Katalikai, įsimylėję posusirinkiminį mąstymą – tą pavojingą modernizmo ir ultramontanizmo mišinį – nepastebi, kad praeityje papročiai tarnavo lyg įstatymas. Šventasis Augustinas negalėjo to pasakyti aiškiau:
„Dievo tautos papročiai ir mūsų protėvių institucijos turi būti laikomi įstatymais. O tie, kurie niekina Bažnyčios papročius, turėtų būti baudžiami kaip tie, kurie nepaklūsta Dievo įstatymui.“ (Ep. ad Casulan. xxxvi)
Tomas Akvinietis su tuo sutiko: „Pakeitus įstatymą, įstatymo privalomoji galia sumažėja tiek, kiek panaikinamas paprotys.“ Kardinolas Newmanas pamoksle, cituojamame Domo Alcuino Reido knygoje The Organic Development of the Liturgy (angl. Organiškas liturgijos vystymasis), grįžta net į apaštalų amžių, kuriame daugeliu atžvilgių buvo laikomasi žydų papročių, siekiant užtikrinti Bažnyčios tęstinumą su buvusiu žydų pamaldumu; iš tiesų mintis apie didelį nukrypimą nuo protėvių kulto būtų buvusi neįsivaizduojama. Juk net šventasis Paulius nusiskuto galvą, vykdydamas tokį įžadą, kokį duodavo žydai, ir liepė apipjaustyti šventąjį Timotiejų. Newmanas parašė šią gražią eilutę: „Brangiosios doktrinos yra lyg brangakmeniai suvertos ant plonų siūlų.“
Šios plonos gijos buvo pripažįstamos ir saugomos per visą liturginę Bažnyčios istoriją, ir net tose vietose, kur kai kas šen bei ten bandė jas nutraukti, pamaldumas tvirtai atsilaikė prieš jų sunaikinimą. Mūsų istorija parodo aiškius blogų liturginių reformų precedentus, kuriuos ištaisė vėlesni autoritetai.
1. Kardinolo Quiñoneso radikaliai naują brevijorių, neapdairiai paskelbtą popiežiaus Pauliaus III 1536 m., vėliau, 1558 m., pakeitė Paulius IV, o praėjus maždaug trisdešimčiai metų po jo įvedimo šventasis Pijus V jį visiškai uždraudė.
2. Urbono VIII kišimasis į brevijorių siekiant patenkinti barokinius klasikinės lotynų kalbos gerbėjus (prie kurių galima priskirti ir patį Urboną) niekada nebuvo priimtas vienuolių ordinų, o po labai ilgo laiko jį tyliai panaikino Paulius VI, kurio Liturgia Horarum, vienas iš nedaugelio teigiamų žingsnių, atkūrė kai kuriuos senovinius giesmių tekstus.
3. 1786 m. Pistojos sinodo paskatintoms liturginėms naujovėms, kurias iš dalies įkvėpė Prancūzijos Bažnyčios liturginės naujovės, pasipriešino – panašiai kaip šiandien tradicionalistai priešinasi XX a. reformoms – popiežius Pijus VI savo bulėje Auctorem Fidei (žr. čia, kur paneigiamas dažnas hiperpapalistinis piktnaudžiavimas šiuo dokumentu). Mažų mažiausiai skandalinga, kad tokių pastoraciniu požiūriu naudingų pasmerkimų dar nepakartojo mūsų laikų bažnytinė valdžia, kuri stojo pistojiečių pusėn prieš paveldėtą tradiciją.
Paprotys yra nepakeičiamas socialinio gyvenimo elementas, ir paprastai jį kaip tokį gerbė net popiežiai. Tačiau Vakaruose matome, kaip plėtojama keista „dvilypė“ liturginės teisės teorija: pripažindami tradicinį požiūrį į papročius, katalikai, regis, taip pat pripažįsta, kad popiežius turi beveik neribotą galią leisti įstatymus liturginiais klausimais – netgi, atrodytų, panaikinti seniausiai egzistuojančius papročius, jei tik to panorės. Kaip tai suderinama su sveiku filosofiniu, teologiniu, psichologiniu, sociologiniu ar teisiniu papročio supratimu, visiškai nesuprantama.
Popiežiaus valdžia turėtų būti pripažįstama ir jai paklūstama tol, kol ji neniekina objektyvios (drįstume sakyti, nenugalimos?) Bažnyčios liturginės tradicijos arba nesielgia priešingai jai; tokiu atveju ji gali būti ignoruojama arba jai gali būti nepritariama dėl apdairumo stokos pakenkiant papročių tvirtumui. Romos centralizacija, nors iš pradžių ir nekenkė Bažnyčios liturginiam vientisumui – priešingai, ji galėjo veikti kaip konservatyvi apsauga nuo jos žlugimo, kaip matome šv. Pijaus V atveju, – išpūtė Romos jausmą, kad ji kontroliuoja savo pavaldinių liturginį pamaldumą, ir, kas skaudžiausia, atskyrė popiežiaus valdžią nuo bet kokio lojalumo kitiems teisės šaltiniams ir įstatymus gerbiančios dvasios. Galbūt ultramontanizmas nebūtinai reiškia popiežiškąjį pozityvizmą, tačiau neabejotinai jį įgalina ir skatina.
Kunigas Louisas Bouyeras pasakojo štai ką: „Juk (sakė anglas neseniai paskelbtame straipsnyje) aukščiausioji Bažnyčios valdžia nėra niekuo susaistyta ir laisvai gali mums suteikti visiškai naują liturgiją, atitinkančią šiandienos poreikius, nesirūpindama praeitimi.“ (The Word of God Lives in the Liturgy, in The Liturgy and the Word of God [Collegeville: Liturgical Press, 1959], 65). Jei tai tiesa – kol kas man nepavyko rasti šaltinio, bet panašių teiginių esu matęs ir kitur, – tada aiškiai matome, koks miglotas mąstymas nutiesė kelią Bugninio-Montinio dinastijai. Pats tėvas Bouyeras šią idėją laikė atvirai absurdiška.
Nors popiežius Benediktas XVI patikino, kad senasis Romos apeigynas (būkime atviri: vienintelis autentiškas Romos apeigynas) niekada nebuvo panaikintas, absoliučios popiežiškosios monarchijos šalininkai mano, kad jis gali būti panaikintas. Pauliaus VI 1969 m. apaštališkosios konstitucijos Missale Romanum ironija slypi tame, kad pozityvistiškai paskelbdamas liturginę knygą, atsietą nuo organiškos raidos ir besivadovaujančią hipotetiniu pastoraciniu tikslingumu bei spekuliatyviomis nuomonėmis, jis taip užkirto kelią bet kokios tikros liturgijos sukūrimui, nes jei kas nors ir akivaizdu iš istorijos, tai tik tai, kad liturgija niekada nebuvo vien tik pozityvus subjektas ir niekada nebuvo pririšta prie momentinės laikino naudingumo vizijos ar akademinės teorijos.
(Ponas Praytell LaCroix persikreipia ir murma kampe: „Dievas buvo nuleidęs rankas nuo bažnytinio vairo per tuos tamsiuosius amžius – daugiau nei tūkstantį metų, kol 1960-aisiais vėl įjungė savo Šventąją Dvasią...Ir padarė tai per savo vikarą žemėje, tos pačios Dvasios reiškėją – kaip ir šiandien Pranciškus! Nuo šiol galime būti tikri, kad Dievas daugiau nenuleis rankų nuo vairo ir neatitrauks savo Dvasios, kaip tai darė didžiąją Bažnyčios istorijos dalį...“)
Kalbant rimtai, koks didžiulis įžeidimas Šventajai Dvasiai – kad ir kaip rafinuotai argumentuotų „liturgistai“ – yra tvirtinimas, kad Romos apeigyne, kokį jį sudarė, išgyveno ir per tiek šimtmečių perdavė mūsų protėvių pamaldumas, gali būti daug ydų, klaidų, klerikalizmo, neadekvačios ekleziologijos ir jis gali tapti kliūtimi Bažnyčios misijai ar tikinčiųjų šventėjimui! Tai didžiausias įžeidimas, koks tik gali būti skirtas Kristui ir Jo Bažnyčiai. Argi pamiršome, kad dogmatinis Bažnyčios susirinkimas nagrinėjo būtent šias mirtinas idėjas – kai vietoj „pastoracinio tikslingumo“ jos buvo vadinamos tiesiog „protestantizmu“?
Ar negalime tiesiog pripažinti šių ultramontanistinių-pozityvistinių šiuolaikinių popiežių sumanymų – ar tai būtų Pijaus X atsisakymas tradicinio Romos psalmyno cursus psalmorum, Pijaus XII Didžiosios savaitės pertvarkymas, Pauliaus VI naujų liturginių knygų biblioteka, ar beveik visas Pranciškaus pontifikatas – absurdiškumo? Juk kol šie veiksmai laikomi teisėtais ar leistinais, kur lieka liturginės tradicijos tikrovė ir teisinis normatyvumas? Ar paprotys išlieka kaip kas nors daugiau nei susilpnėjęs savo paties šešėlis?
Sakramentinis teisėtumas yra „žema kartelė“, kurios reikalauja Bažnyčios neišardomumas; ir šis neišardomumas, griežtai kalbant, nereikalauja nieko daugiau. (Čia rimtai laikausi Newmano principo, kad bažnytinius reikalavimus ar pretenzijas reikia aiškinti minimalistiškai, o ne perdėm plačiai.) Kai tradicionalistai primygtinai reikalauja, kad galiotų praėjusio šimtmečio montanistinės tironijos produktai, mes savo kritikams rodome daugiau meilės nei jie mums – ir, beje, rodome daugiau tikėjimo Bažnyčia, nes jie atmeta didžiąją dalį Bažnyčios tradicinės praktikos kaip normatyvinę (ir siekia uždrausti mums ją tęsti), o mes pripažįstame ir ją, ir mėginimo ją pakeisti galimumą, bet ne teisėtumą. Popiežiaus aukščiausioji įstatymų leidžiamoji valdžia egzistuoja tam, kad apsaugotų Bažnyčios dogmą ir liturgiją, o ne tam, kad ją užgožtų, susilpnintų ar sugriautų. Akivaizdu, kad Bažnyčios bendrajam gėriui gali pakenkti neapgalvotas ir neapdairus konkrečių popiežiaus prerogatyvų įgyvendinimas. Nors Pauliaus mišiolas pats savaime nėra blogas, t. y. jame nėra nieko iš tikrųjų klaidingo ar šventvagiško, vis dėlto jis yra bjaurus tuo, kaip periferiškai ir atsitiktinai sužeidžia Bažnyčią. Štai kodėl tradicionalistas negalės pripažinti jo legitimumo ir laikys jo teisėtumą mažų mažiausiai abejotinu.
Nors ir pripažįstame organinio vystymosi svarbą, kaip turėtume reaguoti į institucines iniciatyvas, kurios gali atrodyti kaip „seisminiai pokyčiai“, ir kaip šias iniciatyvas reikėtų vertinti? Juk buvo momentas, kai krikščioniškoji lotynų kalba buvo pakankamai ištobulinta, kad IV a. popiežiai galėtų sėkmingai pereiti iš graikų kalbos į lotynų – ne tam, kad „perimtų liaudies kalbą“ XX a. prasme, bet tam, kad naujasis tikėjimas tvirčiau įsitvirtintų besivystančios krikščioniškosios Romos imperijos aristokratiniame ir literatūriniame pasaulyje (kaip čia aptariau).
Liturginių naujovių šalininkai tokius precedentus nurodys kaip įrodymą, kad per visą Bažnyčios istoriją gali ir turi vykti „seisminiai poslinkiai“, tačiau toks požiūris remiasi niutoniška absoliučios erdvės ir laiko samprata, pagal kurią visi Bažnyčios laikmečiai laikytini lygiaverčiais: nėra esminio skirtumo tarp pirmojo, penktojo, tryliktojo ar dvidešimtojo amžiaus, kalbant apie teisingą santykį tarp tradicijos ir raidos, paveldėjimo ir naujovių. Štai kodėl jie gali kaltinti šimtmečius nuo Tridento iki Vatikano II Susirinkimo „nejudrumu“: jie tvirtina, kad turėjo įvykti pokyčių, kaip ir ankstesniais laikais, o tų pokyčių nebuvimas rodo, kad kažkas nutiko ne taip.
Kadangi šį požiūrį išsamiai paneigiau savo knygoje The Once and Future Roman Rite, čia pateiksiu tik keletą pastabų. Bažnyčios miglotose apaštališkosiose ištakose Bažnyčia kaip raketa stebuklingai pakilo į Romos imperijos viršūnes ir įskiepijo šią imperiją į mistinį Kristaus Kūną. Ankstyvoji Bažnyčia buvo apdovanota ypatinga skelbimo ir stebuklų darymo veiksmingumo charizma būtent tam, kad įveiktų savo mažo dydžio ir dar neišsivysčiusios kultūros trūkumą. Viena iš jaunos Bažnyčios charizmų buvo galia plėtoti krikščioniškąsias liturgines apeigas, kurios anksti smarkiai išaugo, o pirmajam tūkstantmečiui įsibėgėjus, kai pasiekė savo formos pilnatvę, susilpnėjo. Iš tiesų taip buvo Dievo Apvaizdos numatyta: kad vėlesnės kartos, žavėdamosis ankstesnėmis, kuriose gyveno šventieji, nuolankiai perimtų tai, ką iš jų gavo. Formos pastovumas yra natūrali dieviškojo vadovavimo Bažnyčiai išdava.
Gerokai vėliau Bažnyčiai negalėjo kilti jokio poreikio radikaliai keisti tas fiksuotas formas; tokiu būdu vėlesni amžiai nėra lygiaverčiai ankstesniems, ir tik moderniosios filosofijos įtakoje galima manyti, kad jie yra to paties statuso ar net kad modernieji laikai bus pranašesni kuriant liturgines apeigas senovės ar viduramžių laikų atžvilgiu. Žemesnė modernybės padėtis kartu su didžiuliu nuosmukiu, kurį patiria Bažnyčia – tai yra senovės pakilimo apvertimas – yra dviguba priežastis, dėl kurios šiuolaikiniai katalikai neturi teisės kurti naujų apeigų, kurias atsitiktinai įterptų į mūsų liturginį paveldą.
Jei dar nebūtume praradę šios privilegijos dėl Apvaizdos nulemto laiko ir metų laikų diferencijavimo, būtume ją praradę dėl to, kad krikščionybę išdavė jos pačios atstovai. Krikščionybės dekadansas, baisiai pasireiškęs per du pasaulinius karus, toli gražu nesuteikė bažnytiniams atstovams teisės „įnešti savo indėlį“ į liturginį lobyną, bet atėmė iš jų bet kokį moralinį autoritetą tai daryti, ypač jei jų indėlis – tai užkasti dalį lobio už akių, užstatyti likusią dalį ir pridėti bižuterijos. Apvaizda jiems tarsi sako: „Neliūdėkite sau. Jūs nenusipelnėte reformuoti to, ko nenorite garbinti ir neverti švęsti.“ Autentiškų institucinių iniciatyvų klausimas šiandien mums nėra svarbus. Kaip mes galime plėtoti liturgiją – juo labiau ją inicijuoti!“ – kai tuo pat metu esame pernelyg užsiėmę tuo, kad atmetame jai prasmę suteikusį paveldą?
Iš pradžių Liturginis sąjūdis siekė atgaivinti liturgijos dalyvių katalikišką dvasią, tikėdamasis, kad naujai atrastas mūsų tradicinio kulto vertinimas padės ištaisyti neabejotinai plačiai paplitusią situaciją, kai dėl mūsų nesuskaičiuojamų nuodėmių, nusižengimų ir aplaidumo Visų Amžių Mišios ėmė atrodyti kaip tuščias apvalkalas, rutina, langelis, kurį reikia pažymėti. Reikėjo taisyti ne liturgiją, bet sielas.
Atsižvelgiant į tai, Pauliaus VI pozityvizmas atrodo dar grėsmingesnis. Kaip tik tuo metu, kai reikėjo ryžtingai pasipriešinti plačiai paplitusioms šiuolaikinėms klaidoms, liturginė reforma pasuko prisitaikymo prie liberalizuotos, dekadentiškos krikščionybės normų keliu. Normų, kurios jau buvo panardintos į klaidingų šiuolaikinių filosofijų sūrymą. Ar Bažnyčia ir jos liturgija yra nepriekaištinga? Taip. Bet ar daug kas buvo praleista naujajame apeigyne, kas galėtų pasitarnauti kaip tonikas, vaistas ir priešnuodis? Ar iš daugybės tikinčiųjų nebuvo atimti šarvai ir ginklai, kuriais jie galėtų kovoti su Blogiu? Labai gaila, bet taip. Jei tai kaina, kurią norima sumokėti už tai, kad popiežius taptų absoliučiu monarchu, kurio valia yra įstatymas, kuris gali nustatyti, formuoti ir laužyti liturginę tradiciją, kaip jam patinka, tai būtų per didelė kaina – per didelė kaina visiems, kurie dar turi tikėjimo ir proto galias. Grįžtant prie mūsų ankstesnių pastabų apie papročius, toks popiežiškumas, būdamas iracionalus ir destruktyvus, negali būti iš Dievo.
Niekada negalime nusiminti. Krikščionybė savo kryžiaus grožiu visada žada triumfą prieš mirtį. Vis dėlto kančia ir mirtis, kad ir kokia pergalinga būtų jų baigtis, negali nebūti neskausminga. Dievas savo Apvaizda leidžia, kad Jo Bažnyčia būtų nukryžiuota. Tokius kankinimus Bažnyčia patyrė daugybę kartų, ir iš tais chaotiškais laikotarpiais kilusio tikėjimo susitelkimo kilo jos karščiausia šlovė. Šventoji Tradicija labiausiai įsitvirtina tais momentais, kai Mistinis Kūnas puolamas iš išorės arba iš vidaus. Kaip malonu ištrūkti į kitą pusę su nenugalima Bažnyčios tradicija, šviežia rankoje, tarsi kalaviju, kuris tik ir laukia, kol bus iš naujo užaštrintas ir panaudotas! Ne mūsų reikalas žinoti laikus ar metą, kuriuos Tėvas atidavė į savo valdžią (Apd 1, 7). Mūsų privilegija – likti ištikimiems tikėjimo depozitui ir Tradicijos lobynui, kurį paveldėjome iš visų amžių Bažnyčios, šventųjų, popiežių visumos, ir ginti jį nuo visų, kurie pretenduoja būti jo valdovais ir šeimininkais.
