Sinodas apie sinodiškumą

Benediktas Narsietis – tai lietuvio parapijos kunigo slapyvardis.

Naujausioje Bažnyčios istorijoje niekada nebuvo tokios stiprios kritikos popiežiaus atžvilgiu kaip Pranciškaus pontifikato metu. Daug kas jau pavargo nuo jo keliamo sąmyšio, triukšmo, svetimų idėjų,  permainų Bažnyčioje bei reikalavimų įtampos. Jį galima pavadinti šokiravimo ir dviprasmybių meistru.

Ne išimtis yra ir jo pradėtas Sinodas apie sinodiškumą, kuris įsibėgėja. Iš visų šalių pasigirsta pranešimai, kad didžioji dalis dvasininkijos ir pasauliečių vangiai, neretai ir nervingai reaguoja į primestą Sinodo rengimą, jo programą, kai nėra nei poreikio, nei prasmės, nei geros perspektyvos. Kiti ketina gudrauti, panaudojant vyskupijų sinodų pasiektus rezultatus ir perrašant ant Pranciškaus sinodo blankų. Ko tikėtis iš Sinodo, galima nesunkiai numatyti, nes Pranciškus jau yra parodęs savo pažiūras ir siekius, kurie gerokai prasilenkia su daugelio eilinių katalikų įsitikinimais ir, deja, menkina jo pontifikato vertę, pažeidžia tikėjimo vertybes. Verta jas paminėti.

Visiems yra žinomas popiežiaus sąmoningas migracijos rėmimas ir spaudimas priimti pabėgėlius. Jis gyrė Vokietijos kanclerę A. Merkel ir Europos Sąjungos institucijas už emigrantų bangos sukėlimą, atnešusią tikrą krizę ir nesibaigiančias socialines problemas. Popiežius įsakė Europos vyskupijoms organizuoti emigrantų priėmimą. Baltarusijos sukelta pasienio krizė prievarta stumiant migrantus taip pat sulaukė popiežiaus paramos. Vatikano diplomatijos vadovas susitikime Maskvoje su šios šalies valdžia kritikavo nenorinčias migrantų įsileisti pasienio šalis. Maža to, buvo duota instrukcija Lenkijos ir Lietuvos vyskupams spausti savo šalių vyriausybes, kad jos atidarytų sienas ir priimtų migrantus. Lenkijos vyskupai ėmė teisintis, kad vyriausybė nekviečia ir nesitaria sienų apsaugos ir migrantų klausimu, kadangi vyriausybė ir visuomenė nepritaria Vatikano tikslams ir vietinių vyskupų, iš esmės Vatikano politikos vykdytojų, ketinimams. Mūsų šalių žmonės suvokė, jog popiežius yra didesnis migrantų draugas nei mūsų.

Beveik jau niekam nekyla abejonės, jog Pranciškus pasirodė esąs susilpnintos biblinės moralės (gyvybės, lytinės moralės ir santuokos klausimais) šalininkas, apsukriai stumiant konkubinate gyvenančių ar kitų denominacijų krikščionių Komunijos praktikavimą, homoseksualizmo reiškinio pripažinimą ir santuokos sąvokos išplėtimą. Jo vykdomą homoseksualizmo politiką skleidžia jėzuitas prohomoseksualus JAV kunigas Jamesas Martinas, kurio pažiūros kelia pasipiktinimą tikinčiųjų tarpe. Paaiškėjo, jog popiežius labiau simpatizuoja marginaliems ir nekonvenciniams asmenims bei preferencijoms.

Lietuva meldžiasi

style="text-align: justify;">Girdėjome Pranciškaus pasisakymus, skatinančius multireligiškumą ir sinkretizmą, teigiant, kad Dievas norėjo daugybės religijų. Jis draudžia apaštalavimą tarp kitų religijų kaip prozelitizmo pasireiškimą. Ką turėjo pagalvoti pamaldieji katalikai, kai Amazonės stabas Pačamama buvo įneštas į Vatikaną, kai buvo liepta stabo drožinius įnešti į eilę Romos bažnyčių? Prisiminkime drąsą vieno jaunuolio, kuris stabų drožinius įmetė į Tiberio upę. Vatikano atstovas apkaltino jaunuolį dialogo ir pagarbos trūkumu. Po šių įvykių tapo aišku, kad popiežius turi problemų su tikėjimu.

Kriminalinio romano ir inkvizicijos bylos verta yra Pranciškaus ir jo aplinkos klastinga kova su katalikų filosofine, teologine ir liturgine Tradicija, ją puoselėjančiomis vienuolijomis ir bendruomenėmis, kol galų gale jis parodė savo tikrą veidą griežtai uždrausdamas Tradicijos puoselėjimą, sukurdamas daugybę suvaržymų. Jo paskelbtasis dokumentas Traditionis custodes susidoroja su Tradicija, iš kurios ateina Bažnyčia, kuri yra tarsi jos šaknys ar motina. Popiežiaus skelbiama dialogo, priglaudimo ir palydėjimo doktrina liečia visas subkultūras, tik ne įprastus katalikus, kurie laikosi Bažnyčios Tradicijos. Po Vatikano II susirinkimo Bažnyčia tapo įvairių frakcijų konglomeratu, pasidalijusi ir suskeldėjusi. Sinodas kelia tikslą suvienyti ją kalbantis ir klausantis, nekonfrontaciniu būdu, ieškant bendrų sąlyčio taškų, dialogo, dalijantis. Tai dar vienas „pliurpalizmo“ atvejis, norint atitraukti dėmesį nuo to, kaip kategoriškai ir agresyviai popiežius elgiasi su tradiciniais katalikais, tarsi pranešdamas, jog jis kuria naują tikėjimą.

Žinant Pranciškaus pažiūrų ir veikimo kontekstą, galima geriau suprasti Sinodo apie sinodiškumą siekius. Jam apibūdinti jis naudoja homo viator sąvoką, t. y. keliaujančio žmogaus, esančio kelyje simbolį. Iš tikrųjų jo vizijoje matome homo vagabundus (benamio elgetos) tikrovę, nes popiežius nenori galutinių atsakymų, sustojimo ir tvirtos tapatybės, bet greičiau siekia įvesti į permanentinį sinodiškumą, „keliavimo“, nuolatinio ieškojimo būseną, kad tikintieji būtų nuolatinės gimnastikos, mankštos būsenoje, treniruodamiesi daryti skausmingą špagatą, t. y. aprėpti ir suvienyti sunkiai suderinamus reiškinius. Dogmatika, kanonai, tradicija, katekizmas ir kiti fundamentalūs reiškiniai ilgainiui bus išvadinti imobilizmo (nepaslankumo) blogybe, kurią reikia pašalinti kaip kliūtį kelyje į tikrąją laisvę ir pažangą.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

style="text-align: justify;">Sinodui vykdyti pasitelkiamas jėzuitiškas dvasinio skyrimo metodas, tačiau savitu būdu. Pasitarimuose Vatikane dalyvaujantys atvirai pasakoja, kaip tai vyksta. Dalyviai pasidalina į kalbines grupes. Po tylos, susikaupimo, pamąstymo ir maldos kiekvienam dalyviui duodamos, pavyzdžiui, trys minutės trims klausimams atsakyti. Grupelei vadovauja atsiųstas jėzuitas, kuris išmano tą metodą, pakreipdamas jį sinodo tikslams, apibendrina išsakytus atsakymus, įžvalgas ir pasiūlymus. Teigiama, kad per tą metodą turėtų veikti Šventoji Dvasia, tačiau galutinai nuspręsti, ar čia veikia Dievo Dvasia, gali tik popiežius, kuris rezervuoja sau tą teisę. Ką daryti, jei popiežius yra užsislėpęs kairysis ir liberalas – ar tai yra kita Šventoji Dvasia, kuri kalbėjo per popiežių Benediktą XVI ir Joną Paulių II?

Buvo įprasta, kad pagal užpildytas anketas, apklausas, greitai parašomas naujas oficialus dokumentas, kurių gausybėje ėmėme skęsti. Paaiškėjo, kad dokumentai neveikia ir žmonių širdžių nepatraukia. Čia pasireiškė tikrovė pagal vaizdingo posakio logiką: teorija yra sausa šaka, tiktai gyvenimo vaisingas medis žydi. Sinodas iškėlė tikslą išleisti gyvų žiedų, kurie įveiktų Vakarų vyskupijų ligas, žaizdas ir agoniją. Iš esmės nustekentų vyskupijų vyskupai siekia gyvybingoms bendruomenėms primesti dabartinio Sinodo koncepciją, programą ir tikslus, o popiežius priklauso jų būriui. Sinodo teologai kalba, kad nereikia bijoti Bažnyčios ligų ir žaizdų, bet ieškoti jose naujų galimybių. Taip išeina, kad nuo ko susirgo, tuo ir ketina gydytis. Jie užsispyrusiai neigia faktą, kad tai sausa liberalizmo šaka neišsprogdina žiedų, nes ji semia syvus ne iš Kristaus, o iš pasaulio. Bet tik vaisinga Tradicijos šaka gali žydėti ir duoti išganymo vaisių, nes ji glaudžiai vienijasi su Kristumi ir jo šventaisiais laiko ir mokymo nuoseklume.

Įdomi detalė Sinodo programoje – užprogramuota arši dialektika: popiežystė prieš kunigystę, o kunigystė prieš popiežystę. Didžioji dalis dvasininkijos ir tikinčiųjų nemėgsta ir nepritaria dabartinio popiežiaus pozicijai, bet popiežius pasiryžęs žūtbūtinei kovai su klerikalizmu, į kurį yra linkę, jo manymu, jauni kunigai. Sinodas turėtų tapti popiežiaus įrankiu kovoje prieš kunigus. Logiškai mąstant, kodėl kunigai turėtų bendradarbiauti Sinodo labui ir savo noru kišti galvą į Sinodo kilpą, kuri sekuliarizuos kunigus ir suklerikalins pasauliečius, susilpninant ar panaikinant sakramentinę ir hierarchinę Bažnyčios prigimtį? Sakoma, kad taip siekiama išbudinti ir paskatinti laikatą atsakomybei už Bažnyčią. Bet tikrovė yra tokia, jog laikatas turi savų problemų, yra pervargęs savo pašaukime keisti pasaulį ir norėtų laikytis specializacijos principo, jog žmogus gali išmanyti tik siaurą dalyką ir atsakyti už siaurą sritį. Niekas nebuvo labiau atsakingas už Bažnyčios likimą kaip patys kunigai. Tikintieji gali reikšmingai padėti, bet jie nepajėgs prisiimti pilnos atsakomybės. Jei kunigų padėtis ir autoritetas bus nuvertinta, tuomet apie naujus pašaukimus popiežius galės tik pasvajoti. Juk Sinodo priedangoje ketinama įvesti ne tik sinodiškumą, tačiau ir kolegialumą, t. y. valdžios padalijimą Bažnyčioje, kai jos dvasinė prigimtis taps pakeista į politinę-demokratinę, perduodant Kristaus kaip Bažnyčios galvos funkcijas pasauliečiams. Tai būtų erezija, o pagal ją pastatyta sielovada – pražūtinga.

Nerimą kelia svaičiojimai, kad sinodiškumas – tai užsuktas procesas be galimybės grįžti atgal, tarsi granatos žiedas, kurį ištraukus lauktinas tik sprogimas. Arba sinodiškumas, arba Bažnyčios nebebus. Tai labai neatsakingas, manipuliatyvus teiginys, siekiant mus išgąsdinti ir priversti pasiduoti. Nesureikšminame šio Sinodo, tik laikome dar vienu nesėkmingu bandymu paslėpti praeities reformų klaidas. Sinodo ideologai entuziastingai šūkčioja, kad tai lūžio taškas ir momentas, turintis suskambėti visa jėga. Mes galime tik atsakyti jiems malda, kad Dievas apsaugotų nuo šios klaidos, kai viskas Bažnyčioje bus laužoma ir gadinama. Ar mažai buvo pakenkta? Sinodo entuziastai skelbia, kad tai yra investicija į ateitį, kurios vaisiai pasirodys už keliasdešimties metų. Klausaisi ir ateina mintis: dar viena prognozizmo ir optimizmo iliuzija bei erezija, kuri galutinai nustekens Bažnyčią. Bažnyčiai nieko kito nereikėtų, kaip ramybės ir pastovumo tikėjime, maldingume ir papročiuose. Reikia aiškiai pasakyti, jog niekada taip tikėjimas ir tikintieji nenukentėjo kaip šiais intensyvių ir gilių reformų laikais. Gal pagaliau reikėtų sustoti ir pasakyti gana?

Sinodo entuziastai ir ideologai teigia, jog jų tikslas yra susikalbėti su pasauliu evangelizavimo tikslais, neva Bažnyčiai trūksta dialogo dvasios ir sugebėjimų. Dialogas dėl dialogo veda į pliurpalizmą, užmirštant, kad reikia skelbti ir liudyti Evangeliją ir tikėjimą tokius, kokius gavome iš praeities, adaptuojant kalbą, nesivaikant populiarumo, bet stengiantis dėl sielų išganymo. Bažnyčios tikslas yra padėti užmegzti sieloms ryšį su Dievu ir jį puoselėti. Tam gali pasitarnauti šiuolaikinės priemonės ir būdai, kaip savu metu tai darė šv. Maksimilijonas Kolbė. Jam nereikėjo sinodo ir reformų, jis skelbė sveikos ir nesugadintos katalikų Tradicijos turinį, paremtą solidžia filosofija ir kultūra. Jei Sinodo tikslas yra evangelizavimas ir jo techninės priemonės, tuomet galima būtų pasveikinti jo siekius, tačiau siekiama „pjaustyti“ Bažnyčios kaulus ir nervus, keisti jos doktriną ir tvarką, todėl tai kelia susirūpinimą ir norą pajuokti aukšta nata ir susireikšminusiai skambantį entuziazmą, siekiant sukurti naują tikėjimą, naują Bažnyčią ir naują Kristų. Tam pritarimo negali būti, kaip negali būti pritarimo popiežiaus Pranciškaus dviprasmybėms dėl neištikimybės tikėjimui, krikščioniškoms tautoms, biblinei moralei.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    SmikiZ · 20:59 14/12/2021
    Tiesą pasakius, tuose dokumentuose ir kalbama ne apie katalikų, bet apie "sinodinę bažnyčią" :) . O kas tai yra? Taip pat kalbama apie "įtrauklią" Bažnyčią (čia toks lietuviškas angliško termino "inclusive church" vertinys). Ir taip pat nė vieno žodžio apie kovojančią Bažnyčią. Visuomet tik kelias ir kelionė... Deja, bet tai jau veikiau "druska, netekusi sūrumo..."
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.