Reid Turner   Versta iš: Onepeterfive.com
Procesija JAV

Bayloro universiteto sociologas Rodney Starkas yra parašęs daugybę knygų apie religiją, ypač apie krikščionybės iškilimą. Vienas iš įdomių atradimų, kuriuos jam pavyko atlikti, yra susijęs su atsivertimais. Jis atrado, jog asmens prisirišimas prie kultūrinių jo religijos aspektų, ypač tai religijai išskirtinių ritualų ir doktrinų, koreliuoja su tikimybe, kad šis asmuo liks to tikėjimo išpažinėju:

„Kiekviena religija iš savo išpažinėjų reikalauja įsisavinti nemažai kultūros: žinoti žodžius ir veiksmus, kuriuos reikia atlikti įvairių ritualų ar garbinimų metu, susipažinti su konkrečiomis doktrinomis, pasakojimais, muzika, simboliais ir istorija. Bėgant laikui žmonės vis labiau prisiriša prie jų religijos kultūros. Išreiškus tai socialinių mokslų žodynu, asmens religinį kapitalą sudaro laipsnis, kuriuo jis yra įsisavinęs ir prisirišęs prie konkrečios religijos kultūros.“ [1]

R. Starkas pateikia pavyzdį apie I-ojo amžiaus žydų diasporą, kurios nariai buvo kur kas labiau linkę atsiversti į krikščionybę nei tie žydai, kurie gyveno Palestinoje. Įrodymai taip pat atskleidžia, kad po Romos imperiją išsibarstę žydai buvo kur kas mažiau prisirišę prie savo judaizmo religijos kultūros nei Jeruzalėje gyvenę žydai. Žydų diasporoje nebuvo neįprasta sudaryti santuoką su nežydais, kaip ir vaikams duoti graikiškus arba romėniškus vardus. Jie daugiausia kalbėjo graikiškai ir buvo beveik praradę hebrajų kalbos įgūdžius – tai paaiškina Senojo Testamento vertimo į graikų kalbą, Septuagintos, poreikį.

Filonas Aleksandrietis, gyvenęs tuo pat metu kaip Jėzus ir būdamas klasikinis žydų diasporos pavyzdys, judaizmą interpretavo helenistinės filosofijos šviesoje. 40 m. po Kr. Aleksandrijos žydai jį išrinko atstovauti jiems kreipiantis į imperatorių Kaligulą. Štai, kaip jis apibūdino hebrajų Dievą: „Tobulai tyras ir nesuteptas visatos Protas, peržengiantis dorybę, peržengiantis žinojimą, peržengiantis patį gėrį ir patį grožį.“[2]

Profesorius Starkas padaro išvadą:

„Kuo didesnis asmenų religinis kapitalas, tuo mažiau tikėtina, kad jie pasikeis. Šį teiginį paremia daugybė mokslinės literatūros, rodančios, kad daugumą konvertitų atkeliauja iš gretų tų, kurie turi labai menką prisirišimą prie kurios kitos religijos.
Žengdami dar vieną loginį žingsnį, galime daryti išvadą: jeigu priešiška jėga norėtų pakenkti religijai, reikėtų atakuoti jos religinį kapitalą. Tai paliktų šios religijos išpažinėjus be papročių, kurie laikė jų prisirišimą, ir padidintų tikimybę, kad jie šią religiją apleis.“[3]

Lietuva meldžiasi

Kalbant apie katalikus prieš Vatikano II susirinkimą, religinis kapitalas apimtų tokius dalykus kaip smilkalai, giesmės, procesijos, statulos ir ikonos, tam tikros maldos, lotynų kalba, dažna išpažintis ir t. t. Kai popiežius Paulius VI praktiškai uždraudė tradicines Mišias, šių papročių praradimo pasekmės buvo dramatiškos. Atkreipkit dėmesį į šios JAV katalikų apklausos, atliktos Džordžtauno universiteto Taikomųjų tyrimų ir apaštalavimo centro, duomenis:

  • 1970-aisiais JAV katalikų, kurie nebelaiko savęs katalikais, buvo apie 3,5 milijono. 2020-aisiais šis skaičius jau siekė 29,5 milijono.
  • 1970-aisiais buvo sudarytos 426 309 katalikiškos santuokos. 2020-aisiais jų sudaryta tik 131 827.
  • Per tą patį laikotarpį moterų vienuolių skaičius sumažėjo nuo 160 931 iki 41 327 – net 74 procentais.
  • Vaikų krikštų skaičius per šį laikotarpį sumažėjo nuo 1,089 milijono iki 545 710.

Starkas į su religija susijusius duomenis ir tendencijas žiūri iš sociologo perspektyvos. Bet katalikai, kurie yra ištikimi tradicinėms Mišioms, „religinį kapitalą“ tiksliau apibūdintų kaip „dvasinį“ kapitalą. Tėvas Damianas Zablockis, pradėjęs aukoti tradicines Mišias Naujajame Orleane po popiežiaus Benedikto XVI apaštalinio laiško Summorum Pontificum, paaiškina, kodėl šios Mišios pritraukia tiek daug jaunų katalikų:

„Manau, kad jauni žmonės ypatingai jaučiasi išbadėję tikrų Bažnyčios pamaldumų ir tradicijų, kurios įvairiose vietose buvo praktikuojamos 2021 metus. Matant sekuliarizmą pasaulyje apima sunkumas, o tradicinėse Mišiose jie atranda tradiciją, jie randa kažką, kas emociškai, fiziškai ir dvasiškai paverčia dangų matomu.“

Popiežiaus Pranciškaus Traditiones Custodes klaida represuojant tridentines Mišias neabejotinai turės panašias pasekmes Bažnyčiai kaip ir Pauliaus VI ediktas ir tik dar suintensyvins praradimą esmingo religinio kapitalo, palaikiuso Bažnyčią pastarąjį tūkstantmetį. Ir vėl tėvas Zabrockis:

„Žmonės labai ilgisi pagarbumo, grožio, tradicijos. Ne todėl, kad tai yra kažkoks miręs ritualas, o todėl, jog tai kažkas, kas yra iš tikrųjų gyva – ir jie tai mato.“

Šventojo Tėvo neseni komentarai, greičiausiai nukreipti prieš basų motinų piligrimių maldavimus, šito nesupranta ir marginalizuoja ištikimus katalikus.

[1] Rodney Stark, The Triumph of Christianity: How the Jesus Movement Became the World’s Largest Religion (New York: HarperCollins, 2011), 73.

[2] Ibid.

[3] Ibid., 74.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.