Oyendo Mišios, Rocafort. José Benlliure y Gil (1855-1937).
p>Dalinamės ištrauka iš liturgijos žinovo P. Kwasniewski straipsnio „Tradicinių Mišių kunigo-centrizmo apgynimas“.

Kunigas, besimeldžiantis už save

Atsižvelgiant į tai, ką jau aptarėme, matome, kad didžiulę naudą žmonėms teikia būtent kunigas, tradicinėse Mišiose nešantis savo unikalaus alter Christus arba „kito Kristaus“ vaidmens naštą, veikiantis in persona Christi capitis arba Kristaus, Bažnyčios Galvos, asmenyje (t. y. jo vardu ir autoritetu), turintis daugybę tarnystės užduočių, niekada nesuteikiamų pasauliečiams, pareigų, būdingų tik jam pačiam ir jo kolegoms dvasininkams šventovėje. Tik „kunigui skirta sritis“ nusakoma, taip sakant, maldų ir gestų, kuriuos atlieka tik kunigas, skaičiumi.

Vienas tragiškiausių posusirinkiminės liturginės reformos aspektų yra tas, kad beprotiškose lenktynėse siekiant liturgiją padaryti bendruomeniškesnę, egalitariškesnę ir aktyvesnę, ši „kunigiškoji sritis“ buvo vis labiau mažinama, kaip indėnų rezervatai ankstyvojoje Amerikoje, kurie vis mažėjo ir mažėjo, nes į juos, užimdami protėvių žemes, kėlėsi naujakuriai. Kunigo vaidmuo buvo naujai suvokiamas kaip funkcionalistinis arba utilitaristinis; naujasis jo darbas buvo įtraukti žmones kaip dialogo partnerius, juos gaivinti, užimti pamaldžiomis mintimis (geriausiu atveju); ir net kreipdamasis į Dievą maldose, jis turi tai daryti garsiai ir versus populum (veidu į žmones), o tai sukelia kognityvinį disonansą, į ką iš tikrųjų yra kreipiamasi ir kodėl. Jo tarnystė buvo išlaisvinta nuo vidinės dvasinės gelmės ir nuoširdaus susitelkimo į Dievą, nuo jo tarpininkavimo gaunant dieviškąsias dovanas ir paversta ekstravertišku pirmininkavimu visuomeniniam susirinkimui.

Dėl tokio staigaus ir radikalaus liturgijos ir kunigo vaidmens joje sampratos pasikeitimo kyla daug problemų. Čia noriu sutelkti dėmesį į dvasinę dalykų pusę. Tai, kas kadaise galėjo būti „savaime suprantamos tiesos“, daugeliui dvasininkų, jų vadovų ir jų kaimenių nebėra akivaizdu. Viena iš tokių tiesų yra stulbinamai akivaizdi, tačiau atrodo, kad jos pasekmės ne tik ignoruojamos, bet ir slopinamos: kunigas taip pat turi sielą, kurią turi pašventinti ir išgelbėti.

Lietuva meldžiasi

Kalbant atvirai, ši tiesa yra akivaizdi. Taip pat galima sakyti, kad vanduo yra šlapias arba ugnis yra karšta. Tačiau galima nuoširdžiai stebėtis, ar į ją žiūrima taip rimtai, kaip derėtų. Ypač po Vatikano II Susirinkimo pastoracinis aktyvizmas kėlė grėsmę paversti kunigą garbinamu socialiniu darbuotoju, žmogumi, kuris taip orientuojasi į kitus, kad nustoja orientuotis į Dievą. Versus populum padėtis Mišių metu yra ne tik nepagrįstas archeologizmas, bet ir gyvenimo būdo simbolis: celebrantas ne tiek aukoja Dievui auką už žmones ir save kaip Bažnyčios narį, kiek atlieka patarnavimą žmonėms, pats atlikdamas mokytojo (geriausiu atveju) ar šoumeno (blogiausiu atveju) vaidmenį. Ši dinamika jau buvo analizuota tiek daug kartų, kad vargu ar reikia ją smulkiau aptarinėti.

Panagrinėkime, kaip tradicinio Romos apeigyno Mišių tvarka verčia kunigą sąmoningai ir nuoširdžiai melstis už save. Ne už ką nors kitą, ne už žmones, ne neaiškiomis intencijomis, bet konkrečiai už save.

Pirmieji žodžiai po persižegnojimo yra "Įžengsiu prie Dievo altoriaus". Kaip asmeninis pasiruošimas Mišioms pakaitomis su patarnautojus skaitoma visa 42 psalmė. Čia pateikiami paties kunigo tariami žodžiai:

Teisk mane, Dieve, ir gink mano bylą nuo nešventos giminės; gelbėk mane nuo neteisaus ir klastingo žmogaus... Siųsk savo šviesą ir savo tiesą; jos išves mane ir nuves į Tavo šventąjį kalną ir į Tavo padangtes... Aš garbinsiu Tave kanklėmis, Dieve, mano Dieve; mano siela, kodėl tu nuliūdus ir kam mane gąsdini?... Garbė Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai... Įžengsiu prie Dievo altoriaus.

Po to seka paties kunigo Confiteor – ne bendra ir į nieką nenukreipta išpažintis, bet asmeninė, kurią liudija likusi Bažnyčia ir po kurios patarnautojai ar jam pavaldūs dvasininkai prašo Viešpaties atleidimo konkrečiai sau:

Prisipažįstu visagaliam Dievui, Švenčiausiajai visuomet Mergelei Marijai, šventajam arkangelui Mykolui, šventajam Jonui Krikštytojui, šventiesiems apaštalams Petrui ir Pauliui, visiems šventiesiems ir tau, tėve, kad labai nusidėjau mintimi, žodžiu ir darbu: (tris kartus mušasi į krūtinę) mano kaltė, mano kaltė, mano didžiausia kaltė. Todėl prašau Švenčiausiąją visuomet Mergelę Mariją, šventąjį arkangelą Mykolą, šventąjį Joną Krikštytoją, šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių, visus šventuosius ir tave, tėve, melsti už mane Viešpatį, mūsų Dievą.

Kunigas, žengdamas ant altoriaus laiptų, meldžiasi daugiskaita, bet, be abejo, labiausiai galvodamas apie save: „Pašalink nuo mūsų, meldžiame, Viešpatie, mūsų nedorybes, kad būtume verti su tyromis sielomis įeiti į Šventų švenčiausiąją. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“ Paskui, pasilenkęs pabučiuoti altoriaus meldžiasi vienaskaita: „Meldžiame Tave, Viešpatie, kad per Tavo šventųjų, kurių relikvijos čia yra, ir visų šventųjų nuopelnus teiktumeisi atleisti visas mano nuodėmes. Amen.“ Prieš Evangeliją kunigas ties altoriaus viduriu sukalba šias maldas:

2022 rekolekcijos fsspx

Apvalyk mano širdį ir mano lūpas, visagali Dieve, kuris pranašo Izaijo lūpas nuvalei degančia žarija. Taip ir mane teikis apvalyti savo maloningu gailestingumu, kad pajėgčiau vertai skelbti Tavo šventąją Evangeliją. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. Teikis, Viešpatie, palaiminti. Viešpats tebūna mano širdyje ir mano lūpose, kad vertai ir tinkamai skelbčiau jo Evangeliją. Amen.

Bene ryškiausias kunigo maldos už save pavyzdys yra tradicinis Mišių ofertorijus, atsiradęs ankstyvaisiais viduramžiais ir panašaus teksto aptinkamas visose Vakarų liturginėse apeigose.

Priimk, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, šią be dėmės auką, kurią aš, nevertas Tavo tarnas, aukoju Tau, gyvajam ir tikrajam savo Dievui, už nesuskaitomas savo nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, už visus aplink stovinčius, taip pat už visus ištikimuosius krikščionis, gyvus ir numirusius, kad man ir jiems padėtų išsigelbėti amžinajam gyvenimui. Amen.

Vėliau randame visos formos Lavabo:

Plausiu tarp nekaltųjų savo rankas ir laikysiuosi Tavo altoriaus, Viešpatie, kad girdėčiau šlovinimo balsą ir išpasakočiau visus Tavo stebuklus. Viešpatie, aš pamilau Tavųjų namų grožį ir Tavo garbės gyvenimo vietą. Nepražudyk, Dieve, mano sielos su nedorėliais ir mano gyvybės su kraujo trokštančiais vyrais, kurių rankose yra neteisybės, jų dešinė pilna dovanų. Aš gi vaikščiojau savo nekaltybėje, atpirk mane ir pasigailėk manęs. Mano koja stovi ant tiesaus kelio, aš garbinsiu Tave, Viešpatie, susirinkimuose. Garbė Tėvui...

Žinoma, daugelis kitų Mišių maldų apimtų ir celebrantą, bet apsistosiu ties tomis, kurios labiau asmeniškai susijusios su paties kunigo vaidmeniu, jo nuodėmingumu ir pašventinimu. Tad kitas akivaizdus kandidatas būtų Romos kanono „Nobis quoque peccatoribus“, kai kunigas mušasi į krūtinę ir švelniai pakelia balsą nuolankiai išpažindamas savo kaltę:

Taip pat ir mums, nusidėjėliams, Tavo tarnams, pasitikintiems gausiu Tavo gailestingumu, teikis duoti kokią nors dalį ir bendrystę su Tavo šventaisiais apaštalais ir kankiniais: su Jonu, Steponu, Motiejumi, Barnabu, Ignotu, Aleksandru, Marcelinu, Petru, Felicita, Perpetua, Agota, Liucija, Agniete, Cecilija, Anastazija ir visais Tavo šventaisiais, į kurių bendriją, prašome, teikis mus priimti, ne vertindamas nuopelnus, bet duodamas atleidimą. Per Kristų, mūsų Viešpatį.

Įterptoji malda po Viešpaties maldos:

Gelbėk mus, meldžiame, Viešpatie, nuo visokio esamo, buvusio ir būsimo blogio ir, užtariant Švenčiausiajai ir garbingajai visuomet Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai, su šventaisiais Tavo apaštalais Petru ir Pauliumi bei Andriejumi ir visais šventaisiais, maloningai suteik ramybę mūsų dienose, kad Tavo gailestingos pagalbos padedami, visuomet būtume ir laisvi nuo nuodėmės, ir saugūs nuo visokio neramumo.

Trys pasirengimo maldos, kurias visas reikia sukalbėti:

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu savo apaštalams esi pasakęs: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“. Žiūrėk tad ne mano nuodėmių, o savosios Bažnyčios tikėjimo ir teikis jai pagal savo valią duoti ramybę ir vienybę. Tu, būdamas Dievas, gyveni ir viešpatauji per visus amžių amžius. Amen.

Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau! Tėvo valią vykdydamas, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, Tu savo mirtimi atgaivinai pasaulį. Šiuo švenčiausiuoju savo Kūnu ir Krauju išvaduok mane iš visų mano nedorybių ir visokių blogybių; padėk man visuomet laikytis Tavo įsakymų ir neleisk niekuomet nuo Tavęs atsiskirti. Tu, būdamas Dievas, su tuoju Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.

Tavo Kūno priėmimas, Viešpatie Jėzau Kristau, kurį aš nevertas drįstu priimti, tegul neužtraukia man teismo ir pasmerkimo, bet dėl Tavo gerumo tebūna man sielos ir kūno apsauga bei priimtinu vaistu. Tu, būdamas Dievas, gyveni ir viešpatauji su Dievu Tėvu Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. Amen.

Komunijos metu kunigas meldžiasi asmeniškai, vis dar žiūrėdamas į rytus, nulenkęs galvą Viešpačiui – ir, kas labai svarbu, atlikdamas savo paties Komunijos apeigas, kuriomis užbaigiamas aukos atnašavimas, prieš atsisukant į tikinčiuosius ir iškeliant prieš jų akis Dievo Avinėlį:

Dangaus duoną priimsiu ir Viešpaties vardo šauksiuosi. Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo mano sielą amžinajam gyvenimui. Amen.

Ką atiduosiu Viešpačiui už visa, ką jis man davė? Imsiu išganymo taurę ir šauksiuosi Viešpaties vardo. Garbindamas šauksiuosi Viešpaties ir būsiu išgelbėtas nuo savo priešų. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujas tesaugo mano sielą amžinajam gyvenimui. Amen.

Išdalijęs Kristaus Kūną, po Komunijos sukalba dvi maldas:

Ką priėmėme burna, Viešpatie, tesuvokiame tyra širdimi, ir iš šios laikinos dovanos tebūnie mums amžinas vaistas.

Tavo Kūnas, Viešpatie, kurį priėmiau, ir Kraujas, kurį išgėriau, tepasilieka mano viduje; suteik, kad manyje, kurį pastiprino tyri ir šventi Sakramentai, neliktų nusikaltimų dėmės. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.

Romos Mišių teologijos ir dvasingumo suvokimui didžiausią reikšmę turi paskutinė malda, kurią kunigas kalba prieš suteikdamas paskutinį palaiminimą:

Tepatinka Tau, Šventoji Trejybe, mano paslaugus tarnavimas; suteik, kad auka, kurią aš nevertas paaukojau Tavo didybės akivaizdoje, Tau būtų priimtina, o man ir visiems, už kuriuos ją paaukojau, Tau pasigailint, būtų išganinga. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Mišios nesibaigia staiga, bet įsilieja į pabaigos Evangeliją, švelnią meditacijos, dėkingumo ir atsisveikinimo akimirką, kai mylimasis mokinys skelbia Žodį, tapusį kūnu, pilną malonės ir tiesos, kurį ką tik paaukojome ir priėmėme.

Šių maldų pašalinimo papiktinimas

Visi sutiksime, kad maldos, kuriomis ką tik su jumis pasidalijau, yra nepaprastai turtingos savo teologiniu ir pamaldumo turiniu bei intensyviu dėmesiu Dievo tikrovei, kurioje kunigas dalyvauja būtent Mišiose. Dievas yra tikresnis už milijoną bendruomenės narių, tikresnis už milijoną kunigų, tikresnis už liturgiją: Jis yra begalinė gyvoji ugnis, kuri savo meilėje degina tuos, kurie Jį myli, sudegina atgailaujančiųjų kaltes ir teisingumo liepsnomis baudžia nedorėlius. Su šiuo amžinosios didybės ir teisingumo Dievu Mišios kunigą suveda veidas į veidą, kvėpavimas į kvėpavimą, širdis į širdį.

Kunigui duotos kalbėti maldos turi kažkokiu būdu atitikti šio susitikimo prie degančio krūmo Morijos kalno viršūnėje, dangiškosios Jeruzalės pakraštyje, tiesą. Jos turi jį panardinti į ją ir priversti suvokti to, ką jis daro, rimtumą ir malonę. Net tūkstančio maldų niekada nepakaks, palyginti su vienu Žodžiu, tariamu iš amžinybės danguje; tačiau bent jau liturginės apeigos turi rodyti tikrą suvokimą to, kas vyksta – kunige ir per kunigą, jo rankose, jo balse. Ritualas privers jį nuoširdžiai melstis už save ir už žmones, prašyti apsivalymo, vertingumo ir dieviškosios pagalbos; jis bus teocentriškas, susitelkęs, galima sakyti – neatitraukiantis akių nuo Dievo, skirs laiko, tylos ir gestų, reikalingų dėmesingai priartėti prie slėpinių ir pagarbiai su jais elgtis. Būtent tai gausiai matome bet kurioje tradicinėje liturginėje apeigoje, įskaitant lotyniškąsias Mišias, kurias visi vertiname dėl jų akivaizdžios orientacijos į mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją Jėzų Kristų, o per Jį – į visų Dievą ir Tėvą, kuris yra virš visko, per visus ir visuose (plg. Ef 4, 6).

Tad argi ne didžiulis papiktinimas, bauginantis nukrypimas nuo išminties, kad beveik visos mano anksčiau cituotos kunigų maldos buvo tiesiog išbrauktos iš Pauliaus VI Mišių tvarkos, kuri, palyginti su ja, yra apnuoginta ir skurdi ir kuri, praktiškai kalbant, yra beveik visiškai ekstravertiška ir tiesiog  procedūrinio pobūdžio? Maža to, išbraukta didžioji dalis altoriaus pabučiavimų, daugybė priklaupimų, kryžiaus ženklų, daugybė gestų, kurie kunigą siejo su altoriumi, auka ir Jėzaus Kristaus asmeniu, kurio vyriausiojo kunigo asmenį jis įkūnija. Šiuolaikiniame apeigyne beveik nekalbama apie aukojančiojo subjektyvią nuostatą ir kruopštaus pasiruošimo būtinybę; beveik nekalbama apie jo nevertumą ir apsivalymo bei gailestingumo poreikį. Jame itin mažai ženklų, pagal kuriuos katalikų tikėjimo nepažįstantis stebėtojas galėtų pastebėti, kad vyksta kažkas nuostabaus, stulbinančio ir įstabaus, prieš ką angelai slepia veidus, o žmonės mušasi į krūtinę.

Ką galvojo liturgijos reformatoriai? Kunigo maldos už save jiems turėjo atrodyti perdėtas viduramžių pamaldumas ir devocionalizmas, pernelyg introspekcinis ir klerikocentrinis; juk liturgija yra „žmonėms“. Tačiau tai akivaizdžiai klaidingas požiūris tiek į tai, kas yra liturgija, tiek į tai, ko siekiama šiomis konkrečiomis maldomis. Liturgija visų pirma yra Dievo darbas žmonių labui su kunigu priešakyje – ir dėl to jis turi ypač rūpintis savimi, kad auką aukotų šventai, atsilygindamas už savo ir žmonių nuodėmes ir stiprindamas kiekvieno vidinį žmogų, naująjį Adomą. Pašalinti ar sumenkinti šį matmenį – tai iš liturgijos atimti teisumo siekį, kuriuo ji tarnauja svarbiausiems kiekvieno krikščionio poreikiams, nepriklausomai nuo jo vietos ar vaidmens mistiniame Kristaus Kūne.

Žvelgdami į Mišių tvarką, negalime nepastebėti, kad Novus Ordo iš esmės išvalė šį kunigo maldos už save elementą. Nors galime lengvai pripažinti, kad moralinių ir doktrininių problemų tarp dvasininkų būta ir prieš Susirinkimą, vis dėlto po Susirinkimo, o ypač po Pauliaus VI įvesto modernaus apeigyno, matome sparčiai didėjantį dvasininkų aplaidumo ir sugedimo augimą, potvynio bangą.

Jei iš tikrųjų tikime maldos galia, argi negalime dabartinės krizės iš esmės aiškinti tuo, kad kunigai (išskyrus maždaug 1 %, kurie švenčia tradicinę liturgiją) įprastai nesimeldžia už save, neatlieka išpažinties ir neatlygina už savo nuodėmes aukščiausios ir galingiausios Bažnyčios maldos – Aukščiausiojo Kunigo aukos – į kurią jie buvo įšventinti ir kurios aukai jie buvo paskirti ir įgalioti, metu? Tokios sakramentinės maldos turi vadovauti ir įkvėpti kunigą aukoti liturgiją „dvasia ir tiesa“, įkvėpti jį to, ką jis ryžtasi daryti, rimtumo ir didingumo. Kai Dievas sako šv. Kotrynai Sienietei: „Aš esu Tas, kuris esu, o tu esi ta, kurios nėra", Jis išsako pagrindinę dvasinio gyvenimo tiesą, kurios nevalia pamiršti nei savo kambariuose, nei viešajame Bažnyčios garbinime.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku