas prieš tokį dalykų stovį, ir ne tik protestas, bet ir gelbėjimosi priemonė. Su tautiniu atgimimu ėjo gretimais ir kultūrinis atgimimas, be kurio neįmanomas joks patvaresnis tautinis gyvenimas ir, be kita ko, valstybinis tautos susiorganizavimas.

Šiuo metu tautinis ir valstybinis atgimimas yra jau įvykę faktai. Yra taip pat pasisavinta bent reikalingiausiame laipsnyje europiškoji civilizacija. Bet mes nesame dar atsistoję lygiomis su kultūringomis Europos tautomis, kurios dėl savo visuotinai reikšmingos kultūros vadinamos nacijomis. Šiais brutalios prievartos laikais jokia tauta ir net jokia nacija negali jaustis visai saugiai. Bet vis dėlto nacijos titulas labiau, negu kas kita, laiduoja teisės ir nepriklausomybės pripažinimą.

Mūsų dabartinė nepriklausomybė yra gimusi karo ir revoliucijos nuotaikoje, kuri iki šiolei toli gražu nėra dar išnykusi, nors ir yra savotiškai evoliucionavusi. Valstybinių teritorijų ir net pačios nepriklausomybės revizija iš šalies ateityje eventualiai yra galima. Tada tautinis kultūrinis tautos atsparumas ir jos kultūrinis reikšmingumas gali vaidinti sprendžiamųjų veiksnių vaidmenį. Tautos netampa nacijomis nei per dešimtį nei per dvidešimt metų. Tačiau kiekviena tauta gali trumpu laiku nusistatyti eiti nacijos linkme. Savo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime mes esame jau pasisavinę europiškosios civilizacijos pagrindus; dabar ateities eventualinės perspektyvos verčia mus aiškiai ir tvirtai pasirinkti kultūriniam savo gyvenimui nacijos linkmę, t. y. kūrybiškai siekti visuotinai reikšmingos kultūros. Šita linkmė turėtų padidinti mūsų tautinį kultūrinį atsparumą ir laimėti mums reikiamą pripažinimą kultūringame pasaulyje.

Savaime suprantama, kad tajai linkmei yra būtina plati kultūros politika, kurios reikalas taip neseniai buvo visai laiku keliamas spaudoje ir susirinkimuose. Kai kam atrodė keista ir net pavojinga painioti politiką su kultūros reikalais. Žinoma, bijoti blogos kultūrinės politikos visada yra pagrindo, bet visiška kultūros politikos stoka vargu ar yra geresnis dalykas. Nelieka tad nieko kito, kaip propaguoti ir kovoti už gerąją kultūros politiką. Neturiu čia intencijos specialiau svarstyti mums reikalingos kultūrinės politikos klausimą. Esu vien tikras, kad, eventualiems tautinės mūsų kultūros santykiams su katolicizmu paaiškėjus, mūsų visuomenei bus žymiai lengviau nustatyti mūsų kultūros politikai prideramą linkmę.

{convertforms 2}

II. ISTORINIS LIETUVIŲ TAUTOS PATYRIMAS IR KRIKŠČIONYBĖ

Mūsų tautos istorinis patyrimas apie kultūros santykiavimą su katolicizmu yra pakankamai pamokomas, kad galėtume ir šiuo atveju pripažinti istoriją esant gyvenimo mokytoja. Tiesa, posakis „historia est magistra vitae“ yra teisingas ne tiek ta prasme, kad istorija faktiškai yra gyvenimo mokytoja, kiek ta prasme, kad ji gali ir turi būti tokia. Iš tikrųjų, iš galimybės ar privalos negalima dar teigti paties fakto. Todėl nenuostabu, kad ir pas mus iki šiolei nepakankamai mokomasi iš istorijos. O mūsų istorija iš tikro yra iškalbinga.

Pakanka tinkamai įvertinti tik tokį mūsų istorijos faktą, kaip nepaprastai vėlyvą mūsų tautos krikštą, kad galima būtų gauti labai vertingą pamoką apie tautinės kultūros ir visuotinės religijos santykiavimą. Juk iš tikrųjų mūsų vėlyvame krikšte glūdi visų mūsų didžiųjų tautinių, kultūrinių ir valstybinių nelaimių pradžia. Iki šiolei šitas faktas nėra mūsų tautoje pakankamai įsisąmonintas, ir todėl mūsų viešajame gyvenime kartais favorizuojama tai, kas buvo negerovės pagrindu. Nesusipratimas šitame klausime buvo net taip toli nuėjęs, kad pati krikščionybė buvo laikoma mūsų nelaimių priežastimi. Kaip gi buvo iš tikrųjų? — štai klausimas, kuris nėra ir šiuo metu vien tik akademinio smalsumo dalykas.

Lietuvių tauta oficialiai priėmė krikščionybę 1387 m., t. y. tada, kai jos kaimynai slavai iš rytų ir pietų buvo jau buvę ištisus keturis šimtmečius krikščioniškos tautos; būtent, lenkai buvo priėmę krikštą 966 m. iš Romos, o rusai 988 m. — iš Bizantijos. Tai reiškia, kad lietuviai, gyvenę užskleistame savo gyvenime per ištisus amžius tarp miškų, ežerų ir pelkių, buvo necivilizuotais barbarais, gal net moraliniu atžvilgiu sveikais ir gyvastingais, bet vis dėlto barbarais, — tuo laiku, kai kaimyninės lenkų ir rusų tautos buvo jau priėmusios dieviškąją religiją ir tuo pačiu įsijungusios į visuotinai reikšmingą kultūrą, kurią bendromis pajėgomis ir per ilgesnį laiką kūrė krikščioniškų tautų santalka. Koks begalinis padėties skirtingumas: iš vienos pusės sveiki nesugadinti barbarai, galima sakyti, daug žadanti tabula rasa, o iš kitos pusės jaunos krikščioniškos tautos, gabios, gyvos, ekspansyvios.

Jei rivalizacija tarp tokių skirtingų priešų būtų buvusi vien tik plikos jėgos klausimas, tai pastovus laimėjimas būtų galėjęs pasilikti lietuvių pusėje. Bet rivalizacija tarp lietuvių ir slavų neišvengiamai turėjo įgauti kultūrinio pobūdžio, kai pirmiesiems teko valdyti dideliausius antrųjų plotus. Lietuviai pagonys negalėjo su savimi atsinešti bent kiek susiformavusios tautinės kultūros, kuri būtų įstengusi konkuruoti su jų valdomų krikščioniškų tautų kultūra. Istorija žino nemaža pavyzdžių tam, kad mažiau kultūringas užkariautojas turi asimiliuotis pagal kultūringesnį nugalėtinį. Šitas likimas pasirodė neišvengiamas ir lietuvių tautai.

Užkariautojai lietuviai, atėję pas krikščioniškus slavus, ėmė savintis jų kalbą, papročius, visuomeninius ir valstybinius institutus, pagaliau net patį tikėjimą. Tai buvo neišvengiama todėl, kad rusai drauge su krikščionybe buvo gavę pagrindą aukštesnei kultūrai; o iš kitos pusės drauge su krikščioniškąja religija ir aukštesne kultūra ateidavo taip pat intensyvesnis tautinis susipratimas. Žinomas juk yra iš dvasinės tautų istorijos faktas, kad krikščionybė ne tik duoda tautoms, bet ir gauna iš jų. Krikščionybė įjungia tautas į universalią žmonijos bendruomenę, jas religina, dorina, kultūrina, bet paskui iš jų gauna tai, kas kiekvienoje iš jų yra geriausio, kai jos kultūriškai ir religiškai susipranta.

Apskritai apie krikščionybės ir tautybės santykiavimą reikia pasakyti tą pat, kas sakoma apie malonės ir prigimties santykius: krikščionybė ne ardo tautybę, bet ją patobulina ir net kelia patriotizmą į dorybių rangą. Todėl ir lietuvių kaimynai, rusai ir lenkai, tautiniu atžvilgiu sąmonėjo ir stiprėjo krikščioniškosios kultūros įtakoje tuo laiku, kai lietuviai tūnojo savo pagoniškojoje tikyboje, izoliuoti nuo dvasinio žmonijos gyvenimo. Nenuostabu, kad tokiose aplinkybėse krikščioniškos tautos turėjo matyti lietuviuose užkariautojuose bendrą priešą; reikia tik apgailestauti, kad šitam jų solidarumui ėmė atstovauti imperialistiškai nusistatę teutoniški ordinai, kuriems nuoširdžiai nerūpėjo tikra lietuvių tautos christianizacija. Šitų ordinų politika, be kita ko, buvo viena iš priežasčių, kodėl lietuviai tiek ilgai buvo pasilikę pagonimis.

Kai pagaliau didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila ryžosi krikštytis drauge su visa Lietuva ir sykiu sujungti su Lenkija, kuri tarpininkavo lietuvių christianizacijai, visas jos žemes, iškilo tautinės ir kultūrinės dviejų tautų rivalizacijos klausimas. Ir vėl lietuviai pasirodė nuostolingoje padėtyje, palyginant su lenkų tauta, panašiai kaip kad jau anksčiau buvo rusiškose žemėse. Lietuvos christianizacijos reikalas iš vienos pusės ir politinė unija iš antros davė lenkams progą ir pakankamą pagrindą veržtis į Lietuvą su savo tautine, kultūrine ir politine įtaka. Jiems tai pavykdavo su nemažesniu pasisekimu, kaip nugalėtiniams rusams asimiliuoti nugalėtojus lietuvius. Ir vėl lietuvių tautos nepasisekimo pagrindinė priežastis glūdėjo dideliame kultūrinio pajėgumo ir tautinio susipratimo skirtume, susidariusiame ne lietuvių naudai.

Kultūrinė ir tautinė padėtis būtų buvusi visai kitokia, jei lietuviai būtų priėmę krikščionybę maždaug vienu laiku su savo kaimynais slavais, arba bent prieš teutoniškų ordinų įsikūrimą Baltijos pajūryje. Visa Lietuvių tautos istorija būtų galėjusi nueiti kitokia, daug palankesne, linkme. Tuo tarpu visiems mums gerai žinoma liūdna istorija tautos, kuri, galima sakyti, niekados nenugalėta ginklu, visą laiką ėjo nuo vieno pralaimėjimo prie kito. Ir tai įvyko kaip tik todėl, kad, negavusi kultūriškai apsiginkluoti su krikščioniškosios civilizacijos pagalba, ji pasirodė nepajėgi spirtis svetimoms kultūrinėms, tautinėms ir politinėms įtakoms. Čia iš tikrųjų užsimezgė istorinė lietuvių tautos drama, kurios išdavų mes nesame išgyvenę dar iki šiolei.

Ant šito pagrindo, būtent, yra įvykęs mūsų tradicinės šviesuomenės atskilimas nuo liaudies. Čia taip pat glūdi savo šaknimis vadovavusių Lietuvos valstybei elementų neatsparumas kovoje už jos teritorijos neliečiamumą ir suverenumą. Iš čia taip pat yra kilęs Lietuvos ir Lenkijos likimo suplakimas krūvon ir tragiškos šito suplakimo išdavos. Dėl tos pačios priežasties lietuvių tauta negalėjo anksčiau išvystyti savo tautinės individualybės ir sukurti savo tautinės kultūros. Čia, pagaliau, glūdi priežastis, kodėl lietuvių tauta, nežiūrint savo istorinių užkariavimų, ne tik nedidėjo kitų tautų sąskaita, bet nuolatos tirpo kitų tautų naudai, ir dargi tirpo gyvybiniuose savo teritorijos plotuose.

Taigi ne krikščionybės priėmimas buvo lietuvių tautos nepasisekimų priežastis, bet per daug vėlyvas krikštas. Krikščionybė, kaip ir kitoms kaimyninėms tautoms, buvo lietuviams religinė, kultūrinė ir tautinė būtinybė; visa nelaimė, kad lietuviai pavėlavo ją priimti tais keliais šimtmečiais, per kuriuos jų kaimynai slavai naudojosi jau krikščioniškosios civilizacijos gėrybėmis ir ginklavosi tautiškai ir kultūriškai. Tokiose aplinkybėse susidarė nelygus tautinis ir kultūrinis pajėgumas su fataliomis pasekmėmis lietuvių tautai.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku