Antiochijos apgultis pirmojo kryžiaus žygio metu

Šią dieną – 1098 m. birželio 28 d. – kryžiuočiai taip pergalingai nugalėjo musulmonų pajėgas, kad dalyvavusieji tai galėjo vertinti tik kaip stebuklą.

Kaip jau rašyta, 1098 m. birželio 3 d. kryžiuočiams pavyko išlaisvinti nuo užgrobėjų musulmonų senovinį krikščionių miestą Antiochiją, kuriame pirmą kartą buvo pavartotas žodis „krikščionis“ (Apd 11, 26).

Tačiau jiems nespėjus nei atšvęsti, nei atsigauti, Mosulo turkų valdovas (arba atabekas) Kerbogas atvyko su „neaprėpiama ir nesuskaičiuojama minia“, kurią sudarė keturiasdešimt tūkstančių kovotojų – turkų, arabų, egiptiečių, afrikiečių ir persų. „Visiškai akivaizdu, kad šie žmonės yra visiškai pamišę“, – pastebėjo atabekas apie beviltiškai skaičiumi mažesnius kryžiuočius: „Jie yra arogantiška rasė... Be abejo, jie visiškai pasitiki savo drąsa. Bet, dievaži, ta diena, kai jie įžengė į Sirijos teritoriją, jiems buvo nekokia“.

Jis greitai apgulė Antiochiją ir tie, kurie dar vakar buvo apgulėjai, tapo apgultaisiais. Dar blogiau, kai kryžiuočiai užėmė Antiochiją, paaiškėjo, kad didžiąją dalį jos atsargų per ilgą apgultį turkai buvo išeikvoję, todėl laukiniai frankai buvo priversti valgyti odinius batus ir gerti arklių kraują.

Apimti nevilties kryžiuočiai „susirinko pasitarti ir bendru sutarimu buvo nuspręsta pasiųsti pas Kerbogą pasiuntinius“, „siūlant, jam pasirinkti iš dviejų dalykų: arba pasitraukti ir palikti miestą krikščionims kaip amžiną nuosavybę – miestą, kuris pirmiausia jiems ir priklausė, ir kuris dabar Dievo valia jiems buvo sugrąžintas, arba ruoštis mūšiui ir viską pavesti kalavijo sprendimui“.

Tokia – teisingo karo logika – buvo krikščionių delegacijos turkų vadovui perduotos žinios esmė:

Kerboga, frankų valdovai siunčia tau tokią žinią. Koks stulbinantis įžūlumas tave užvaldė, kad žygiuoji prieš juos su ginkluotomis pajėgomis, kai, jų nuomone, tu, tavo karalius ir tavo žmonės [vienu žodžiu, musulmonai] kalti dėl to, kad su nežabotu godumu įsiveržėte į krikščionių žemes, įžeidinėjate ir žudote juos visus... Jei jūs bent kiek remtumėtės teise ir norėtumėte elgtis sąžiningai mūsų atžvilgiu, mes derėtumėmės, pasilikdami sau teises į garbę ir neginčijamais argumentais įrodytume jums, kas turėtų priklausyti krikščionims.

Lietuva meldžiasi

blockquote>

Dar labiau pabrėždama religinį ginčo pobūdį, delegacija toliau sakė Kerbogai, kad jei jis priims krikščionybę, jie atiduos jam Antiochiją ir sutiks laikyti jį savo valdovu. Bet jei jis vis dėlto atsisakytų, tuomet jiems patariama „tuojau pat bėgti arba paruošti savo kaklus mūsų kalavijams...“.

Kaip ir buvo galima tikėtis, Kerbogas „buvo taip apimtas pykčio, kad vos galėjo kalbėti“, ir galiausiai atsakė, kad „mes paėmėme“ krikščioniškas žemes „savo nepaprasta jėga iš tautos [bizantiečių], vos geresnės už moteris“. Jis tęsė:

Be to, mes manome, kad jūs esate bepročiai, atvykę iš žemės pakraščių ir grasinantys jėga išvaryti mus iš mūsų namų neturėdami pakankamai atsargų, ginklų ir vyrų. Mes ne tik nepripažįstame krikščionių vardo, bet ir su pasibjaurėjimu spjauname į jį. Trumpai atsakome į jūsų atneštą žinią: jūs, esantys šioje delegacijoje, skubiai grįžkite pas savo vadus ir pasakykite jiems, kad jei jie norės tapti kaip mes [musulmonais] ir išsižadės Kristaus, kuriuo, kaip regis, remiatės, mes duosime jiems ne tik šią, bet ir dar turtingesnę bei didesnę žemę.

Tačiau jei kryžiuočiai atsisakytų šio pasiūlymo, „jie neabejotinai baisiai žus, – tęsė atabekas, – arba kentės amžino įkalinimo tremtį kaip mūsų ir mūsų palikuonių vergai... [ir] aš pasiliksiu visus abiejų lyčių atstovus, esančius jaunystės žydėjime, savo šeimininko paslaugoms“.

Krikščionių delegacija grįžo į Antiochiją. Išgirdę Kerbogos atsakymą išalkę, išsekę ir smarkiai skaičiumi pranokti vyrai nusprendė, kad nelieka nieko kito, kaip tik išžygiuoti ir stoti į kovą su juos apgulusiomis ordomis.

Buvo įsakyta tris dienas pasninkauti; šiek tiek maisto buvo atiduota arkliams. Tada visi Antiochijos gyventojai, valdovai ir paprasti žmonės, „žygiavo per miesto aikštes, sustodami prie bažnyčių ir šaukdamiesi Dievo pagalbos, basi ir verkdami, mušdamiesi į krūtinę, taip sielvartaudami, kad tėvas nesveikino sūnaus, brolis nežiūrėjo į brolį“, – cituoju ten dalyvavusį Raimondą iš Agilerio.

Galiausiai 1098 m. birželio 28 d. rytą „visi priėmė Eucharistiją ir pasiryžo mirti už... Dievą, jei tik Jis panorėtų“. Tada apie dvidešimt tūkstančių kryžiuočių – visa kariuomenė išskyrus du šimtus, likusius ginti miesto – skambant trimitų garsams išėjo pro Antiochijos vartus.

Musulmonai, nesitikėję, kad skaičiumi gerokai pranokti ir nusilpę frankai išžygiuos ir susikaus su daug didesne ir gerai pailsėjusia armija, buvo šokiruoti – dargi dvigubai, nes desperatiškai nusiteikę krikščionys kovėsi su laukiniu įniršiu. Šiuolaikiniai aprašymai kalba apie pusiau išbadėjusius „riterius, kurie lyg dygliakiaulės barškėjo juos nusėjusiomis strėlytėmis, strėlėmis ir ietimis, bet vis tiek judėjo pirmyn ir įnirtingai kovėsi“.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Dėl glaudžių kryžiuočių gretų musulmonų raiteliai, įpratę priešus nublokšti strėlėmis, galiausiai supanikavo ir atsitraukė. „Kad galėtų veiksmingiau juos persekioti“, nenuilstantys krikščionys „užsėdo ant žūstančių [musulmonų] žirgų ir paliko savo žirgus – nualintus ir kenčiančius nuo bado – mūšio lauke“.

Frankų berserkeriškas ryžtas galiausiai nugalėjo; Antiochijos mūšis tapo viena stulbinamiausių Pirmojo kryžiaus žygio pergalių prieš islamo pajėgas. Visi viduramžių kronikininkai šį mūšį vaizdavo kaip stebuklą, minėdami kartu su riteriais kovojusius angelus, kuriuos daugelis kryžiuočių tvirtino matę. Kad ir kaip norėtųsi interpretuoti tokius teiginius, faktas lieka faktu: „Šiuolaikiniai karo istorikai bandė racionaliau paaiškinti frankų sėkmę, tačiau tai sunkiai įmanoma, – pastebi kryžiaus žygių istorikas Džėjus Rubenšteinas (Jay Rubenstein). „Kaip tokios išsekusios ir išalkusios kryžiuočių pajėgos sugebėjo įveikti pranašesnį, gerai pavalgiusį ir pailsėjusį priešininką?“

Stebėjosi net ir islamo kronikininkai: „Musulmonai buvo visiškai sutriuškinti, nesudavę nė vieno smūgio ir neiššovę nė vienos strėlės“, – su pasibjaurėjimu rašė Ibn al-Athiras. „Vieninteliai musulmonai, kurie atsilaikė, buvo būrys karių iš Šventosios Žemės, kovojusių, kad įgytų nuopelnų Alacho akyse ir siektų kankinystės. Frankai išžudė juos tūkstančiais ir pagrobė iš jų stovyklos maistą ir turtą, ekipuotę, arklius ir ginklus, kuriais jie vėl apsirūpino.“

Taip Antiochijos mūšis ištisoms kartoms užėmė garbingą vietą kryžiuočių legendose.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku