Į katalikybę atsivertęs Sh. Labeoufas: Tradicinės lotyniškos Mišios man padarė didelę įtaką

Mūsų priešai yra organizuoti. Mes taipgi turime organizuotis.

Jei Bažnyčios priešai turėjo praeityje kokio pasisekimo prieš mus, katalikus, tai per savo organizacijas. Atskirų žmonių pastangos, kad ir kažin kaip smarkios, maža tegali nuveikti, nebent tiek, kad jos gali palenkti žmones prie bendro sumanymo prisidėti.

Šio pasaulio vaikai niekuomet nepraleido tos pamokos nesimokinę. Dievui leidžiant, įvyko tai, kad jie pasiekė, jog Kristus liko prikaltas prie Kryžiaus, ir jie manė, kad jie Kristaus Bažnyčią panaikins. Jų veikimo būdas niekame taip gerai nėra nušviestas, kaip mūsų Viešpaties gyvenime.

Pavydas ir neapykanta ilgą laiką landžiojo po žydų vyriausybės ir fariziejų širdis, nors jie viešai nedrįso Kristų paimti. Bet savo siutimo, vien Jį prisiminus, ir savo baimės dėl Jo pasisekimo jie nebepajėgė daugiau paslėpti, kai Jis padarė vieną didžiausių stebuklų, prikeldamas Lozorių iš mirties. Tas dieviškosios galybės įrodymas, kuris būtų turėjęs juos atversti, jei jų širdys nebūtų buvusios sukietėjusios ir jų akys apakusios, tepatarnavo tik tam kad jie susitarė drauge veikti.

Vyriausieji kunigai ir fariziejai surinko tarybą ir kalbėjo: „Ką darysime, kadangi tas žmogus daro daug stebuklų?“

„Jei paliksime jį taip, visi įtikės į jį; ateis romėnai ir atims mūsų kraštą ir tautą.“

Vienas iš jų, vardu Kajifas, būdamas tais metais vyriausiuoju kunigu, jiems tarė: „Jūs nieko nesuprantate. Ir neapsvarstote, kad jums būtų geriau, jei vienas žmogus mirtų už tautą nei kad visa tauta pražūtų.“

Kaip gudriai Kristaus ir Jo Bažnyčios priešai visuomet moka pateisinti savo pragaištingą veikimą! Ir šiandien matome, kaip jie mėgsta prisidengti tautos, ypač darbininkų, gerbūvio obalsiais. Ir šiandien jie auklėja slaptus lūkesius, kurie kai kada ir aikštėn išeina, jog ateis diena, kada jie galės su Bažnyčia pasielgti, kaip Kristaus priešai su Bažnyčia pasielgė. Savo širdyse jie jau pasirašė mirties dekretą ir pasigėrėdami norėtų jį įvykinti. O priemonė, kuria jie nori pasinaudoti, yra organizacija.

Pasaulio gudrumus ir mums gali būti pravartu žinoti. Organizacija yra natūralūs kelias į pasisekimą. Tą kelią mes turime permainyti į ginklą Kristaus ir Jo Bažnyčios interesams ginti. Tuo keliu mes privalome eiti, jei norime apsiginti. Tai yra pasekmingas būdas, jei mes sėkmingai už Dievo dalyką norime kovoti.

Lietuva meldžiasi

Organizacija ne tik mus pačius nuo pražūties apsaugoti gali — pati Bažnyčia niekuomet negali būti panaikinta — bet dar ji gali tapti priemone, kuria mes Įstengsime neapskaitomai daug gero žmonių kūnams ir sieloms padaryti. Per organizacijas mes galėsime gauti galingos jėgos beturčių ir kenčiančių vargui pašalinti, teisės ir teisybės dalykui remti, pajėgsime padėti Dievo apreikštąją tiesą gilesniam žmonių pažinimui paduoti, katalikišką gyvenimą ir auklėjimą pagal Kristaus mintį ir širdį atnaujinti. Mes įstengsime nugalėti tirštą nežinią, kuri gali kai kuriuose glūdėti, kurie klaidžioja, manydami, kad krikščioniškas tikėjimas mūsų tautai, liaudžiai, darbininkui yra kenksmingas, o taipgi ir priemonių turėsime sugriauti burtams bedievių ir laisvamanių, kurie, atmetę tikrąjį Dievą, dievina gamtą, mokslą, meną, išsvajotas gamtos jėgas (prie šios progos pažymėsime, kad griežtai galima tikrinti, jog bedievis neturi teisės vadintis inteligentu, nes jis atsižada savo inteligencijos ir ją neigia, tikrindamas, jog žmogaus protas nepažįsta taip aiškios tiesos, kokia yra Dievo buvimas ir jo santykiai su regimu pasauliu). Turėsime galėjimo atremti piktumą ir veidmainystę, kokia pasižymi Bažnyčios ir Kristaus tikėjimo priešai, sekdami senovės fariziejus.

Todėl kiekvienas katalikas turi laikyti savo pareiga priderėti prie katalikiškų organizacijų. Tik, aišku, būti vien kokios nors katalikiškos organizacijos nariu nėra dar pakankama; veikliu ir darbščiu nariu reikia būti. Mes privalome daryti savo dalį, stengdamiesi iškelti savo organizacijas iš siaurų savimeilės interesų ribų, daryti jas sėkmingais įrankiais pažanginiam darbui Dievo Karalystei žemėje drąsiai ir stropiai remti. Visuomenės, auklėjimo ir tikybos srityse katalikiškų organizacijų nariai turi stropiai darbuotis, ne savo garbės ieškodami ir pasauliui norėdami pasirodyti, bet didesnei mūsų Dievo garbei ir nemirštamų sielų kilniems tikslams.

Mes gyvename laikais, kada neveiklumas ir apsileidimas reiškia pralaimėjimą, kada abejingas laikymasis yra prasikaltimas. Nesenoje praeityje mes katalikai per mažai tegalėjome išvynioti savo viešą veiklumą Kristaus reikalams; dabar, turėdami laisvas rankas, turime pasivyti tai, ką buvome priversti paleisti, pasivyti kitų kraštų katalikus. Laikas mums atsižadėti savo siauro nusistatymo ir bendrai stoti į šventą darbą gerai susiorganizavus. Mūsų mintis, mūsų širdis, mūsų ranka, mūsų medžiagiškoji galybė, turtas, reikalingas paaukoti katalikiškoms organizacijoms plėtoti. Pirma mes save pačius turime užkovoti Kristaus meilei, o tada Jis savo gailestinga malone padės mums laimėti Jam visą mūsų visuomenę. Toks ir mūsų obalsis tebūna: Mūsų tauta, mūsų visuomenė Kristui!

Paremkite musu veikla

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku