Hilaire Belloc   Versta iš: „The Great Heresies“ (1938 m.)
Modernusis etapas (III)

Pirmąją teksto dalį galite rasti – ČIA, antrąją – ČIA. Visą H. Belloco knygą „The Great Heresies“ (anglų k.) galite rasti – ČIA.

Modernusis puolimas yra daug pažangesnis, nei paprastai manoma. Taip visada būna su didžiaisiais žmonijos istorijos judėjimais. Tai dar vienas „laiko vėlavimo“ atvejis. Pergalės išvakarėse atsidūrusi galia atrodo esanti tik pusiaukelėje į savo tikslą – galbūt net turinti būti patikrinta. Ankstyvosios energijos pilnatvę išgyvenanti jėga amžininkams atrodo kaip nedidelis nesaugus eksperimentas. 

Šiuolaikinis tikėjimo puolimas (naujausias ir grėsmingiausias iš visų) pažengė taip toli, kad jau galime visiškai aiškiai patvirtinti vieną svarbų dalyką: turi įvykti vienas iš dviejų dalykų, vienas iš dviejų rezultatų turi tapti galutiniu visame šiuolaikiniame pasaulyje. Arba Katalikų Bažnyčia (dabar sparčiai tampanti vienintele vieta, kur suprantamos ir ginamos civilizacijos tradicijos) savo šiuolaikinių priešų bus paversta politiškai neįgalia, nereikšminga skaičiumi ir, kiek tai susiję su svarba visuomenėje, nutildyta, arba Katalikų Bažnyčia šiuo atveju, kaip ir praeityje, atsakys savo priešams stipriau nei jos priešai sugebėjo veikti prieš ją – ji atgaus ir išplės savo autoritetą, vėl taps civilizacijos, kurią ji sukūrė, vadove ir taip atgaus bei atkurs pasaulį. 

Žodžiu, arba mes, tikintieji, tapsime maža persekiojama apleista sala žmonijos apsuptyje, arba kovos pabaigoje galėsime pakelti senąjį kovos šūkį: „Christus Imperat!“ 

Negalima sutikti su įprasta žmogiška tokių konfliktų išvada – kad vienas ar kitas kovotojas bus įveiktas ir išnyks. Bažnyčia neišnyks, nes Bažnyčia nėra iš mirtingųjų tarpo – ji yra vienintelė žmonių institucija, nepavaldi visuotiniam mirtingumo dėsniui. Todėl sakome, kad Bažnyčia negali būti sunaikinta, bet kad ji gali būti sumažinta iki mažo būrelio, beveik pamiršto, apsupto didžiulio jo priešininkų skaičiaus ir jų paniekos nugalėtiesiems. 

To alternatyva taip pat nėra priimtina. Nes, nors iš tiesų šis didysis modernusis judėjimas (kuris taip nepaprastai primena Antikristo žygį) gali būti atremtas (netgi prarasti savo savybes ir numirti, kaip mūsų pačių akyse numirė protestantizmas), vis dėlto tai nebus konflikto pabaiga. Tai gali būti galutinis konfliktas. Gali būti, kad jų bus dar keliolika ar šimtas. Tačiau puolimas prieš Katalikų Bažnyčią bus visada, ir žmonės niekada nepažins visiškos vienybės, taikos ir aukšto kilnumo dėl visiškos Tikėjimo pergalės. Nes jei taip būtų, tai Pasaulis nebūtų Pasaulis, o Jėzus Kristus neprieštarautų Pasauliui. 

Lietuva meldžiasi

Bet nors ir ne visa apimtimi, tačiau iš esmės turi ištikti vienas iš tų dviejų likimų – katalikų arba antikrikščionių pergalė. Šiuolaikinis puolimas yra toks visuotinis ir vyksta taip sparčiai, kad dabartiniai labai jauni žmonės šioje didžiojoje kovoje tikrai sulauks kažko panašaus į nuosprendį. 

Kai kurie akyliausi šiuolaikiniai praėjusios ir šios kartos stebėtojai pasitelkė savo intelektą, kad išsiaiškintų, į kurią pusę turėtų pakrypti likimas. Vienas protingiausių Prancūzijos katalikų, atsivertęs žydas, parašė veikalą, kuriame įrodė (arba bandė įteigti), kad pirmoji iš šių dviejų galimybių bus mūsų likimas. Paskutinius Bažnyčios laikus šioje žemėje jis įsivaizduoja kaip išgyventus atskirtyje. Jis mato ateities Bažnyčią, sumažėjusią iki labai mažo skaičiaus tikinčiųjų ir paliktą bendros naujosios pagonybės srovės pakraštyje. Jis mato ateities Bažnyčią, kurioje iš tiesų bus intensyvus pamaldumas, tačiau jį praktikuos mažas būrys, atskirtas ir pamirštas savo bičiulių. 

Velionis Robertas H. Bensonas parašė dvi knygas, kurių kiekviena yra puiki ir kuriose numatoma viena iš priešingų galimybių. Pirmojoje, „Pasaulio Viešpats“, jis pateikia Bažnyčios, susitraukusios iki mažo klajojančio būrelio, tarsi grįžtančios prie savo ištakų, su popiežiumi Dvylikos priešakyje, ir nuosprendžio Paskutiniojo teismo dieną, paveikslą. Antrajame jis numato visišką katalikybės atkūrimą – mūsų civilizacija vėl bus atkurta, atgaivinta, vėl sėdės soste ir apsirengusi sveiko proto drabužiu, nes toje naujoje kultūroje, nors ir kupinoje žmogiškojo netobulumo, Bažnyčia bus atgavusi vadovavimą žmonėms ir visuomenės dvasią vėl formuos proporcingai ir gražiai.

Kokius argumentus galima pateikti iš abiejų pusių? Kuo remdamiesi turėtume daryti išvadą apie vienokią ar kitokią tendenciją? 

Svarstant pirmąją galimybę (katalikų įtaka mažėja, mūsų skaičius ir politinė vertė sumažėja iki išnykimo ribos), reikia atkreipti dėmesį į didėjantį aplinkinio pasaulio neišmanymą ir gebėjimų, kuriais žmonės galėtų suprasti katalikybės reikšmę ir veikti dėl savo išganymo, praradimą. Kultūros lygis, įskaitant praeities suvokimą, akivaizdžiai krinta. Su kiekvienu dešimtmečiu šis lygis yra žemesnis už praėjusį. Šiame nuosmukyje tradicija atitrūksta ir tirpsta kaip sniego pusnys žiemos pabaigoje. Dideli jos gabalai tai vienu, tai kitu metu atskyla, ištirpsta ir išnyksta. 

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Mūsų karta prarado klasikos viršenybę. Iš visų pusių galima rasti valdžios vyrų, pamiršusių tai, iš kur mes visi atėjome; vyrų, kuriems graikų ir lotynų kalbos, pagrindinės mūsų civilizacijos kalbos, yra nesuprantamos arba, geriausiu atveju, yra tik įdomybės. Dabar gyvenantys senoliai gali prisiminti nelengvą maištą prieš tradiciją, tačiau jaunimas suvokia, kad liko nedaug prieš ką maištauti, ir daugelis baiminasi, kad iki jų mirties tradicijų visuma išnyks. 

Kad tikėjimo ūpas didele dalimi yra sugriautas, tikrai sugriautas didžiajai daliai žmonių, pripažins visi. Tai taip tikra, kad jau dabar dauguma (drįsčiau tvirtinti, kad labai didelė dauguma) nežino, ką reiškia žodis „tikėjimas“. Daugumai žmonių, kurie jį girdi (kalbant apie religiją), jis reiškia arba aklą pritarimą iracionaliems teiginiams ir legendoms, kurias smerkia kasdienė patirtis, arba tik paveldėtą įprotį turėti niekada nepatikrintus mentalinius vaizdinius, kurie, vos tik susidūrę su tikrove, ištirpsta kaip sapnai. Visa didžioji apologetikos dalis, visas teologijos mokslas (Karalienė, išaukštinta virš visų kitų mokslų) šiuolaikinių žmonių masei nustojo egzistuoti. Jei tik paminėsite jų pavadinimus, sukursite nerealumo ir nereikšmingumo efektą. 

Mes jau priėjome prie šio keisto perėjimo – kai katalikų visuma (kuri dabar jau praktiškai sudaro mažumą net baltųjų civilizacijos dalyje) supranta savo oponentus, jos oponentai nebesupranta Katalikų Bažnyčios.

Istorikas galėtų nubrėžti paralelę tarp mažėjančios pagonių visumos IV–V a. ir dabartinės katalikų visumos. Pagonys, ypač išsilavinę ir kultūringi pagonys, kurių tada gyveno vis mažiau, gerai žinojo aukštąsias tradicijas, prie kurių buvo prisirišę, ir suprato (nors ir nekentė) šį naują dalyką – Bažnyčią, kuri išaugo tarp jų ir ketino jų atsikratyti. Tačiau katalikai, turėję išstumti pagonis, vis mažiau ir mažiau suprato pagoniškas nuotaikas, nepaisė didžiųjų jų meno kūrinių, o jų dievus laikė demonais. Šiandien senoji religija gerbiama, bet ignoruojama. 

Tos tautos, kurios pagal tradiciją yra antikatalikiškos, kurios kadaise buvo protestantiškos ir dabar neturi pastovių tradicijų, taip ilgai kilo aukštyn, kad laiko savo katalikų priešininkus galutinai nugalėtais. Tų tautų, kurios išlaikė katalikiškąją kultūrą, jau trečioji karta išgyvena antikatalikišką socialinį auklėjimą. Jų institucijos gali toleruoti Bažnyčią, bet niekada nėra su ja aktyviai susivienijusios, o neretai jai ir jaučia aštrų priešiškumą. 

Sprendžiant iš visų istorijos paralelių ir bendrųjų dėsnių, kurie valdo organizmų atsiradimą ir sunykimą, galima daryti išvadą, kad katalikybės aktyvus vaidmuo pasaulio dalykuose baigėsi, kad ateityje, galbūt netolimoje ateityje, katalikybė sunyks. 

Katalikas stebėtojas paneigtų visiško Bažnyčios išnykimo galimybę. Tačiau jis taip pat turi vadovautis istorinėmis paralelėmis, jis taip pat turi priimti bendruosius dėsnius, kuriais vadovaujasi organizmų augimas ir nykimas, ir, atsižvelgdamas į visus pokyčius, kurie įvyko žmogaus sąmonėje, turi būti linkęs daryti tragišką išvadą, kad mūsų civilizacija, kuri jau iš esmės nustojo būti krikščioniška, visiškai praras bendrą krikščionišką toną. Ateitis, kurią reikia įsivaizduoti, yra pagoniška ateitis, ir ta pagoniška ateitis – nauja ir atgrasi pagonybės forma. Vis tik dėl savo atgrasumo ji nėra mažiau galinga ar mažiau paplitusi. 

Kita vertus, yra ir mažiau akivaizdžių, tačiau labai patrauklių argumentų, skirtų mąstančiam ir praeities dalykus bei žmogaus prigimtį pažįstančiam žmogui. 

Pirmiausia, tai faktas, kad Bažnyčia didžiausio pavojaus akimirkomis per amžius stipriai atsakydavo savo prisikėlimu. 

Mahometonų kova buvo labai rimta – ji mus beveik nugramzdino. Visiškam islamo triumfui kelią užkirto tik ginkluotas atsakas Ispanijoje, po kurio sekė kryžiaus žygiai. Barbarų, šiaurės piratų, mongolų ordų puolimas buvo priartinęs krikščionybę prie pražūties. Tačiau šiaurės piratai buvo sutramdyti, nugalėti ir pakrikštyti jėga. Rytų klajoklių barbarizmas galiausiai buvo nugalėtas – labai vėlai, bet ne per vėlai, kad būtų išgelbėta tai, ką buvo galima išgelbėti. Iki tol triumfavusį XVI a. eretikų žygį pasitiko kontrreformacija vadinamas judėjimas. Netgi XVIII a. racionalizmas savo laiku ir vietoje buvo sustabdytas ir atremtas. Tiesa, jis pagimdė kai ką blogesnio už save, nuo ko dabar ir kenčiame. Tačiau į jį buvo reaguojama, ir tos reakcijos pakako, kad Bažnyčia išliktų gyva ir net atgautų galios faktorius, kurie, kaip manyta, buvo prarasti amžiams. 

Atsakas visada bus. Ir katalikų atsakas pasižymi tam tikru gyvybingumu, jis tam tikru būdu netikėtai pasireiškia per naujus žmones ir naujas organizacijas. Istorija ir bendras organinio kilimo ir nykimo dėsnis veda prie pirmosios išvados – greito katalikybės nykimo pasaulyje, tačiau stebėjimas, taikomas konkrečiam Katalikų Bažnyčios atvejui, prie tokios išvados neveda. Atrodo, kad Bažnyčia pasižymi organiniu, prigimtiniu, visiškai neįprastu gyvenimu: unikaliu buvimo būdu ir tik jai vienai būdingomis atgimimo galiomis. 

Toliau tegul bus atkreiptas dėmesys į šį labai įdomų dalyką: galingesni, akylesni ir jautresni mūsų laikų protai aiškiai linksta į katalikų pusę. 

Žinoma, iš prigimties jie sudaro nedidelę mažumą, tačiau jie yra tam tikra mažuma, labai galinga žmonijos reikaluose. Žmonijos ateitį sprendžia ne viešas balsavimas – ją lemia idėjų augimas. Kai keli žmonės, kurie geriausiai mąsto ir stipriausiai jaučia, kurie meistriškai moka reikšti mintis, pradeda rodyti naują polinkį į tą ar aną, tada tas ar anas ima dominuoti ateityje. 

Dėl šio naujo polinkio simpatizuoti katalikybei, o stiprių asmenybių atveju – rizikuoti, priimti tikėjimą ir pasiskelbti jo gynėjais – negali būti jokių abejonių. Net Anglijoje, kur tradicinis nusistatymas prieš katalikybę yra toks visuotinis ir stiprus, ir kur visas tautos gyvenimas yra susijęs su priešiškumu tikėjimui, visuomenės akį nuolat traukia atsivertimai, kuriuos atlieka žmonės, išsiskiriantys mąstymu – atkreipkite dėmesį, kad vienam, kuris atvirai prisipažįsta atsivertęs, tenka bent dešimt tokių, kurie atsigręžia į katalikybę, kurie teikia pirmenybę katalikiškai filosofijai ir jos vaisiams, tačiau vengia prisiimti sunkias aukas, susijusias su viešu tikėjimo išpažinimu. 

Galiausiai yra dar viena labai svarbi ir galbūt lemiama aplinkybė: nors katalikybės socialinė jėga (žinoma, skaičiumi ir daugeliu kitų veiksnių) mažėja visame pasaulyje; dabar aiškiai matyti, kas yra katalikybė ir kas yra visiškai nauja pagonybė (visos tradicijos sunaikinimas, atsiskyrimas nuo mūsų paveldo). 

Nebėra, kaip dar visai neseniai, painaus ir nevienalyčio margumyno ar pusšešėlio, kuris galėtų drąsiai kalbėti apie save vadindamasis išplaukusio „krikščionio“ vardu ir užtikrintai kalbėti apie kažkokią įsivaizduojamą religiją, vadinamą „krikščionybe“. Ne. Šiandien jau egzistuoja aiškūs skirtumai ir esamo lauko pasidalijimas, Katalikų Bažnyčia iš vienos pusės ir priešininkai to, kas iki šiol buvo mūsų civilizacija, iš kitos. Jie netrukus ryškiai atsiskleis kaip juoda ir balta.

Eilės išsirikiavo lyg mūšiui, ir nors toks aiškus pasidalijimas nereiškia, kad nugalės vienas ar kitas priešininkas, jis reiškia, kad skirtis pagaliau aiškiai apibrėžta, o aiškios skirties atveju gerų tikslų vedinas asmuo, kaip ir blogų tikslų vedinas asmuo, turi daugiau šansų pasiekti savo tikslą nei sumaištyje. 

Net labiausiai suklaidintieji ar neišmanėliai, miglotai kalbėdami apie „Bažnyčias“, dabar vartoja kalbą, kuri skamba tuščiai. Praėjusi karta bent jau protestantiškose šalyse galėjo kalbėti apie „Bažnyčias“. Dabartinė karta nebegali. Bažnyčių nėra daug – yra viena, Katalikų Bažnyčia, stovinti iš vienos pusės, kuomet jos mirtinas priešas – iš kitos. Sąrašas sudarytas. 

Taigi dabar mes susiduriame su pačiu lemtingiausiu klausimu, koks tik buvo pateiktas žmogaus protui. Taip mes atsidūrėme prie kryžkelės, kuomet nuo tolimesnio kelio priklausys visa mūsų giminės ateitis.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku