Vysk. Pranciškus Petras Būčys   Publikuota iš: Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai II, 1936
Mūsų dorovės atgaivinimo reikalu

Ši vyskupo Pranciškaus Petro Būčio paskaita skaityta 1936 metų Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavime. Joje pabrėžiama mintis, kuri šiandien dar aktualesnė: tautos doros atgaivinimas yra būtina Lietuvos išlikimo sąlyga.

1. Mokslo Akademijai dera rūpintis dorove

Trūkumų būva visuose žmonėse, visose šalyse ir visais laikais. Savuosius trūkumus naudinga pažinti tiek atskiriems asmenims, tiek tautoms, nes, nežinant savo trūkumų, nekyla noro juos šalinti. Tačiau gali kilti abejonės, ar pridera šiandien kalbėti apie trūkumus tame suvažiavime, kuriame pasirodė, kad per pastaruosius pustrečių metų Lietuvos katalikai padarė daug naudingų dalykų. Juk tuo tereikia tik pasidžiaugti. Nemažindamas jų nuopelnų, aš vis dėlto drįstu šiandien kalbėti apie trūkumus, geriau sakant, apie vieną didelį ir baisiai pavojingą trūkumą, būtent, doros smukimą Lietuvoje.

Klausimas, ar tinka mokslininkų ir mokslo mėgėjų bei rėmėjų suvažiavime kalbėti apie dorovės reikalus? Juk garsiai sakoma: mokslas mokslui, menas menui ir t. t. To šūkio klausant, galima manyti: „Tesižinai dorovė su savo reikalais. Kam čia juos brukti į mokslininkų suvažiavimą?“ Aš bet gi drįstu juos brukti, nes dorovės dalykas yra vertas, kad mokslas ji tirtų ir pažintų.

Kasdieninio darbo žmonės yra pratę stebėti ir pažinti jiems artimus dalykus. Nemokslininkus reikia kalbinti, kad praplatintų savo protinio regėjimo ratą, pažindami ir tolimesnius sau daiktus. Mokslininkai vėl taip yra įgudę stebėti ir tirti tolimus objektus, kad kartais nebemato pačių artimiausių bei reikalingiausių. Aš nenorėčiau, kad šitas trūkumas rastų vietos moksle.

Būdamas katalikas, aš tiktai vieną Dievą tepripažįstu pilnu Absoliutu, kuris neturi savo priežasties kitame nei tarnauja aukštesniam už save tikslui. Mokslo tikslas yra tiesa. Gyvenimas, ją pažindamas ir ja naudodamasis, tobulėja. Vienos tiesos daugiau, kitos mažiau patarnauja gyvenimo tobulybei ugdyti. Mano siūlomasis mokslui tyrinėjimo objektas, Lietuvos dorovės klausimas, liečia tos rūšies tiesą, nuo kurios labiausiai priklauso Lietuvos gyvenimo laimė arba nelaimė.

Taigi aš siūlau Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijai ištirti ir patikrinti, ar iš tiesų taip yra, kaip man rodosi, kad dora Lietuvoje mūsų dienomis staiga smunka.

2. Doros smukimo ženklai

Lietuva meldžiasi

Kol, žmogui esant kambaryje, smalkių jame didėja palengvėle, tas didėjimas eina nepastebimas. Bet žmogus, išėjęs iš tokio kambario į gryną orą ir grįžęs atgal, susyk pajunta įvykusią permainą. Šešerius metus aš nebuvau Lietuvoje ir dabar, grįžęs į tėvynę, jaučiu priedermę pasakyti, ką matąs.

Ne vienas aš tai pastebiu. Tą smukimą jaučia ir žmonės, visą laiką gyvenusieji Lietuvoje. Man priėmus rytų apeigas [katalikų rytų apeigas - red. past.] ir su jomis parvykus į savo kraštą, daugelis manė, kad ir jame aš darbuosiuos tų apeigų reikalams. Vienas žymus valstybės vyras, taip pat galvodamas, man pareiškė, kad Lietuvoje esą didesnių reikalų, ypačiai svarbu esą sustabdyti doros smukimą. Kelioms savaitėms praėjus, kitas taip pat labai žymus valstybės žmogus visai kita proga ir kitais žodžiais pasakė tą pačią mintį. Garlaiviu plaukdamas išilgai Nemuną, susitikau seną pažįstamą moteriškę, ir ji pažymėjo svarbiausius paskutinių metų įvykius, skaudama širdimi baigdama, kad visi tie liūdnieji įvykiai nebūtų galėję atsitikti, jei žmonės Dievo bijotųsi ir sąžinės klausytų, kaip seniau. Nuvykau atlankyti seno klebono, buvusio seminarijos draugo, ir patyriau, kad, prieš man atvykstant, sekmadienio naktį, jaunuomenei pasivaišinus slapčia parneštu iš Prūsų deginamuoju spiritu, brolis brolį užmušęs. Tada jau ir aš ėmiau manyti, kad Lietuvoje yra svarbesnių reikalų už rytų apeigų dalykus.

Nemalonu plaikstyti tėvynės purvus, bet kartais reikia ir nemalonumus kelti, kad sumažėtų žalos. Vengdamas nemalonumo, nenorėjau tikėti, kad mūsų šalies dorovė smunka, ir maniau, kad supurčiusieji mane atsitikimai yra tik labai retos išimtys. Bet laikraščių pranešimai iš įvairių vietų parodė. kad nuožmaus žiaurumo, nesąžiningumo ir ištvirkimo medžiaga mūsų kultūros istorijai yra pernelyg gausi. Teismų kronikos dokumentais įrodo, kad nėra mūsų žemėje krauju nesuterštos vietos. Mečiausi į tą sritį, kur teismai nesiekia: ji tiktai kunigui prieinama. Suprantama, kad nė jokių duomenų iš ten nepasakysiu; bet ir ta sritis nedavė pagrindo abejoti išvadomis, padarytomis iš aukščiau minėtų duomenų.

Prelato Borisevičiaus paskaita duoda daug medžiagos, įrodančios, kad dora mūsų krašte smunka. Paskutinis „Šaltinio“ numeris paskelbė pasibaisėtino realizmo laišką 1936 m. vasario mėn. 22 d. Nr. 8. Tas pats laikraštis tame pačiame numeryje aprašo nelaimingą senį, kurį vaikai ir žmona verčią nakvoti tvarte ant mėšlų, neduodami nei paklodės, nei antklodės, nei šiaip tinkamų drabužių. Man pačiam teko į rankas originalas laiško, kurį rašė žemesniųjų klasių gimnazistas jaunesnei už save gimnazistei. Nors man, dėl mano pareigų, yra tekę susipažinti su pornografų gaminiais, bet tokio cinizmo, kaip šitų dviejų vaikų korespondencijoje, nebuvo tekę matyti.

{convertforms 2}

Pernai (1935 m.) „Rytas“ savo „Reportažuose iš Kauno“ aprašė nemaža vaizdų, kurie nėra iš piršto išlaužti ir neleidžia rimti tam, kam rūpi tautos dora, garbė ir ateitis. Kauno pliaže gyvoji pornografija vaikščioja. Maudymosi taisyklės sostinėje ir kituose stambiuosiuose bei smulkiuose mūsų miestuose, kur yra upių ar ežerų, skiriasi nuo taisyklių, vykdomų civilizuotose šalyse.

Laisvamanių spauda kovos su tikyba reikalais kartais teisina savo riebius aprašymus, dažniausiai pramanytų arba iškraipytų dvasiškijos nusikaltimų. Tų aprašymų purvas lieka skaitytojų širdyse. Taip dvasinis purvas didėja ir gausėja ir tautoje. Ištvirkimo, žmogžudybių, savižudybių ir kitų sunkių nusikaltimų idealizavimo pilna vadinamoji geltonoji spauda. Ji labai plinta mūsų jautrioje jaunuomenėje. Jau nebe naujiena, kad moksleivis, nudobęs mokytoją, pats nusižudo, o jo draugai pareiškia jam savo meilę ir pagarbą.

Nenorėjau tikėti paskalais, kad girtybė įsiveržė į mūsų gimnazijas, kol pats savo akimis nepamačiau, kaip girtos gimnazistės atlydėjo į geležinkelio stotį imamus į kariuomenę vyrukus, kurie turėjo 15 km. (!) važiuoti keliolikos mėnesių tarnybos atlikti. Sykiu buvusieji subrendę žmonės tuo visai nesistebėjo. Jiems rodėsi, kad tai paprastas dalykas. Dėl to ir skauda širdį, kad tokie dalykai virsta paprastais.

Gimnazistams ir gimnazistėms yra net priedermė susipažinti su literatūros kūriniu, kurio pagrindinė mintis yra, jog gera yra nelaikyti viešo, po kelių pasiruošimo metų laisvai duoto pažado. Kas tūkstantį litų iš žmogaus pavagia, tas mažiau jam skriaudos padaro, negu rašytojas, įtikinęs jaunuolį, kad nėra reikalo būti ištikimam viešiems pažadams.

Tam tikra mūsų šviesuomenės dalis džiaugiasi, kad kunigai kartais viešai sumynioja savo šventuosius pažadus, susituokdami civiline moteryste arba pereidami į tikėjimą, kuriuo netiki. Bet čia dar ne viskas. Prieš kelias dienas paskelbtas Teisingumo ministerijos komunikatas sako, kad išeikvojimai mūsų valstybėje nuo 1922 m. sudaro apie 10 milijonų litų. Į tą sumą neįtrauktos tos didžiausios malversacijos, kurios jau padarytos, bet dar teismo neišspręstos. Štai kiek mums atseina sėkminga neištikimybės propaganda!

Šitam skaudžiame tautos doros žaizdų sąraše dar neminėta girtybė su slaptu degtinės varymu pelkėse, miškuose ir namuose, su apgaulingu jos gabenimu iš užsienių, su plintančiu anodinių lašų ir kitų narkotikų vartojimu. Negaliu suminėti visų Lietuvos doros smukimo ženklų, kuriuos matau. Man skauda širdį, kad negaliu paminėti pačių svarbiausių, nė pačių pavojingiausių.

3. Šviesuomenė tvirkdo visuomenę

Visuose stambiausiuose išeikvojimuose, sudarančiuose šimtus tūkstančių ir milijonus litų, pasižymėjo žmonės, išėję aukštuosius mokslus. Nors ir nediplomuoti, bet šviesuoliai, kaip sakoma inteligentai, buvo tie, kurie sudorojo daugelio subankrutijusių bendrovių pinigus, kurie už rankpelnių sudėtus skatikus pirko laivus, tetinkančius tik nuskęsti; kurie lietuvių uždirbtais pinigais iš Amerikos bankų išvalė netekusius vertės Rusijos rublius.

Ta šviesuomenė, kuri taip moka tuštinti savo liaudies kišenių, moka taipgi laužyti moterystės priesaiką. Žmonių, mokančių ir norinčių išlaikyti savo šeimos tvarką, mūsų inteligentuose taip maža, jog jų neištenka nei aukštesniųjų mokyklų pedagogams nei apskričių viršininkams. Betvarkiai inteligentai, negaudami progos rištis su antrąja žmona po to, kaip jie pasirodė sulaužę pirmosios moterystės priesaiką, keičia tikėjimą. Dėl šios priežasties iš lietuvių inteligentų jau tiek daug perėjo į stačiatikius, kad Kaune prireikė statyti šventyklų, į kurias galėtų persikelti savąsias pamaldas, senąją perleisdami lietuviams, priėmusiems stačiatikybę.

Inteligentų daugumas paprastąją svetimoterystę šiandien laiko paprasčiausiu daiktu. Ta pažiūra per keletą pastarųjų metų jau labai praplito kaimuose. Visai neseniai mūsų liaudyje nors pasitaikydavo nusikalsti nevedusiems ir netekėjusioms, bet moterystės neištikimybė buvo didelė retenybė. Dabar jau yra visai kitaip, nes liaudis mokosi iš savo šviesuomenės. Dabar svetimoterysčių Lietuvoje pasitaiko maždaug tiek, kiek šio šimtmečio pradžioje buvo paplitę sunkūs keiksmai. Tais laikais padorūs sodiečiai šlykštėdavosi ir bjaurėdavosi keikūnais ir blevyzgotojais; dabar jau veikia lenktis prieš juos, nes jie šviesuoliai ir galingi.

Slaptai skleidžiamus pornografinės spaudos gaminius ryja mūsų priaugančioji inteligentija: moksleiviai ir moksleivės. Mažu kuo geresnę už pornografiją geltonoji spauda maitina moksleivių, mokytojų ir šiaip inteligentų protus. Aukštesniųjų klasių abiejų lyčių moksleiviai ir baigusieji mokslus demoralizuojami nepadoriais šokiais.

Senų gerai civilizuotų tautų inteligentai turi savo tipą, arba dvasinį veidą, susidariusį iš geresniųjų tos tautos ir šiaip žmogaus bruožų. Anglas pasižymi praktiškų tradicijų gerbimu, prancūzas — iškalba ir estetika, vokietis — moksliniu sistemingumu ir drausmingumu, ispanas — kilnia drąsa ir idealizmu. Dabartinio lietuvio inteligento veidas dar nėra išryškėjęs, bet jame nė nematyti palinkimo į kūrybinius Vakarų Europos tipus.

Mūsų inteligentų daugumas jau aiškiai pasirodė, neigdamas dorą. Taip pat ir prieškarinis rusų inteligentas buvo amoralus. Kaip prieškariniam rusui, taip ir mūsų inteligentui dažnai tiesa ir įsitikinimas nustoja savo vertės. Įsitikinimų jis retai teturi, o pažiūras į sielą jis keičia, kaip jam patogiau. Dar viena bendra prieškarinio ruso ir dabartinio mūsų inteligento yda yra ta, kad abudu žiaurūs; žiaurūs su žemesniaisiais už save bei silpnesniais ir vergiškai pataikauja galingesniesiems.

Lietuvių vaikai, rusų vedamas mokyklas išėję savo krašte, vyko į Rusijos universitetus ir skendo jų atmosferoje. Universitetus baigę mūsų žmonės pateko į rusiško gyvenimo mokyklą. Vieni prisidėjo -ov savo pavardės gale, kiti ne, bet visi neteko dvasinio lietuviško veido. Lietuvai nepriklausomybę atgavus, jie visi, kurie netapo komunistais, grįžo į Lietuvą. Pastaraisiais laikais jiems susidarė tokios palankios sąlygos, kad jie baigia savaip perdirbti Lietuvos šviesuomenę.

Pasibaigus karui susidarė skirtumo tarp ruso ir lietuvio inteligento, nes šviesesnieji rusai suprato, kaip žalingos būta jų dvasinės krypties. Štai prof. I. Iljinas rašo: „Pasibaisėtini, ateitį lemiantieji įvykiai, ištikę mūsų stebuklingą ir nelaimingą tėvynę, lekia viršum mūsų lyg deginančioji ir mūsų sielas valančioji ugnis. Toje ugnyje dega visi melagingi pagrindai, klaidos ir prietarai, kurių buvo suremta senosios rusų inteligentijos ideologija. Ant tų pamatų neleistina buvo statyti Rusiją; tos klaidos ir tie prietarai ją vedė pūti ir žūti“.

Pasibaigus didžiajam karui nelaimė neištiko Lietuvos, ir mūsų inteligentija liko neatsipeikėjusi. Ji vėl pramoko lietuvių kalbos, kurią buvo gerokai pamiršus, bet paliko begyvenanti prieškarinių rusų dvasia, su tais pražūtingais prietarais, kurie Rusijai jau atnešė pasibaisėtiną nelaimę, o Lietuvai teberengia pražūtį. Lietuviai! Kas jūsų galite tylėti? Argi jūs nematote, kas darosi?

Niekas tenemano, kad aš smerkiu, ar peikiu rusus. Anaiptol. Aš tik matau jų padarytą klaidą, jų kenčiamą nelaimę ir noriu bei šaukte šaukiu, kad mes liautumės kartoję jų klaidas, kad saugotume savo mylimąją šalį nuo tos klaidos vaisių.

4. Doros smukimas keleriopai žalingas

Dabar gyvenančio Berlyne buvusio Maskvos universiteto profesoriaus Iljino žodžiai ragina mus rimtai pagalvoti apie mūsų dorovės reikalus. Drįstu manyti ir sakyti, kad turime rimtą priedermę ne tiktai svarstyti, bet ir priemonių griebtis blogybėms šalinti.

Pramogų tikslais įvairiose vietose Lietuvoje imta mėgdžioti teismus, skųsti, teisinti, kaltinti įvairias neasmenines visuomenės dalis; studentus, inteligentę motiną ar šiaip ką kitą. Tie „teismai eina kaskart rimtyn, nes visuomenė jaučia, kad kalčių esama bemaž visuose tautos sluoksniuose. Daug kas sako be „bemaž“, stačiai — visuose sluoksniuose ir visuose luomuose. Nors šitie teismai dažnai būva naudingi ir įdomūs, tačiau jų neužtenka blogybėms pašalinti. Būtinai reikia visuomenei suprasti, kad jos doros smukimas yra pragaištis tai pačiai visuomenei. Aš manau ir sakau, kad mūsų doros smukimas gresia pražudyti mūsų valstybę, mūsų tautą, mūsų kultūrą ir religiją.

Lenkų poetas Belza skaudžiausiais žodžiais plakė aštuonioliktojo amžiaus diduomenę, nes ji, anot jo, „pragėrusi“ savo valstybės nepriklausomybę. Ta kraujais pasruvusi ugninga satyra liečia ir mus, nes ir mūsų valstybė tada žuvo dėl to, kad ir mūsų didikai nebuvo geresni už lenkus. Tais laikais būta tikrosios girtybės, bet būta ir kitų nedorumo rūšių, kurios drauge su girtybe veikdamos, pražudė bendrą mūsų ir lenkų valstybę. Rusų didžiausias filosofas V. S. Solovjovas pereito amžiaus pabaigoje vaitojo dėl savo žemės valdininkų doros žemumo ir nenorėdamas išpranašavo savo tėvynei nelaimių. Nė mes šiandien negalime sakyti, kad mūsų valdininkija būtų išlikusi visuotinio doros smukimo nepaliesta. Ne vaikai būdami, suprantame, kaip glaudžiai išeikvojimo metodai yra susiję su doros smukimu, ir kiek jie yra pavojingi valstybei. Negaliu ir nenoriu daugiau kalbėti apie šitą dalyką, nors medžiagos, įrodančios nedoros žalingumą valstybei, yra daug, per daug. Generolui Gelgaudui prikišama, kad jis 1831 m. pražudęs Lietuvos ir Lenkijos laisvę dėl to, kad ją pabrukęs po savo asmens sumetimais. Visi doros nepaisantieji valdininkai daro tą pat. Kai visuomenėje dorovė yra nusmukus, tai nėra iš kur gauti sąžiningų valdininkų, o nesąžiningieji valstybę pražudo. Juk ir mes patys neseniai esame siuntę daryti prekybos sutarčių su svetimomis valstybėmis tokius žmones, kuriuos parvažiavus reikėjo sodinti į kalėjimą. Neminiu vardų, nes pirma teismo nenoriu kaltinti, tiktai parodau, kokiais būdais nesąžiningas valstybės tarnautojas gali jos piliečius padaryti ekonominiais svetimų šalių vergais. Ūkio vergija svetimiems kartais būva sunkesnė už politinę nelaisvę, o kartais ūkio vergija būva artimiausias ir tiesiausias kelias į politinę vergiją. Štai kodėl aš šaukiu, kad gelbėtume dorą, nes šiaip neišlaikysime valstybės.

Per pusantro šimto metų mūsų tauta išliko gyva, nors neturėjo savo valstybės, bet Lietuvos gyvybė tuo laiku maža kuo tesiskyrė nuo letargo. Besenstančios dabar kartos atminime tautos sąmonė ėmė žadinti žmonės, kuriems doros dėsniai buvo brangesni už jų pačių asmeninę gerovę. Tą sąmonę galutinai prikėlė knygnešiai, kurių žymesnieji buvo karžygiai, o didysis daugumas, jei nesakysime visi, tiek mylėjo tėvynę, jog dėl jos nesibaidė nė pavojų. Tai buvo dori žmonės. Bet jų karta jau baigia mirti, jos idealai jau baigia gesti. Jei dabar, Dieve neduok, prarastume nepriklausomybę, svetimas valdovas jau lengvai rastų gana daug agentų, už pinigus parduodančių draugus. Tų agentų jau atsirastų daugiau, negu yra buvę knygnešių. Doros netekusioje visuomenėje nebesirastų karžygių, galinčių dirbti nepelningą ir pavojingą tautos darbą, už kurį būtų skaudžių bausmių ir paniekos su iškoneveikimu spaudoje. Tautinės spaudos nebūtų: okupantas ją išnaikintų, neišleisdamas nė naujo spaudos įstatymo. Visuose lietuvių leidžiamuose laikraščiuose imtų rodytis kaskart daugiau straipsnių kaskart labiau niekinančių Lietuvą, jos patriotus. Ta veikla pamažėliais, bet nesiliaudama, stiprėtų tol, kol lietuviai imtų Lietuvos nekęsti; juk jau it dabar yra tokių vietų, kur lietuviškomis pavardėmis vadinami ir iš lietuvių kilę žmonės daugiausia kenkia Lietuvai. Protingas žmogus žiūri ne tik šios dienos, bet ir rytojaus. Matydami tai, kas yra mumyse ir aplink mus, visomis jėgomis ir iš paskutiniosios turime didinti, dauginti ir stiprinti savo dorą, kad mūsų tauta nežūtų, nenorimai ir nelemtai progai ištikus.

Žmogaus prigimtyje yra dorybės šaknų ir todėl gana daug pasitaiko gerų dorų žmonių, kurių niekas nėra auklėjęs. Iš tų šaknų išdygusi ir išaugusi dora sudaro protingus ir naudingus visuomenės įpročius, patogius kultūrai augti. Kol kultūros veikimas tesiekia tik vieno asmens reikalų ar norų patenkinimą, tol ji gali apseiti be doros. Bet tokia kultūra neauga ir neplinta, nes ji sutelpa paties veikėjo, t. y. vieno asmens reikalų bei norų rate. Kai tik prasideda bendras žmonių veikimas, taip susyk iškyla ištikimybės ir sąžiningumo reikalas. Jis yra taip didis, kad sutartinis darbas ir kultūra nyksta tenai, kur nėra sąžiningumo ir ištikimybės. Juo didesnė bendruomenė, juo didesnis būva ir reikalas tartis, tesėti ir pasitikėti. Juo gausesni būva bendrieji kultūros pagaminti lobiai, juo daugiau ir stipriau veikia pagundos juos glemžti. Jei tuo atveju netramdo doros įpročiai, tai pasirodo eikvojimai, apgaulės ir bendrųjų kultūros turtų nykimas. Paskui jį nyksta ir noras kultūros darbą dirbti, nebeišlieka nė kultūra. Didžiuose Afrikos plotuose, vietomis stori, vietomis ploni smėlio klodai laiko apdengę didelių, plačių ir galingų civilizacijų griuvėsius. Jų viršum vaikščioja nuogi degeneratai, kultūringų protėvių išsigynę vaikaičiai. Sunykus dorai, išnyko kultūra ir gerovė. Taigi doros smukimas, pasireiškęs mūsų laikais ir mūsų šalyje, sudaro pavojaus ne tik mūsų valstybei ir tautai, bet ir mūsų kultūrai.

Pastaraisiais laikais yra pasirodę hipotezių, kad tikėjimas neturįs nieko bendra su dora. Per daug laiko sugaiščiau, imdamas plaikstyti tas keistas pažiūras ir įrodinėdamas jų klaidingumą. Kol Rusija tebebuvo galinga, gabus ir pagarsėjęs, bet nenusistovėjęs monarchizmo laikraštininkas Rozanovas labai kaltino katalikybę, kam ji religiją jungianti su dora. Kas yra rimtai skaitęs Evangeliją, tas nebesupranta krikščionių, išbraukiančių dorą iš tikėjimo. Katalikai gali tik pasidžiaugti tuo priekaištu, kurį Rozanovas jiems darė. Paneigti katalikybės glaudų sąryšį su dorove negali nei katalikas, nei šiaip mokslininkas, žinąs apie ką kalba. Kur stipri dora, ten stipri katalikybė; kur smunka dora, ten nyksta ir katalikybė.

Aš matau ir sakau, kad dora Lietuvoje smunka ir kad iš to yra kilęs pavojus mūsų valstybei, tautai, kultūrai ir tikėjimui. Aš neturiu nei teisės, nei noro savo pažiūras, kad ir giliausias, primesti šiam garbingam suvažiavimui arba jo dalyviams. Aš tik jaučiu savo priedermę pasakyti, ką matau. Dalykas yra nepaprastai svarbus. Jei aš klysčiau, Akademija galėtų peržiūrėti ir patikrinti mano įrodymus. Bet man rodos, jog aš neklystu, sakydamas, kad dora Lietuvoje pražūtingai smunka, o žymi to smukimo priežastis yra inteligentija. Taigi aš nešneku už akių. Aš stoju į akis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos mokslininkų ir mokslo mėgėjų Suvažiavimui. Nematau inteligentiškesnių už tuos inteligentus ir sakau jiems, ką turiu sakyti inteligentams; Jūsų pareiga yra išgelbėti Lietuvos dorą iš pražūties.

3. Ardytojai ir statytojai

Besirengiant gelbėti savo tėvynės dorą, reikia žiūrėti, kas tą darbą dirbs. Jis yra rimtas, didelis ir sunkus. Ne visi žmonės jam tinka.

Pirmiausia netinka girtuokliai ir tie, kurie dažnai daug vartoja svaigalų, nors sąmonės neprastoja. Antra, netinka vedusieji, bet neturį tvarkos savo moterystės gyvenime, arba nevedusieji, kurie vartoja moterystės surogatų. Trečia, netinka viešosios nuosavybės eikvotojai, kyšių ėmėjai ir kitais būdais žaloją svetimą nuosavybę arba neteisėtai didiną savąją. Ketvirta, juo labiau tam darbui netinka cinikai, žodžiu ar veiksmu rodą, kad dora jiems nebrangu.

Netinka tam darbui ir keturios kunigų rūšys, būtent: pelnagaudžiai, karjeristai, nepotizmo vergai ir tie visi, kurių gyvenimas neigia, ką pamokslas teigia. Šitie asmenys, nors yra pasižadėję dorai tarnauti, bet jau yra sulaužę pagrindinį doros dėsnį.

Nebus naudos ir iš trijų tipų vienuolių, būtent, iš tų, kuriems jau nerūpi savo asmens tobulybė, kurie jau yra atpratę nuo neprivalomos maldos, kurie vestuvėse jaučiasi lyg namie, o vienuolyne lyg svetur.

Suprantama, kad įpročiai, kurie iš doros atgaivinimo veikėjų išbraukia pasaulietį, juo labiau iš jų pašalina — kunigą bei vienuolį. Kas neleistina pasauliniam kunigui, tai neleistina ir vienuoliui, vis tiek, ar šis būtų kunigas, ar ne. Nors nekunigas vienuolis nesako pamokslų, bet jo gyvenimas turi būti suderintas su jo įžodžiu, kaip kad kunigo elgesys su jo pamokslais.

Tačiau nustatant šituos neigiamuosius pažymius, reikia saugotis rigoristinių įtarimų, kai žmogui nebūti daiktai atrodo kaltėmis ir musės virsta drambliais.

Darbo pasisekimas daug priklauso nuo mokėjimo neprileisti netinkamų darbininkų ir ardytojų; bet šitų abiejų prašalinimas uždavinio dar neatlieka, todėl aš laikau savo pareiga paminėti devynias gerų ir naudingų tautos doros atnaujinimo darbininkų savybes. Toks veikėjas, pirmiausia, turi būti katalikas, kuris nuosekliai ir pastoviai savo tikėjimą reiškia žodžiu, o juo labiau elgesiu. Gali, tiesa, atsirasti padorių nekatalikų, suprantančių doros naudą bei reikalą ir nuoširdžiai trokštančių ją atnaujinti savo šalyje, bet mes gyvename gausiai praplitusios veidmainystės laikus, kada dideli ir maži mūsų priešai kiekvieną mūsų darbą rūpinasi griauti iš vidaus, apsimesdami melagingai reiškiamu noru dirbti drauge su mumis. Tai žinodami, mes turime rimtai tikrinti savo bendradarbius. Su kitų pasaulėžiūrų žmonėmis mes galime drauge dirbti, neužgaudami jų pažiūrų ir neslėpdami savųjų. Visa tai galima gražiai įvykdyti, aiškiai susitarus su rinktais žmonėmis. Apie santaros smulkmenas dabar dar nėra reikalo kalbėti.

Antras reikalavimas, statomas doros darbuotojui, yra, kad jis būtų proto žmogus, inteligentu tapęs išeidamas aukštesnįjį mokslą, arba įgimtą akylumą išlavinęs savo darbštumu. Trečia, jis turi būti darbštus tiek, kad, pavyzdingai atlikdamas savo priedermes, dar turėtų noro, laiko ir jėgų visuomenės darbui. Ketvirta, jis turi būti drausmingas darbuose, žodžiuose ir mintyse, negaišinti be naudos laiko, gerbti svetimas pažiūras, vykdyti privalomus nutarimus. Penkta, jis turi būti blaivus. Šešta -— tvarkingas šeimos dalykuose. Septinta — sąžiningas pareigose, elgesyje, kalboje ir rašte. Aštunta — jis turi mokėti laikyti paslaptį. Pagaliau devinta, — jis turi būti atsparus pagundoms.

Kaip tiktai bet kuris veikėjas šiek tiek pasižymės doros atnaujinimo darbais, tuoj jam, nejučiomis, ims painiotis netikėtų pagundų. Vienus gundys moterys, kitus — pinigai, kitus — karjera, dar kitus — populiarumas ir garbė arba šiaip malonumai, jų silpnybėms pritaikyti. Čia nėra reikalo gvildenti klausimo, kas bus tie gundytojai. Atsakymas gana aiškus; tie, kuriems rūpi, kad Lietuvos dora nepakiltų, kurie sodžiuose platina anodinius lašus, o miestuose — pornografiją, kurie nepaperkamus veikėjus gąsdina asmeninėmis arba giminių nelaimėmis. Doros atnaujinimo veikėjas neturi pasiduoti nei bauginančioms, nei masinančioms bei viliojančioms pagundoms.

Nors gana ilgai ir dažnai mąstęs, bet sustačiau šitą sąrašą savybių, kurias reikėtų turėti veikėjui, einančiam Lietuvos doros atnaujinti, tačiau nesakau, kad mano pažiūra — paskutinis žodis šitame reikale.

6. Kataliko lietuvio inteligento tipas

Protingai negalima darbo pradėti, nežiūrint, kas reikia padaryti. Aš manau, kad doros atnaujinimo darbas turi mums duoti ir gerą lietuvio kataliko inteligento tipą. Iš inteligentų eina doros kilimas ir smukimas tautoje. Dorinis tautos atgimimas eis greta su inteligentų dvasios atgimimu. Norint tą atgimimą sukelti, reikia žinoti, kaip išrodytų atgimęs lietuvis inteligentas.

Aukščiau minėtos devynios doros atgimimo žadintojo savybės nesudaro dar atgimusio lietuvio tipo. Tos devynios savybės yra pritaikytos šio laiko išimtinam ir skubotam reikalui, kurį aprūpinus prasidės normalusis ir nuolatinis tautos gyvenimas. Tautos inteligento tipas turi būti pritaikytas nuolatiniam ir paprastajam jos gyvenimui.

Jei mūsų šalies dora nebūtų pradėjusi smukti, jei mes neturėtume reikalo skubotai gelbėtis iš susidariusio pavojaus, tai vis dėlto būtų didelio reikalo protingai ir išmintingai susidaryti sveiką veiklaus ir naudingo lietuvio tipą. Kai kuriose senose kultūringose tautose jų tipai susidarė savaime, bet daug amžių truko, kol tat įvyko. Ką savaimingumas be plano gamina amžiais, tai sistemingas veikimas gali sudaryti dešimtmečiais. Mums reikia pasivyti pralenkusias mus tautas, todėl mes turime taupyti laiką ir veikti planingai.

Lietuvio inteligento kataliko tipas geruosius doros ir tikėjimo bruožus turės bendrus su kitų tautų inteligentais katalikais. Šalia tikybinių ir dorinių dalykų katalikuose savaime pirmą vietą užims tautiniai pradai. Aišku, kad šitie lietuvio kataliko inteligento tipe bus bendri su geraisiais tautiškumo bruožais, esančiais ar turinčiais būti lietuviuose nekatalikuose. Svarbu, kad katalikybė, gaudama lietuvyje jo tautinio atspalvio, neatsiskiestu; bet, aišku, taip pat svarbu, kad lietuvybė, žmogaus sieloje sutapdama su katalikybe, nesusilpnėtų. Mūsų nukatalikėję tautiečiai šiais laikais nesisaugoja pirmosios klaidos, o mūsų tėvų tėvai praeityje nesisaugojo antros klaidos; todėl šiandien mes kenčiame abeji, mūsų tauta sumažėjo ir mūsų atsparumas taip yra sunykęs, jog matyti pavojaus valstybei ir tautai.

Tautinis žmogaus tipas neturi naikinti asmenų ir verslų skirtumų. Neišmintinga ir kenksminga būtų vienodinti vyrus ir moteris, senus ir mažus. Turi likti skirtumų tarp karių ir pirklių, tarp mokytojų ir žemdirbių, tarp valdininkų ir kunigų, tarp įvairių verslų. Visoje toje įvairybėje turi vyrauti bendrasis pagrindas, sudarąs esmę, o ne išvaizdą.

Teorijoje sudarydami tą bendrąjį doriškai ir praktiškai tvirtą lietuvio kataliko inteligento pagrindinį tipą, labai lengvai galime į jį įtraukti tokią daugybę pačių geriausių savybių, kurių dar nė viena tauta iki šiol neįvykdė. Aišku, kad neįvykdysime nė mes. Taigi neturime užsibrėžti sau gražių, didžių ir garbingų, bet neįvykdomų uždavinių. Žiūrėkime į tai, ką galime, o negaiškime neįvykdomomis svajonėmis.

Pirmiausia, imkime tirti tą gera, kas mumyse jau yra. Baudžiava mums buvo skaudi mokykla. Keturias dienas dirbęs dvare, kančiaus ujamas žmogus dvi likusias dienas dirbdavo sau taip, kad atpildytų ir keturių prastotų dienų laiką, nors tas dvi dienas tijūno kančius jau negrėsė ūkininkui. Taip lietuvis, nepaisydamas savo šalies drėgnumo, pasidarė darbštus ir ištvermingas. Imkime šitas dvi dorybes į lietuvių tautinio tipo pagrindą. Atstatykime ir atpildykime tai, ką šituo žvilgsniu praradome po 1852 m. Dar ne viską prakišę esame.

Sąžiningumu, įsitikinimų branginimu ir susiklausymu bei drausmingumu mūsų protėviai pasižymėjo ilgose kovose su kryžiuočiais, o mūsų tėvai ir dar tebegyvenančios kartos senesnioji dalis — kultūrinėse imtynėse su rusifikacija. Šitų trijų gerumų dar daug yra mūsų tautoje, nors neseniai buvo daug daugiau. Belieka mums suprasti tebesamų likučių brangumą, atgaivinti juos, kad tai nebūtų, likučiai, o pilnos dorybės. Sąžiningumą ir teisingumą kalboje bei elgesyje aš imu per vien. Tai yra visų dorybių pagrindas ir visokios doros pamatas.

Vyskupas Valančius padarė tai, ką pasaulio visuomenininkai ne be pagrindo pripažįsta bemaž stebuklu, kad be jokių priespaudos priemonių, tik vienu įtikinimu sustabdė svaigalų vartojimą savo vyskupijoje ir lietuviškosiose dviejų šalimų diecezijų dalyse. Mūsų tautos garbė kviečia mus pakartoti jo darbą, padaryti, kad Lietuva, kaip anais laikais, vėl taptų blaiviausiu kraštu pasaulyje. Dar yra pagrindų tam darbui. Dar ir sąlygos dabar geresnės, negu Valančiaus laikais. Tik, Dieve, duok mums žmogų!

Kęstaičiuose, Kražiuose Lietuva parodė, kad moka branginti katalikiškuosius savo įsitikinimus. Kitos tautos net bandė savintis šito mūsiškių nuopelno garbę. Pažangieji anglai neperbraukia savo praeities, bet iš jos stato savo ateitį. Belieka tik pageidauti, kad tie mūsiškiai, kurio mėgsta savo pažanga girtis, mažiau gaištų griovimo veiksmams. Tada greičiau ir toliau nužengtume visi į laimingą ateitį; bet mums reikia turėti Kražių dvasios.

Kai ką vis dėlto turėtume ir pakeisti iš savo praeities įpročių. Mūsu protėviai taip buvo taikūs, kad visai dovanai plačias ir derlingas Ukrainos bei Volinijos žemes perleido tiems, kurie paskui ir daugiau plotų bei miestų pasiėmė iš mūsų. Taip pat ir savo pajūrį beveik visą perleidome svetimiems. Taigi jau per daug buvome taikūs. Tačiau per daug yra bylų teismuose. Kas gi čia yra? Ogi tai, kad per daug nuolaidūs mes esame svetimoms tautoms ir per daug žiaurūs saviesiems. Būtinai reikia tai pakeisti ir įprasti taikingumo laikytis su savaisiais ir be reikalo nenusileisti svetimtaučiams.

Dažnai mums prikaišiojamas nešvarumas. Rasi, čia nemažai kaltas neturtas, bet dar daugiau nešvaros sudaro atpratimas nuo tų gerų dorybių, kurių reikalą lietuvio tipui ką tik minėjau. Vieno svarbaus dalyko dar ir neminėjau, būtent, lyties geidulių betvarkė sudaro nešvarą sieloje ir ta nešvara paskui apsireiškia sutingimu, kuris nebeleidžia apvalyti savo kambario nei apdaro, o dalinai ir kitokiais išoriniais nešvarumais. Todėl į tautinį lietuvio kataliko tipą reikėtų įtraukti taip pat keleriopos čia minėtos švaros reikalą.

Manau, kad iki šiol čia minėtų dorybių galėtų užtekti lietuvio kataliko tipui sudaryti. Išeitas arba neišeitas mokslas galėtų sudaryti skirtumą tarp inteligento ir neinteligento, o šiaip visi kiti įpročiai, savybės ir dorybės turėtų būti bendri visų lietuvių būdui.

7. Kas pažadins mūsų dorą?

Ką iki šiol kalbėjau, tai galima pavadinti teorija, nes neliestas klausimas, kas pažadins tautą, susirūpinti savo doros atgaivinimu, ir kas pažadintoje tautoje dirbs atgaivinimo darbą? Labai būtų gera, jei atsirastų vienas karštos širdies, žodžiu ir darbu galingas asmuo, kurio balsas būtų kaip griaustinis, žvilgsnis kaip žaibas, o stiprumas kaip vario mūras ir geležies bokštas (Jer. 1, 18). Bet kažin, ar tokio pranašo sulauksime. Jau yra praėję pranašų ir stebuklų laikai. Savo reikalus turime rūpinti patys. Krikščionijos šviesa jau duoda mums juos pažinti ir katalikų Bažnyčios sakramentai teikia pakankamos dvasiai jėgos tiems uždaviniams atlikti.

Katalikų Mokslo Akademija gali atlikti dvi pirmutines to darbo dalis, nes ji gali ištirti tą dalyką. Tai būtų pirmas ir būtinai reikalingas veiksmas. Jei pasirodytų, kad aš neklydau, Akademija turėtų kreiptis į Lietuvos Vyskupus, kad, gavusi jų pritarimą ir palaiminimą, galėtų tinkamai kreiptis į Lietuvos inteligentų visuomenę. Iš inteligentų neapsižiūrėjimo pasidarė bloga; jų pačių priedermė yra tai atitaisyti. Akademija kartu su panašiomis katalikų mokslo įstaigomis stovi mūsų šviesuomenės priešakyje, taigi Akademijos žingsnis būtų pirmas ir svarbus mūsų inteligentų žingsnis.

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos žodį be jokios abejonės giliai imtų į širdį katalikiškoji lietuvių studentija ir moksleivija. Kaip kitados tautinio mūsų atgimimo sąjūdį sudarė Petro Kriaučiūno paakintoji gimnazijų moksleivija, taip dabar jau daug gausesnė mūsų jaunuomenė karštai pagriebtų didesnio už Kriaučiūną autoriteto — Mokslo Akademijos žodį ir ji įkūnytų, skelbdama doros atgimdymo sąjūdį.

To sąjūdžio mums reikia iki verkiant, nes be jo galime prarasti net ir tautinės sąmonės brangenybes. Jau man teko susidurti su mintimi, kad Lietuvai esą lemta išlikti tiktai Amerikoje tarp etnografinių retenybių, nes Europoje ji, dvasinės stiprybės netekusi, veikiai ištirpsianti bangose tų, kurie pinigais ar kitais patogumais apmokėti kiekvienam jos nutautinimą ruošiančiam padeda dirbti. Jau nurodo net luomus ir kraštus. kuriuose tai yra įvykę.

Aš manau, kad taip nebus, kad Lietuva sukrus. Vieni atsipeikės, kiti subrus, o jaunieji, pajutę pavojų ir pamatę tiesą, griebsis garbingo darbo ir išves brangią Lietuvą į gražią ateitį.

Dabar jau turėjau ir baigti, bet štai nugirstu balsą: „O k ą g i  v e i k i a  d v a s i š k i j a?“. Atsakydamas pažymiu, kad visame šitame referate, nei girdamas, nei peikdamas, nedariau skirtumų tarp pasaulinės inteligentijos ir kunigų. Taip pat neišskyriau moterų iš vyrų. Kalbėjau apie visus bendrai. Tautos gelbėjimo darbas yra visų: vyrų ir moterų, kunigų ir nekunigų darbas. Kunigams ta priedermė yra dviguba, nes Lietuvos dora jie turi gelbėti ir ugdyti, viena, dėl to, kad jie lietuviai, o antra, dėl to, kad tą įsakymą yra iš Kristaus gavę. Tiktai jaučiu reikalo pridėti, kad laikas dabar yra rimtas. Jį galime paversti pražūtingu, jei tik imsime prikaišioti vieni kitiems. Kalti esame visi ir visi turime greitai imtis sunkaus, bet išganingo darbo. Bendros atgailos ir visuotinės meilės dvasia testiprina mus.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku