Kun. Davide Pagliarani   Publikuota iš: Fsspx.lt
Komunija ant liežuvio
p>Pilnas Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinio vyresniojo kun. Davide Pagliaranio paskaitos, skaitytos 2022 m. sausio 15 d. Paryžiuje, užbaigiant „Courrier de Rome“ ir „DICI“ rengtą XVI teologinį kongresą, tekstas. Ši paskaita atskleidžia Šv. Pijaus X kunigų brolijos požiūrį į dabar vykstantį tradicinių Mišių persekiojimą ir vadinamųjų Ecclesia Dei ateitį šio persekiojimo kontekste. Katalikutradicija.lt neatstovauja Šv. Pijaus X kunigų brolijai, bet manome, jog paskaitoje kun. D. Pagliaranio išsakyti argumentai yra labai vertingi siekiant suvokti tai, kas dabar vyksta Bažnyčioje, ir Ecclesia Dei bendruomenėms likusį pasirinkimą, kurį galiausiai turės priimti kiekviena iš jų.

Nėra jokių abejonių, kad priėjome lemiamą momentą, liūdną ir kartu logišką akimirką. Mes pasiekėme ribą, kurią buvo galima numatyti. Tiesa, dėl jums žinomų priežasčių pop. Pranciškaus laiškas motu proprio „Traditionis custodes“ Šv. Pijaus kunigų brolijos tiesiogiai nepalietė. Tačiau ši susidariusi nauja padėtis aiškiau nei kada nors parodė, kad Brolijos nuostata vienintelė turi ateitį ir išeitį.

Galbūt aš nesu tinkamiausias asmuo, kuris galėtų tai teigti, bet tai patvirtina objektyvūs ir akivaizdūs faktai.

Kodėl taip sakau? Nes „Ecclesia Dei“ bendruomenės[1], kurias tiesiogiai palietė šis motu proprio, egzistuoja todėl, kad egzistuoja Šv. Pijaus X kunigų brolija. Žvelgiant plačiau, jų ištakos yra vienaip ar kitaip susijusios su Brolijos istorija; taigi šios bendruomenės bent jau netiesiogiai nuo jos priklauso. Todėl šiandien ši nauja situacija labiau nei kada nors pabrėžia Brolijos vaidmens ir jos misijos svarbą, o taip pat visos Tradicijos būtinybę.

Tradicija yra visuma, nes ir tikėjimas yra visuma. Dabar labiau nei kada nors jaučiama būtinybė laisvai išpažinti šį tikėjimą. Tikroji Dievo vaikų laisvė visų pirma yra laisvė išpažinti savo tikėjimą.

Popiežiaus Pranciškaus priešiškumas

Leiskite šiek tiek nukrypti į šalį ir kai ką paaiškinti. Mes neišvengiamai kalbėsime apie „Ecclesia Dei“ bendruomenes, ir noriu pabrėžti, kad asmeniškai neturiu nieko prieš tuos, kurie priklauso šioms organizacijoms: nei prieš tikinčiuosius, nei prieš jų narius. Mes visiškai nejaučiame asmeninio priešiškumo. Kalbant apie žmogišką lygmenį, visur galima sutikti malonių ir nepakenčiamų žmonių. Tai galioja visai žmonijai, tam tikra prasme ir mums. Turėjau tai išsakyti pačioje pradžioje, kad galėčiau laisviau jaustis dėstydamas temą.

Lietuva meldžiasi

Problema yra ne tai, kad Šv. Pijaus X kunigų brolija galėtų „užsipulti „Ecclesia Dei“ bendruomenes“. Šią akimirką, regis, pats popiežius Pranciškus nebepakenčia „Ecclesia Dei“ bendruomenių ir apskritai visų kunigų, kuriems brangios tradicinės Mišios. Tai yra proga prisiminti „Ecclesia Dei“ pradžią. 1988 m. liepos 2 d. Jonas Pauliaus II apaštališkuoju laišku „Ecclesia Dei aflicta“ pasmerkė Šv. Pijaus X kunigų broliją bei arkivyskupą Lefebvre‘ą ir ištiesė ranką „Ecclesia Dei“ bendruomenėms.[2]

Nors jis gerai žinomas, verta perskaityti keletą ištraukų ir jas įvertinti šių naujausių įvykių šviesoje.

Apaštališkasis laiškas motu proprio „Ecclesia Dei adflicta“

Pirmiausia pateikiama teologinė priežastis, dėl kurios buvo pasmerkti arkivyskupas Lefebvre‘as ir jo įkurta kunigų brolija:

„Šio schizmatinio veiksmo šaknies reikia ieškoti nepilnoje ir prieštaringoje Tradicijos sampratoje. Nepilnoje, nes nepakankamai atsižvelgiama į gyvą Tradicijos pobūdį. Vatikano II Susirinkimas aiškiai moko, kad „Šventosios Dvasios globojama, ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengia pirmyn, nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėka tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir 51), tiek dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo, tiek dėka mokymo tų, kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą.“ (Dei Verbum, 8.)

Ši Tradicijos samprata yra ir itin prieštaringa, nes prieštarauja visuotiniam Bažnyčios magisteriumui, kuriam atstovauja Romos vyskupas ir vyskupų kolegija. Neįmanoma išlikti ištikimam Tradicijai, nutraukiant bažnytinį ryšį su tuo, kuriam pats Kristus, apaštalo Petro asmenyje, patikėjo Bažnyčios vienybės tarnystę.“

Štai čia ir slypi visa problema.

1988 m. arkivyskupo Lefebvre‘o poelgis [vyskupų įšventinimas – vert. p.] – kaip ir visa Šv. Pijaus X kunigų brolijos istorija – yra ištikimybės Bažnyčiai veiksmas. Tai yra ištikimybės popiežiui, hierarchijai ir sieloms veiksmas – nepriklausomai nuo to, ką Romos valdžia sako ar nesako, galvoja ar negalvoja.

Antra vertus, kurgi nueisime su „gyvos Tradicijos“ sąvoka? 1988 m. tai buvo sunku numatyti. Tačiau šiandien turime „Amoris laetitia“, matėme „motinos žemės“ ir Pačiamamos garbinimą. Bus ir daugiau pasekmių, kurių dar nežinome, nes su tokia evoliuciška ir dinamiška Tradicijos sąvoka galime pasiekti bet kokių rezultatų. Tiesą sakant, jie jau yra kitoje dimensijoje. Jie nusigręžė nuo tos Tradicijos, kurią perdavė apaštalai ir kuri yra Apreiškimo šaltinis.

2022 rekolekcijos fsspx

Kiek toliau tame pačiame tekste galime aptikti ištiestą popiežiaus Jono Pauliaus II ranką tiems, kurie vėliau turėjo tapti „Ecclesia Dei“ bendruomenėmis:

„Visų pirma norime iškilmingai ir nuoširdžiai, tėviškai ir broliškai kreiptis į tuos, kurie iki šiol kaip nors buvo susiję su arkivyskupo Lefebvre‘o judėjimu, kad jie vykdytų savo rimtą pareigą, t. y. išliktų su Kristaus vietininku Bažnyčios vienybėje ir daugiau jokiais būdais neremtų minėto judėjimo. Visi privalo žinoti, kad formalus priklausymas schizmai yra didelis Dievo įžeidimas ir pagal Bažnyčios teisę užsitraukia ekskomunikos bausmę.

Visiems tiems katalikų tikintiesiems, kurie save sieja su ankstesnėmis lotyniškosios tradicijos liturginėmis ir disciplinarinėmis formomis, noriu pareikšti savo norą palengvinti jų bažnytinę bendrystę priemonėmis, reikalingomis jų teisėtiems troškimams užtikrinti.“

Čia nesunkiai galima įžvelgti problemą. Vienybė pasiekiama tikėjimu. Vienybės negalima pasiekti indultu ar privilegija, kuri vieniems numato viena, o kitiems – visai ką kita. Tiems kunigams ir tikintiesiems, kurie norėjo išsaugoti tradicines Mišias, tai buvo priemonė bent jau tam tikra forma išlaikyti Tradiciją. Tačiau Romos hierarchams – šiandien jie tai viešai pripažįsta – tai buvo priemonė lėtai, bet užtikrintai įtraukti jas į „susirinkiminę“ Bažnyčią, primesti joms mąstyseną, būdingą šiandienos Bažnyčiai. Visa tai glūdėjo protokole, kurį 1988 m. gegužės 5 d. pasirašė arkivysk. Lefebvre‘as ir kard. Ratzingeris. Štai čia pasireiškė Lefebvre‘o išmintis.

Praleidęs naktį vienumoje ir maldoje, jis suprato, ko Dievas iš jo tikisi. Tas, kuris turėjo priimti sprendimą, tokį lemtingą istorijai, Bažnyčiai ir sieloms, vienumoje per kelias valandas suprato tai, ką dabar, po daugiau nei trisdešimties metų, gali suprasti „Ecclesia Dei“ bendruomenės.

„Benedikto XVI patirtis“

Nors rytą apie tai jau kalbėjome, svarbu grįžti prie to, ką aš supaprastintai vadinu „Benedikto XVI patirtimi“, t. y. „Summorum Pontificum[3], kurį neva reikėjo suprasti „tęstinumo hermeneutikos“ – pagrindinio Benedikto XVI pontifikato leitmotyvo – šviesoje.

Šiuo dokumentu tradicinėms Mišioms buvo suteikta kur kas daugiau teisių. Tai leido daliai kunigų jas atrasti, ir jas švęsdami daugelis jų ėmė kelti klausimus apie savo kunigystę, Susirinkimą bei naująsias Mišias. Šis procesas išgąsdino Vatikaną. Vis dėlto šis apaštališkasis laiškas buvo paremtas klaida: idėja apie dvi to paties ritualo formas, taip pat naivia viltimi, kad įmanoma išbristi iš dabartinės krizės neaptariant šios krizės priežasčių. Tai buvo Benedikto XVI klaida ir šio dokumento trūkumas: jis tiesiog negalėjo būti įgyvendintas. Jis galėjo kurį laiką veikti, bet anksčiau ar vėliau turėjo atvesti į tai, kas atsitiko šiandien.

Klaidų negalima ištaisyti jų nepripažįstant ir neatmetant. Tai svarbu. Tęstinumo hermeneutika mėgino apeiti šias problemas. Čia Bažnyčia gavo pamokų ateičiai.

Kaip dažnai savęs klausėme: kada bus pataisytas Susirinkimas? Ar jį reikės visiškai atmesti? Ar galima jį paprasčiausiai užmiršti? Ar bus galima išgelbėti tai, kas Susirinkime buvo gera? Juk Susirinkimas nesusideda vien iš klaidų... Čia turime būti realistai. Iš tikrųjų, Susirinkimo nesudaro vien klaidos, tai metafiziškai neįmanoma. Klaida visuomet būna sumišusi su tiesa. Tačiau būkime atviri. Kas sudarė Susirinkimą, kas buvo Susirinkimo stuburas, kas buvo tikrasis Susirinkimas? Tai buvo naujosios Mišios, ekumenizmas, žmogaus orumas ir religijos laisvė. Tai buvo tie elementai, tos klaidos, kurios pakeitė Bažnyčią. Ją sukrėtė būtent šis Susirinkimas!

Visa kita Susirinkimo dokumentuose – aš truputėlį supaprastinu – visos tos Bažnyčios tėvų ir ankstesnių Susirinkimų citatos tėra tuščios frazės, pridengiančios centrinius elementus, kaip paveikslo rėmai apgaubia patį paveikslą. Kartoju – turime būti atviri. Šis Susirinkimas privalo būti atmestas. Bažnyčia negali atsinaujinti, kol jis nebus atmestas. Mes matėme popiežiaus Benedikto XVI eksperimentą, matėme, kaip jis neveikė. Tiesą pastatyti šalia klaidos, abi Mišias pastatyti šalia viena kitos, kad viena kitą „papildytų“, įvykdyti „reformos reformą per tęstinumą“ – visa tai yra iliuzija.

Visa tai mes žinome. Mes žinojome šiuos principus teoriškai, o dabar turime konkretų įrodymą, kuris bus nepaprastai naudingas ateičiai.

Klaida negali eiti koja kojon su tiesa

Popiežiškoji komisija „Ecclesia Dei“, kuriai buvo patikėta „Ecclesia Dei“ bendruomenių priežiūra ir vadovavimas joms, lygiai prieš trejus metus, 2019 m. sausį, buvo panaikinta. Štai citata iš šį sprendimą paskelbusio popiežiaus laiško:

„Atsižvelgiant į tai, kad aplinkybės, paskatinusios šventąjį popiežių Joną Paulių II įkurti popiežiškąją komisiją „Ecclesia Dei“, šiandien pasikeitė, ir atsižvelgiant į faktą, kad institutai ir religinės bendruomenės, kurios paprastai švenčia liturgiją ekstraordinarine forma, šiandien pasiekė savo skaičiaus ir gyvenimo stabilumą...“

Kitais žodžiais tariant, „Ecclesia Dei“ bendruomenės buvo pakankamai reintegruotos, ir todėl jas sauganti komisija yra panaikinama.

Žiniasklaida dažnai cituoja Dieviškojo Kulto ir sakramentų kongregacijos prefektą vysk. Arthurą Roche‘ą, nes dar niekada anksčiau joks oficialus autoritetas nebuvo taip aiškiai kalbėjęs. Atsakydamas Vestminsterio arkivyskupui kard. Vincentui Nicholsui[4] vyskupas Roche‘as rašė:

„Klaidinga šių [tradicinių liturginių] tekstų interpretacija ir jų naudojimo skatinimas dėl ankstesnių popiežių tik ribotų nuolaidų buvo panaudotas Susirinkimo reformos neatitinkančios liturgijos (kuri iš tiesų buvo panaikinta popiežiaus Pauliaus VI) ir ekleziologijos, kuri nėra Bažnyčios magisteriumo dalis, puoselėjimui. [...] Akivaizdu, kad pagrindinis naujojo įstatymo komentaras, reguliuojantis galimybę naudoti ankstesnius liturginius tekstus – galimybę, kurią reikia suprasti kaip ypatingą nuolaidą, o ne skatinimą – yra popiežiaus Pranciškaus laiškas vyskupams. Taip pat akivaizdu, kad šis ypatingas palankumas suteikiamas tik tiems, kurie pripažįsta Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos ir popiežiaus autoriteto galiojimą bei teisėtumą. Viskas naujajame įstatyme yra nukreipta į Susirinkimo įsteigtos liturgijos sugrąžinimą ir įtvirtinimą.“

Manau, kad šioje ištraukoje viskas pakankamai aišku.

Truputį grįžkime atgal. Prisimenu, kaip 2016 m. vienas vyskupas, kuris buvo Romos paskirtas vesti derybas su Šv. Pijaus X kunigų brolija, man pasakė: „Nesuprantu, kodėl jums norima primesti Susirinkimą? Juk, pagaliau, mes neklausiame parapinėse Mišiose dalyvaujančių tikinčiųjų, ar jie pripažįsta Susirinkimą. Tad kodėl jis turėtų būti primestas jums?“ Tačiau dabar arkivysk. Roche‘as teigia visiškai priešingai. Iš tikrųjų per derybas galėjome išgirsti dalykų, neatitinkančių tikrovės, arba pažadų, kurių neįmanoma įvykdyti.

Taigi, kokia yra pagrindinė mintis viso to, kas buvo čia išsakyta ir pabrėžta? Kokia yra pagrindinė „Traditionis custodes“ intencija? Viską galime apibendrinti vienu principu: tradicinių Mišių negalima švęsti kaip tikrosios Bažnyčios ir tikrojo tikėjimo išraiškos. Galime pridurti: jų šventimas leistinas su sąlyga, kad jos bus švenčiamos ne kaip tai, kas jos iš tiesų yra. Ar matote prieštarą? Štai čia slypi visa problema.

„Ecclesia Dei“ bendruomenės faktiškai atsidūrė tokioje pačioje situacijoje, kokioje buvo 1988 m. Šiandien jie turi daryti tuos pačius pasirinkimus, ir jiems kuo skubiau reikia rinktis viena iš dviejų:

arba išsaugoti besąlygišką laisvę išpažinti visą tikėjimą, imantis atitinkamų priemonių ir paliekant pasekmes Dievo Apvaizdai – tokį pasirinkimą padarė Šv. Pijaus X kunigų brolija kartu su arkivysk. Lefebvre‘u; arba pavesti šią galimybę (švęsti tradicines Mišias) bažnytinės valdžios valiai, valdžios, kuri eina į priešingą pusę ir kuri tai atvirai pripažįsta.

Antrasis pasirinkimas veda į akligatvį. Be valios vienybės neįmanoma žengti pirmyn. Negalite suvienyti dviejų bendruomenių, kurių valia krypsta į dvi priešingas puses. Anksčiau ar vėliau susidursite su situacija, kurią matome dabartinėje krizėje. Jie suteikė privilegiją, paskui indultą, šitaip sukurdami ypatingą, bet neužtikrintą padėtį. Tuomet laukė maždaug vienos kartos laikotarpį – apie trisdešimt metų. Tačiau tai, kas buvo suteikta, vieniems turėjo tam tikrą reikšmę ir padėjo siekti tam tikro tikslo, o kitų tikslas buvo priešingas. Neįmanoma siekti sielų gėrio pasitelkiant Tradiciją ir tuo pačiu metu norėti naujos Bažnyčios be Tradicijos.

Istorija yra gyvenimo mokytoja

Istorija yra gyvenimo, išminties mokytoja, ir „Ecclesia Dei“ bendruomenės šiandien turi pasirinkti. Vis dėlto jos turi vieną privalumą – retrospektyvą, kurios anuomet arkivyskupas Lefebvre‘as neturėjo. Praėjus penkiasdešimčiai metų geros valios žmonės turi papildomų faktų, kurie padeda jiems įvertinti, kas vyksta Bažnyčioje, ir netgi numatyti ilgalaikes čia minėtų principų pasekmes.

Šioje vietoje negalime nepaminėti ano sprendimo, kurį daugiau kaip prieš trisdešimt metų padarė arkivysk. Lefebvre‘as. 1988-ieji buvo lemiamas momentas Šv. Pijaus X kunigų brolijos istorijoje.

Šio sprendimo išminties negalime paaiškinti vien žmogiškai – nei gyvenimiška patirtimi, nei kultūra, nei žmonių pažinimu. To nepakanka. Ši išmintis yra neklaidingas šventumo ženklas, gebėjimas leistis vedamam Šv. Dvasios, aiškiai matyti tikrovę, kai buvo galima rinktis daug kitokių variantų.

Turėti drąsos priimti tokį sprendimą, kuris padarys didžiulę įtaką Brolijai, jo paties asmeniui ir tam tikra prasme visai Bažnyčiai, Bažnyčios Tradicijos vaidmeniui; šį sprendimą priimti vienam, maldoje prieš Dievą; sprendimą, kurio teisingumą, tikslumą ir įžvalgos gilumą bus galima patvirtinti daugiau nei po trisdešimties metų! Viso to negalima paaiškinti neįžvelgiant Šv. Dvasios Patarimo dovanos, dėl kurios siela yra paklusni tiek, kiek yra šventa ir tyra. Atsakymą mums duoda istorija, gyvenimo mokytoja.

Remtis tikėjimo reikalavimais

Grįžkime prie „Ecclesia Dei“ bendruomenių. Po vienos kartos laikotarpio – to, kaip jau minėjome, pakanka retrospektyvai įgyti – jos šiandien yra priverstos rinktis, tačiau ne tarp „Summorum Pontificum“ ir „Traditionis custodes“. Reikia palikti šią dirbtinę logiką. Abu šiuos dokumentus sieja tęstinumas: nors iš pažiūros skirtingi, jie yra pagrįsti ta pačia idėja. Rinktis reikia ne tarp „Summorum Pontificum“ ir „Traditionis custodes“ne tarp indulto A ir indulto B arba privilegijos C. Reikia atsisakyti šito mąstymo būdo.

Pasirinkimas galimas tik tarp 1974 m. deklaracijos – besąlygiškos ištikimybės amžinajai Romai deklaracijos – ir vienokio ar kitokio indulto nuolaidų, kurių pasekmes gerai žinome. „Ecclesia Dei“ bendruomenės rizikuoja galutinai patekti į aklavietę. Reikia remtis ne įgytomis teisėmis, o tikėjimo reikalavimais.

Kodėl? Tarkime, jūsų kongregacija turi ypatingų teisų, privilegijų, „charizmą“. Tačiau Roma gali keisti jos įstatus, maža to, Roma gali kongregacijas panaikinti. Roma panaikino jėzuitus, panaikino Šv. Pijaus X kunigų broliją, taigi gali be problemų panaikinti bet kokią kitą kongregaciją ar institutą. Roma tai gali padaryti. Ir jei kas nors kovojo dešimtmečius, remdamasis jo kongregacijai suteiktomis ypatingomis privilegijomis – visa tai gali būti panaikinta.

Tad kas yra amžina ir padaro mus nenugalimus kovoje? Tai tikėjimas. „Verbum Domini manet in aeternum – Viešpaties žodis išlieka per amžius“. (1 Petr 1, 25)

Būtent tikėjimas suteikia reikalingą pagrindą mūsų kovai, kovai už Tradiciją, o ne privilegija.

Instrumentinis Šv. Pijaus V Mišių naudojimas

Dera paminėti dar vieną „Traditionis custodes“ aspektą. Tai kaltinimas, kad tradicinis mišiolas neva yra instrumentalizuojamas: „Jie šį mišiolą naudoja kaip kitos bažnyčios, kito tikėjimo, kurį vadina „tikruoju tikėjimu“, vėliavą.“ Tačiau kas gi tokie šį mišiolą iš tikrųjų paverčia priemone?

Tradicinės Mišios iš esmės išreiškia kitokią Bažnyčios, dvasinio gyvenimo ir kunigystės sampratą. Tai nepaneigiama. Kaip tik dėl to jas reikėjo pakeisti kitomis Mišiomis, kurios atitiktų naują Bažnyčios, dvasinio gyvenimo ir kunigystės sampratą. Todėl tradicinio mišiolo naudojimas Bažnyčioje niekada nebuvo instrumentiškas: tai buvo įprastinis Mišių naudojimas, skatinantis katalikišką krikščioniško gyvenimo sampratą.

Kita vertus, Romos valdžia Pijaus V mišiolą naudoja kaip priemonę savo tikslams pasiekti: kad konservatyvius katalikus patrauktų į savo pusę. Tačiau su mišiolu žaisti negalima. Negalima žaisti su sakramentais. Negalima sakyti: „Taip, davėme jums šį mišiolą trisdešimčiai, keturiasdešimčiai metų, kad galėtumėte pamažu perimti vyraujančią Bažnyčioje sampratą... Ir štai tas perėjimo laikotarpis baigėsi.“

Negalima Mišių naudoti tokiu būdu. Norėjau sakyti, kad tai yra homeopatinis naudojimas, bet tiksliau būtų pasakyti, jog tai homeopatinis piktnaudžiavimas. Homeopatijos principas yra gydyti ligą naudojant pačios ligos šaltinį, siekiant sukelti laipsnišką imuninės sistemos reakciją prieš ligą, kurią norima išgydyti. Romos valdžia tą patį padarė su šv. Pijaus V mišiolu, ir jie tai pripažįsta. Bet taip daryti negalima. Negalima naudoti Mišių, kurios laikomos problema, šiai problemai tikinčiųjų tarpe išspręsti. Tokį naudojimą iš tiesų galima pavadinti instrumentalizavimu, ir tai yra nepriimtina.

Yra tik vienas išganymas

Atėjo laikas padaryti išvadas. Kaip galime perduoti Tradiciją? Kaip galime ją išsaugoti? Kokį vaidmenį atlieka Šv. Pijaus kunigų brolija?

Kalbant žmogiškai, mes nesame geresni už kitus. Žvelgiant iš žmogiškos perspektyvos, mes nesame nusipelnę daugiau už kitus. Mūsų stiprybė glūdi ne mūsų asmeninėse savybėse, bet kitur. Mūsų stiprybė yra ten, ko mes privalome neprarasti. Mūsų stiprybė yra mūsų tikėjime ir Tradicijoje. Mūsų stiprybė yra Mišiose, o šios Mišios yra šio tikėjimo ir šios Tradicijos vėliava.

Savo laiške popiežius Pranciškus pasako kai ką teisinga. Tiesa, kad Bažnyčioje yra tik vienos Mišios. Tiesa, kad Bažnyčia turi tik vieną Dievo garbinimo formą. Bet šis vienintelis Bažnyčios kultas nėra naujosios Mišios. Čia slypi visa problema.

Vienintelis Bažnyčios kultas yra visų laikų Mišios. Kodėl? Nes egzistuoja tik vienas išganymas.

Matote, kaip Senajame Testamente viskas nukreipta į kryžių, į Golgotą? Daugybė įvairiausių aukų, kurias žydai atnašavo vienokiu ar kitokiu būdu, simbolizuoja kryžiaus auką; ji savo nepakartojamu tobulumu jas visas apjungia. Visas mūsų Viešpaties gyvenimas yra nukreiptas į kryžių, į Jo kančią: štai dėl ko jam buvo būdinga ypatinga vienybė. Jei galiu taip pasakyti, visas mūsų Viešpaties gyvenimas absoliučiai rėmėsi viena idėja, vedančia į kryžių. Ši kryžiaus auka yra tokia tobula, kad ją reikėjo įvykdyti tik vieną vienintelį kartą.

Taigi Bažnyčios gyvenimas, lygiai kaip ir kiekvienos sielos gyvenimas, yra ne kas kita kaip šios centrinės idėjos pratęsimas. Bažnyčios ir atpirktų sielų gyvenimas yra vieningas, pagrįstas kryžiaus ir išganymo vienybe. Yra tik vienas Kristus ir vienas kryžius, per kurį mes garbiname Dievą ir galime būti pašventinti. Tą pačią vienybę randame Mišiose, nes jos yra išganymo pritaikymas Bažnyčios ir sielų gyvenime. Kadangi egzistuoja tik vienas, tobulas išganymas, iš to plaukia, kad yra tik vienas būdas įamžinti šį išganymą, jį sudabartinti laike ir pritaikyti sieloms: yra tik vienos katalikiškos Mišios. Ne dvejos. Šis mūsų išganymo pratęsimas yra vienas, nes jis paprasčiausiai įamžina vienintelę ir pagrindinę intenciją, sklindančią iš mūsų Viešpaties sielos ir apjungiančią visą Jo gyvenimą.

Tai ko gi mes norime? Ko siekia Šv. Pijaus X kunigų brolija? Mes norime kryžiaus! Mes norime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus! Mes norime šį kryžių pagarbinti, mes norime įžengti į šio kryžiaus slėpinį. Mes norime šį kryžių padaryti savo nuosavybe. Nėra dviejų kryžių, kaip ir nėra dviejų išganymų ar Mišių.

Kas yra alternatyva šiam vieninteliam įmanomam krikščioniškam gyvenimui? Tai yra bergždžias, nuviliantis prisitaikymas prie žmogiškos prigimties, kuri iš tikrųjų visada išlieka tokia pati. Kitais žodžiais tariant, tai moderni idėja, kad reikia prisitaikyti prie kintančios žmogiškos prigimties, kuriai nuolat reikia kažko naujo. Bet ši idėja yra klaidinga. Kodėl? Nes nuodėmės šaknys visada yra tos pačios ir jos gali būti išgydytos tik tais pačiais būdais.

Šis melas – nes tai yra melas – kad su šiuolaikiniu žmogumi šiandien reikia elgtis kitaip nei anksčiau, veda naujus melo vaisius. Jo pasekmė – Bažnyčios gyvenimo griuvimas. Be šio išganymo pritaikymo Bažnyčios gyvenimas netenka vienybės principo.

Šia prasme Mišios tikrai yra mūsų vėliava ir mūsų šūkis. O mūšyje vėliava yra paskutinis dalykas, kuris paleidžiamas iš rankos.

Yra dar vienas paskutinis dalykas, dėl kurio Brolija turi kovoti. Jis turi lemiamos reikšmės. Mes norime šių Mišių ne tik sau patiems, mes norime jų visai Bažnyčiai. Mums nereikalingas šoninis altorius. Mes nenorime teisės su savo vėliava įžengti į amfiteatrą, kuriame viskas leidžiama. Ne!

Mes norime šių Mišių sau ir kartu visiems kitiems. Mums nereikia mažytės privilegijos. Šios Mišios ir mūsų, ir visų žmonių be išimties teisė. Tokiu būdu Šv. Pijaus kunigų brolija yra ir toliau bus Bažnyčios darbas. Žinoma, Dievas parinks laiką ir būdą, eigą ir aplinkybes, bet, kiek tai priklauso nuo mūsų, mes norime šių Mišių dabar ir besąlygiškai visiems.

To mes norime nesiremdami žmogiškais motyvais, ieškančiais ypatingų privilegijų. Mes nenorime leistis į derybas, kuriose mums vis šis tas nuberiama: vienur bažnyčia, kitur leidimas laikyti Mišias, galimybė naudoti manipulą ar biretą, ar šv. Pijaus X Didžiosios savaitės liturgiją... Ne! Mes nenorime leistis į tokią logiką.

Mes norime tik dviejų dalykų: tikėjimo ir Mišių. Mokymo ir kryžiaus, kurie sieloje maitina dvasinį ir moralinį gyvenimą. Mes norime jų dabar, besąlygiškai ir visiems. Ir jeigu mes išlaikysime šią kryptį, Šv. Pijaus X kunigų brolija visuomet išliks kaip tobulas Bažnyčios darbas, veikiantis pačioje Bažnyčios širdyje ir neturintis jokio kito tikslo, kaip teikti sieloms išganymą.

[1] Dvasininkų bendruomenės, pavaldžios komisijai „Ecclesia Dei“, įkurtai Romoje 1988 m. siekiant suburti nuo Šv. Pijaus X brolijos atsiskyrusius kunigus. Tokios bendruomenės yra Šv. Petro brolija (1988 m. atskilusi nuo Šv. Pijaus X brolijos), Kristaus Karaliaus institutas (įkurtas kun. Wacho Gričiljane, netoli Florencijos), Le Baru (Le Barroux) benediktinų vienuolynas, Šv. Vincento Ferero brolija Šemerė (Chéméré), Opus Mariae institutas (įkurtas kun. Vladimiro), Šv. Jono Vianėjaus brolija Kampose, Brazilijoje (valdoma vysk. Rifano), taip pat Papa Stronsei (Papa Stronsay) redemptoristai. Šios bendruomenės paprastai vadinamos „Ecclesia Dei bendruomenėmis“.

[2] „Įkuriama komisija, kurios užduotis – bendradarbiauti su vyskupais, Romos kurijos dikasterijomis ir su tam tikromis grupėmis, siekiant suteikti pilną bažnytinę vienybę kunigams, seminaristams, vienuolijoms ar paskiriems asmenims, kurie iki šiol buvo susiję su arkivyskupo Lefebvre‘o įkurta kunigų brolija ir nori išlikti vienybėje su Petro įpėdiniu Katalikų Bažnyčioje, išsaugodami savo dvasinę bei liturginę tradiciją.“ (Ecclesia Dei adflicta, 6a.)

[3] Apaštališkasis popiežiaus Benedikto laiškas motu proprio „Summorum Pontifucum“, išleistas 2007 m. liepos 7 d. Romoje.

[4] Savo laiške, rašytame 2021 m. liepos 28 d., kardinolas Vincentas Nicholsas šešiais raktiniais klausimais paprašė paaiškinimo apie „Traditionis custodes“ pritaikymą. Šis laiškas buvo paviešintas tinklapyje Gloria.tv 2021 m. lapkričio 5 d., po to sekė vyskupo Roche‘o atsakymas laiško forma rugpjūčio 4 d. Susirašinėjimą laiškais patvirtino kardinolas Nicholsas svetainei „Catholic News Agency“ 2021 m. lapkričio 8 d.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias