Gruodį minimi su Lietuva susiję šventieji

Brangūs tikintieji!

Advento laiku mąstome ne vien apie viso pasaulio laukiamą Kristaus gimimą (jį mielai švenčia ir supasaulėję krikščionys), bet ir apie Viešpaties antrąjį atėjimą, kurio pasaulis bijo ir stengiasi apie jį negalvoti. Po šio atėjimo, pasaulio pabaigoje Dievo šventųjų skaičius bus galutinai nustatytas – visi išrinktieji pasieks galutinį išganymą dangaus karalystėje. Kol dar laukiame tos dienos, galime tik su pavydu žiūrėti į šventuosius, kurių sielos jau dabar džiaugiasi dangaus palaima. Galime pamaldžiai žvelgti į jų atvaizdus, liestis prie jų kūnų relikvijų, melsdami jų užtarimo pas Dievą. Deja, dažnai bažnyčiose ar koplyčiose žiūrime į šventųjų paveikslus kaip į dekoracijas, o jeigu jie jau daug kartų matyti, visai nebekreipiam į juos dėmesio.

Lapkričio 7 dienos pamoksle priminiau du lietuvius Dievo tarnus, kurių iškėlimo į altorių garbę turėtume melsti. Tai kankiniai arkivysk. Mečislovas Reinys ir vysk. Vincentas Borisevičius. Šiandien prisiminsime gruodžio mėnesio šventuosius ir Dievo tarnus. Gruodžio 6 dieną minime šv. vyskupą Mikalojų, kuris, kaip rodo naujausios studijos (L. Jovaiša, Excellentia virtutum, 2019), kartu su šv. Jurgiu laikytinas pirmuoju Lietuvos Globėju. Tik XVII a. šv. Kazimiero garbinimas kiek užtemdė pamaldumą Mikalojui ir Jurgiui. Tad advento laiku prisiminkime ir kitiems priminkime, kad Mikalojus – tai ne vaikus apdovanojantis Santa Klausas, o tikras IV a. graikų šventasis, Myros vyskupas, stebukladarys, vienas iš pirmųjų Lietuvos globėjų. Taip pat nepamirškime, kad šv. Mikalojus nuo seniausių laikų gerbiamas kaip Kauno miesto globėjas. Jo kultą palaiko Kauno seserys benediktinės Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Miestiečių, ypač pirklių globėjui Mikalojui dedikuota bažnyčia pastatyta XV a., kai miestui suteiktos Magdeburgo teisės ir pradėti plėtoti prekybiniai ryšiai su Vakarų Europa. 1998 metas Kauno miesto valdžia oficialiai pripažino šį patronatą. Bent iki karantino laikų vykdavo tokia ceremonija: šv. Mikalojaus bažnyčioje visus metus saugoma Mikalojaus skulptūra būdavo iškilmingai atnešama į Kauno rotušę ir ten per visą šventinį laikotarpį jai būdavo patikimi miesto raktai. Tad šv. Mikalojus lyg perimdavo miesto mero postą.

Dar labiau nei Mikalojus šiandien pamirštas palaimintasis Vitas, pirmasis Lietuvos vyskupas, kurį minime gruodžio 20 d. Dominikonų vienuolis Vitas tikriausiai buvo pirmojo lenkų dominikono šv. Hiacinto (Jackaus) mokinys. 1253 metais, po Lietuvos suvienytojo Mindaugo krikšto, į Lietuvą atvyko Vokiečių ordino narys vyskupas Kristijonas, o tais pačiais metais Gniezno arkivyskupas įšventino Vitą pirmuoju Lietuvos vyskupu. Nežinome, kuris iš jų buvo įšventintas pirmiau. Karaliumi karūnuotas Mindaugas pasirinko Kristijoną, o Vitui pavedė jotvingių žemes Pietų Lietuvoje. Apie Vito misionierišką veiklą nieko nežinoma, tik kad jis buvęs sumuštas pagonių. 1255 metais pagonių skriaudžiamas Vitas, popiežiui leidus, paliko Lietuvą, vyskupavo Vroclave ir Poznanėje. Paskutinius savo gyvenimo metus Vitas praleido Krokuvos Švč. Trejybės vienuolyne, kur ir mirė, išgarsėjęs šventumu. Jo palaikai buvo palaidoti šalia šv. Hiacinto, todėl maldininkai, lankę Hiacintą, melsdavo ir Vito užtarimo. Vitui buvo priskiriama daug stebuklų, todėl jis imtas tituluoti palaimintuoju, nors nebuvo oficialiai beatifikuotas. Gi vokietis Kristijonas gyvenimą irgi užbaigė ne Lietuvoje. Jis vyskupavo Miunsteryje, kur ir mirė, tačiau neišgarsėjo kaip šventasis. Galime tik apgailestauti, kad karalius Mindaugas neatpažino, kuris iš dviejų vyskupų buvo šventasis... Gal Vitas būtų taip suaktyvinęs misiją Lietuvoje, kad būtų buvę išvengta jos atkritimo į pagonybę?

Gruodžio 14 d. Panevėžio vyskupijoje minima Dievo tarnaitės Marijos Rusteikaitės mirties diena, meldžiant jos beatifikacijos. Ji gimusi Kybarčių dvare (dab. Šiaulių r.). Kybarčiuose tebestovi dvarininkų Rusteikų šeimos koplyčia. Pasiturinčių bajorų tėvų išleista į mokslus, Marija mokytojavo St. Peterburge mergaičių progimnazijoje bei studijavo mediciną ir farmaciją. Žuvus jos sužadėtiniui, nutarė pasišvęsti Dievo ir artimo tarnybai. 1923 m. apsigyveno Panevėžyje, uoliai dirbo labdaringoje Šv. Vincento Pauliečio draugijoje. 1927 metais įkūrė Dievo Apvaizdos seserų draugiją, kuri 1959 metais patvirtinta kaip seserų vienuolija. Pagrindinė seserų gyvenimo kryptis, kaip rašoma Statute, „būti gelbstinčios ir išganingos Dievo meilės įrankiu“. Išties, sesuo Marija stengėsi kiekviename žmoguje matyti Kristų. Ji plėtė karitatyvinę veiklą Panevėžyje, taip pat Vaiguvos dvare (Kelmės r.). Steigė prieglaudas našlaičiams ir seneliams, o karo metu išgelbėjo 15 žydų. Sesuo Marija gyveno kartu su globojamais vaikais, vargšais, ligoniais, juos gydė ir slaugė. Kaip ir kiti jos bajoriškos šeimos nariai, buvo persekiojama sovietų. Pasitraukė į Vilnių, kur ją globojo žydų šeimos. Gyvendama Vilniuje, M. Rusteikaitė sielojosi dėl bendruomenės, kentėjo būdama toli nuo seserų. Apvaizdos seserys pogrindžio sąlygomis dirbo pačius kukliausius darbus, gyveno slaptą vienuolinį gyvenimą, padėdamos Bažnyčiai vargonininkavimu, puošyba, katecheze ir jaunimo ugdymu, rekolekcijų organizavimu. Patyrusi insultą, sesuo Marija mirė 1949 m., palaidota Vilniuje, Antakalnyje, Saulės kapinėse. 2011 m. pradėta Marijos Rusteikaitės beatifikacijos byla.

Gruodžio 16 dieną minėsime Dievo tarno, kankinio kunigo Pranciškaus Budrio mirties dieną. Pranciškus gimė Rupeikiuose (dab. Šiaulių r., 8 km nuo Kryžių kalno). Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, 1907 m. buvo įšventintas kunigu. Į Tėvynę negrįžo. Caro ir bolševikų valdomoje Rusijoje kunigavo 30 metų (1907–1937). Parapijų geografija labai plati. Pirmoji buvo Irkutskas. Kitos – Tiumenė, Jekaterinburgas, Čeliabinskas, Ufa, Samara, Kazanė ir kt. Kunigui Budriui buvo lemta pergyventi 1905–1907 metų revoliuciją, Pirmąjį pasaulinį karą, Vasario revoliuciją ir spalio perversmą 1917 m., Rusijos pilietinį karą ir Stalino laikus.

Tiumenėje jis skaitė pamokslus čia gyvenantiems lietuvių, lenkų kilmės katalikams, dėstė tikybą vietos mokykloje. Jau 1921 m. katalikiškosios Uralo parapijos ištuštėjo, jose liko po kelias dešimtis neturtingų parapijiečių, nepajėgusių išlaikyti bažnyčią. Budrio kunigavimo aplinkybės prilygo pirmųjų krikščionybės amžių katakombų sąlygoms. Daug metų Budrys gyveno pusbadžiu, iš Lietuvos atsivežtus šiltesnius drabužius mainydavo į maistą. Kelionių po Sibiro parapijas pasekmė – reumatinės ligos. 1930 m. uždarius visas katalikų bažnyčias, jis toliau aukojo Mišias ir pamokslavo pas žmones butuose. 1934–1937 m. Budrys buvo vienintelis katalikų kunigas patarnaujantis tikintiesiems milžiniškoje teritorijoje tarp Voglos ir Obės upių. Budrys nesutiko bendradarbiauti su bedieviška valdžia. Toliau vykdė kunigo pareigas, ragino tėvus saugoti vaikus nuo komjaunimo, pionierių organizacijų, neieškojo būdų grįžti į tuo metu dar nepriklausomą Lietuvą. 1937 m. Ufoje jis suimtas apkaltinus šnipinėjimu, tardymo metu buvo kankinamas, nuteistas mirties bausme ir 1937 m. gruodžio 16 d. sušaudytas kartu su 189 katalikais tikinčiaisiais. Sušaudytieji užkasti Sergijaus kapinėse Ufoje, Budrio palaikai nerasti. 1958 metais jis buvo sovietų valdžios pripažintas nekaltu. 2003 m., prašant Ufos katalikams, Romoje pradėtas Pranciškaus Budrio beatifikacijos procesas, kurį veda ne gimtoji Šiaulių vyskupija, bet Maskvos arkivyskupija. Byla patikėta seminarijos St. Peterburge dvasininkams. Kankinio kunigo Budrio atminimas gyvas ir Šiaulių krašte bei visoje Lietuvoje.

Prisiminkime šiuos visus tikėjimo didvyrius: šv. Mikalojų, pal. Vitą, Dievo tarnus Mariją Rusteikaitę ir Pranciškų Budrį. Jų užtarimu ypač melskimės už Rusijos atsivertimą, už taiką mūsų šalyse, už Katalikų Bažnyčios atsigavimą ir misijas.

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku