Šiandien Maskvos patriarchatas, kuris per savo 430 metų istoriją visada buvo pavaldus valdančiam carui, yra dvasiškai nusidėvėjęs, o amžinoji Roma laukia Rusijos žmonių sugrįžimo prie tikrojo tikėjimo – grįžimo, kurį 1917 m. Fatimoje paskelbė Dievo Motina.

Rusijos religinė istorija – tai istorija tautos, kurios vadovai nusigręžė nuo savo krikšto pažadų, kuriuos pirmasis Kijeve išpažino šventasis Vladimiras, kad sukurtų instrumentinę nacionalinę religiją naujai valstybei su centru Maskvoje.

Neužilgo grįžimas į Romą buvo pašventintas kankinio krauju. 1623 m. lapkričio 12 d. Polocko ir Vitebsko arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių nužudė schizmatikai, apšaudę jį strėlėmis, o paskui sukapoję didžiuliu kirviu.

Italijoje ir kitose šalyse kai kurių politinių ir religinių sluoksnių potraukį Maskvos patriarchatui sukelia gilus jo istorijos neišmanymas. Pasistengsime trumpai užpildyti šią spragą.

Atidžiau pažvelgę į tikrąjį šventojo Kazimiero gyvenimą, regime kiek daug galime iš jo pasimokyti kaip reikia sekti Kristumi.

Svarbiausia Užgavėnių paskirtis buvo atsikratyti visko, kas kūniška, ir dvasiškai pasirengti gavėniai.

Nors nemaža Vatikano II Susirinkimo dalyvių dalis skaudžiai suvokė ir išgyveno tuometinio komunistinio režimo vykdytą Bažnyčios persekiojimą, tačiau oficialiuose Susirinkimo dokumentuose apie tai nieko nekalbama.

Galilėjus visą gyvenimą buvo uolus katalikas, jaunystėje net galvojęs apie pašaukimą į kunigystę. Dvi jo dukros tapo vienuolėmis.

Kunigas Bosko gegužės 26 d. pažadėjo jaunuoliams paskutinę arba priešpaskutinę mėnesio dieną papasakoti kai ką įdomaus. Taigi gegužės 30 d. vakare jis papasakojo jiems tokį dalyką.

Tai knyga, kuri mus moko būti geresniais žmonėmis, susipažįstant su dramatiška konkretaus šventojo gyvenimo istorija.

Paulius buvo keliaujantis mokytojas, savo misionieriškomis kelionėmis aprėpęs pagrindinius tuometinės Europos kelius.

Kražiškių prisiminimuose ilgam išliko neišdildomi įspūdžiai apie stebinančią kun. Rimkaus veiklą, vos per ketverius metus kone visus parapijiečius atvedusią į dvasinį atgimimą.

Žemiškos Imperijos pagalbos nebuvo krikščionybės pradžioje, jos nėra ir šiais, galbūt paskutiniaisiais laikais. Bet Kristus Karalius lieka, Jis nuolat rūpinasi tais, kurie pripažįsta Jo valdžią ir šaukiasi Jo pagalbos.

Gruodį įvykęs arkivyskupo kraujo praliejimas jo paties sostinės katedroje, nuodėmė, sujungusi kankinystę su šventvagyste, buvo bene labiausiai stulbinantis  brandžiųjų viduramžių įvykis.

Visi esame girdėję ir daugelyje mums gerai žinomų vadovėlių dešimtmečiais buvo įrodinėjama, kad „Tamsieji amžiai“ esą stabdė proto pažangą, o ją išgelbėjo tik sekuliari Apšvietos dvasia.

Šv. Augustinas ir kiti tėvai neabejoja, kad garsusis šv. Pauliaus atsivertimas buvo šio šventojo priešmirtinių dejonių ir maldų vaisius ir yra didelio jo dangaus troškimo įrodymas.

Kiekvienas katalikas turėtų žinoti, kad gruodžio 25-os dienos priskyrimas Jėzaus gimimo dienai turi labai tvirtą istorinį pagrindimą ir greičiausiai yra apaštalinė tradicija, t. y. siekia apaštalų laikus.

Kun. P. Budrys, likęs vienas centre šalies, kuri nebuvo jam gimtoji, netekęs dvasinės ir materialinės paramos, gyveno neturėdamas net mažyčio nuosavo kambarėlio ir žinodamas, kad visi, kuriais jis pasitiki, yra visąlaik sekami.

Iki 1920 metų Rusijos moterys jau galėjo laisvai, teisėtai ir nemokamai darytis abortus. Abortų skaičius staigiai išaugo.

Ignacas metė jam tą patį iššūkį, kurį Kristus pateikė savo mokiniams – „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36)

Gyvendama dvasiniam gyvenimui nepalankioje dvaro atmosferoje, šv. Elžbieta surasdavo laiko maldai, įvairiems apsimarinimams ir gailestingumo darbams.

Aušros Vartų Paveikslėlis drauge su rūtų šakelėmis puošė lietuvaičių maldaknyges, prie Aušros Vartų skriejo ir tebeskrieja lietuvių maldos ir svajonės.

Šv. Irenėjas mini, kad Polikarpas yra parašęs laiškų kelioms bažnyčioms. Yra išlikęs šis vienas laiškas Filipų miesto Makedonijoje tikintiesiems.

Dauguma anglų, būdami vis dar politiškai laisvi, pamažu prarado ekonominę laisvę ir taip pateko į blogesnę padėtį nei kada nors Europos istorijoje laisvi piliečiai buvo atsidūrę.

Nors teisinga sakyti, kad tik Dievas galiausiai gali atversti žmones, taip pat teisinga tvirtinti, kad Dievas nori pasitelkti žmones kaip įrankius didžiajame atvertimo darbe.

Po senovine bažnyčia Turkijoje archeologai rado kapą, kuriame saugomi šventojo Mikalojaus palaikai.

Ligi šiol visa Europa laikėsi vieno katalikų tikėjimo. XVI amžiuje Europą užplūdo didelės erezijų bangos, kurios bemaž pusę Europos atitraukė nuo Bažnyčios. Tą Bažnyčios skaldymo darbą pradėjo vokietis Martynas Liuteris.

Dievo Motina ne tik laimina tuos, kurie skelbia jos Rožančių, bet ir dosniai apdovanoja tuos, kurie savo pavyzdžiu paskatina kitus jį kalbėti.

Iš dvasios vado pavedimu užrašytos autobiografijos, trumpo dvasinio dienoraščio ir laiškų mes sužinome, jog šventoji buvo ne vien Kryžiaus mistike, bet taip pat palaikė nepaprastai nuoširdžius ir bičiuliškus santykius su savo angelu sargu.

Daugelio šventųjų raštai pabrėžia didelę Rožančiaus maldos reikšmę. Jau nuo XV amžiaus popiežiai ragino tikinčiuosius kalbėti tą stebuklingą maldą, o Rožančiaus brolijų ypač daug susikurdavo sunkiausių Bažnyčios išbandymų laikais.

Atsiribokime nuo įprastų poetiškų įvaizdžių, kad suvoktume šventojo Pranciškaus asmenybės esmę, jo dvasinę patirtį, kuri iki šiol skatina mus atsiversti.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku