Autorius: Šv. Vincentas Lerinietis   Publikuota iš: Fsspx.lt external link
Šv. Paulius. Antras laiškas Tesalonikiečiams 2, 15

Commonitorium

Traktatas už katalikų tikėjimo senumą ir visuotinumą, prieš bedieviškas visų eretikų naujoves

Iš lotynų kalbos vertė kun. Edmundas Naujokaitis

 

 APIE AUTORIŲ

Šv. Vincentas Lerinietis, imdamasis rašyti „Priminimą“, neturėjo grynai akademinio intereso, jis rašė ne sausą teorinį traktatą Tradicijos klausimu, o ugningą manifestą, ragindamas stoti senolių tikėjimo gynybon. Todėl ir mes, versdami šį darbą, neapkrausime jo sudėtingu paaiškinimų aparatu ir nesiimsime jo detaliai analizuoti. Ši publikacija nepretenduoja tapti kritiniu darbu, jos tikslas – sužadinti katalikų skaitytojų pagarbą ir meilę Tradicijai. Kas nori daugiau sužinoti apie Vincento aprašomus eretikus ir jų klaidas, teatsiverčia Bažnyčios istoriją.

****

Apie šv. Vincento gyvenimą žinome tik keletą detalių, užfiksuotų jo amžininko Genadijaus Marseliečio († prieš 505) veikale „De viris inlustribus“ (Apie žymiuosius vyrus) (parašytas 480 m., c. 65) bei keliose Eucherijaus Lioniečio pastabose. Iš pradžių gyvenęs veiklų pasaulietišką gyvenimą, galbūt kareiviavęs (I sk.: kurį laiką blaškyti įvairių skaudžių pasaulietinės karybos audrų), jis tapo vienuoliu ir kunigu Lerino abatijoje Pietų Prancūzijoje.

Vienuolyną Lérins (Lerinum, dab. St-Honorat) saloje Viduržemio jūroje (priešais Cannes) apie 410 m. įkūrė šv. Honoratas, būsimasis Arlio vyskupas († 429, šventė sausio 16 d.), išmokęs atsiskyrėliško gyvenimo pas Rytų vienuolius. Iš pradžių jo mokiniai gyveno be aiškios regulos, vėliau palaipsniui iš atsiskyrėlių gyvenimo perėjo prie bendruomeninio. Lerinas tapo pagrindine dvasininkų ugdymo vieta visai Pietų Prancūzijai, iš čia kilo virš 70 šventųjų, jų tarpe 12 arkivyskupų, 12 vyskupų, 10 abatų: Cezarijus Arlietis, Eucherijus Lionietis, Hilarijus iš Puatjė ir kt. Per VI amžiaus neramumus Lerino abatija gerokai nusmuko, bet VII a. abatas Aigulfas joje įvedė šv. Benedikto regulą ir drausmę atstatė. Tuo metu vienuolių skaičius čia siekė 3700. 1788 metais abatija buvo sekuliarizuota, nuo 1868 metų joje įsikūrę vienuoliai cistersai. 

****

Vincentas su kitais vienuoliais čia praleido kuklų ir uždarą gyvenimą, pašvęstą maldai, rankų darbui ir studijoms. Jis mirė tarp 434 ir 450 m. ir netrukus imtas garbinti kaip šventasis („Martyrologium Romanum“ jį mini gegužės 24 d.).

Vienuoliu tampama tam, kad išgelbėtum savo sielą, kuriai pasaulyje gresia tiek daug pavojų ir pagundų, ir kad tarnautum Dievui bei artimui. To meto augančios ir su daugybe erezijų kovojančios Bažnyčios vienuoliai buvo lyg elitinė Kristaus armija, nuo kurios ištikimybės priklausė visos krikščionijos ateitis. Didžiausias Kristaus Bažnyčios priešas pasibaigus kruviniems persekiojimams buvo klaidingi mokymai, grasinę neatpažįstamai iškreipti tikėjimo tiesą. Audringi teologiniai ginčai buvo ne bereikalingos peštynės dėl raidelės teoriniuose svars­tymuose, kaip atrodo „praktiškai“ nusiteikusiems moderniems žmonėms. Tai buvo kova už katalikybės išlikimą. Be teisingo Kristaus – tikro Dievo ir tikro Žmogaus – suvokimo nebūtų įmanomas nė Evangelijos gerosios naujienos „įsikūnijimas“ kultūriniais pavidalais – be dogmos nebūtų Vakarų civilizacijos.

Tačiau šv. Vincentui gal ne tiek svarbi buvo „civilizacija“ ar „kultūra“ – jam pirmiausia rūpėjo sielų išganymas. Juk nepriėmus viso Kristaus, tokio, koks Jis iš tikrųjų yra ir koks apsireiškė, negalima patekti į Jo karalystę danguje. „Kas Jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus“ (Jn 3,18). Koks Viešpats yra iš tikrųjų, nėra kiekvienam akivaizdu iš Šv. Rašte užrašytojo Dievo žodžio – tai krikščionys suvokė jau tūkstantį metų iki kontrreformacijos. Reikalingas gyvas viso, integralaus, nesumažinto ir nesupaprastinto Kristaus, Jo supratimo perdavimas iš lūpų į lūpas, o tai atlieka išmintimi bei šventumu pasižymėję Tėvai ir ypač Bažnyčios įgaliotieji mokytojai – vyskupai bei popiežiai. Šis perdavimas vadinamas Tradicija (lot. tradere – perduoti). Bažnyčios tėvų ir mokytojų, taip pat liturginių apeigų mums perduotą, neklystamu Bažnyčios Mokymu dogmatizuotą ir žymių teologų sistemingai išaiškintą tikėjimo doktriną mes vadiname šventąja Tradicija, aiškiai skirdami ją nuo įvairių bažnytinių, liturginių, teisinių tradicijų, kurios gali keistis ir net pranykti.

Apreiškimas įvyko vienąkart visiems laikams, jo suteikimas galutinai užsibaigė su apaštalo Jono mirtimi apie 96 m. po Kristaus, todėl neįmanoma kitaip sužinoti dieviškas tiesas, kaip tik iš to meto liudytojų. Tradicija yra vienintelis pažinimo ryšys, mus siejantis su Išganytoju, todėl jos vertė yra begalinė. Galima sakyti, kad pati Bažnyčia yra Tradicija, nepertraukiamai ir gyvai mums perduodanti Kristų. Jeigu suprasime šią antgamtinę Tradicijos svarbą mūsų asmeniškam išganymui, tada karšti ir aistringi šv. Vincento žodžiai mums neatrodys perdėti. Mums nekils noro jo ugningas tiradas prieš eretikus pavadinti fanatizmu, nes suprasime, jog jos gimė iš antgamtinės meilės tiesai ir sieloms. „Diligite homines, interficite errores“, mylėkite žmones, naikinkite klaidas, – ragino šv. Augustinas. Jei šv. Vincentas išties piktais žodžiais atsiliepia apie Arijų, Nestorijų, Pelagijų ar Donatą, jis turi omenyje jų skleidžiamas erezijas, su kuriomis šie žmonės lyg susitapatina. Teisėtomis priemonėmis kovodamas prieš eretiką, nenusižengi artimo meilei, o tik iš artimo meilės gelbsti jo klaidinamas sielas. Juk erezija yra ne šiaip klaidinga teorija – jei taip būtų, nors ir nesutikdami su ja, jos autoriaus tikrai nevadintume „įžūliu akiplėša“ ar „neprotingu gyvuliu“ (2 Pt 2,10–12). Erezija kėsinasi į patį Kristų, ji yra baisiausias nusikaltimas, nes amžiams pražudo suklaidintųjų sielas. Tai suprato ir didysis Tradicijos gynėjas XX amžiuje arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as. 1988 m. birželio 29 d. pamoksle Écône seminarijoje, prieš pat žymiuosius vyskupų šventimus, jis kalbėjo: „Šios Tradicijos padedami, šio mums Viešpaties Jėzaus Kristaus patikėto lobio padedami, tam, kad šis lobis būtų perduotas toliau iš kartos į kartą, mes ir vedame šią kovą. Būtent tai ir daro mus krikščionimis, katalikais, kad mes dalyvaujame šiame dieviško gyvenimo lobyje, kurį mums perdavė atėjęs mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Tai yra esmė. Tradicija yra pasiruošimas amžinajam gyvenimui... Be Tradicijos, tai yra, be visų laikų Bažnyčios Mokymo... mes negalime pasiekti amžinojo gyvenimo! Taigi sprendžiamas mūsų amžinojo gyvenimo klausimas! Jei mes taip elgiamės, mes neužsiimame folkloru! Mes nesi­kabiname prie keleto praeities liekanų, nuo kurių juk galima būtų lengvai atsiskirti“.

****

434 metais šv. Vincentas Peregrinus (Piligrimo) slapyvardžiu parašė du apologetinius „Priminimus“, kurių antrasis jau Genadijaus Marseliečio laikais buvo dingęs. Išliko tik paties Vincento keliems skaitytojams parašyta jo santrauka. Vincento „Commonitorium“ yra „išsamiausias ir labiausiai korektiškas katalikiško mokymo apie Tradiciją suformulavimas, koks tik mus pasiekė iš senovės“ (Bažnyčios istorikas Gerhardas Rauschenas). Jo tezės apie Tradicijos pagrindimą, santykį su Šv. Raštu, pažangos religijoje galimybes jau senovėje tapo bendru Katalikų Bažnyčios lobiu, nuolat cituojamu teologų ir popiežių. Nors Vincentas iš dalies rėmėsi Tertulijono veikalu „De praescriptione haereticorum“ (Apie eretikų pasiteisinimą), jo skyrius apie organišką dogmos augimą yra visai originalus. Antrasis „Priminimas“ plėtojo Tradicijos temą, remdamasis 431 m. Efeze įvykusio III visuotinio Bažnyčios Susirinkimo nutarimais prieš Nestorijaus ereziją.

Vincentui abejotinai priskiriami ir neišlikę, bet Prospero Akvitaniečio veikale „Responsiones“ (Atsakymai) paliudyti „Obiectiones Vincentianae“ (Vincento prieštaravimai) prieš šv. Augustino mokymą. Apie tai verta užsiminti plačiau.

Nuo 433 Lerinui vadovavo abatas Faustas Rejietis (apie 405 – apie 490), vėliau tapęs ir Reji (Regium) vyskupu. Faustas kovojo prieš arijonus ir pneumatomachus, vėliau įsitraukė į ginčą dėl malonės ir laisvos valios santykio. Jis polemizavo tiek prieš pelagijonus, neigusius Dievo malonės būtinumą, tiek prieš radikalius predestianijonus, pabrėžusius išankstinį išrinktųjų paskyrimą dangui bei menkinančius laisvos valios reikšmę. Faustas manė, kad Dievo malonė būtina antgamtiškai geriems darbams atlikti, tačiau reikia išsaugoti ir tikrą valios laisvę, o tam esą būtina pripažinti, jog pats pirmas atsigręžimo į Dievą aktas ir ištvėrimas malonėje iki pat mirties yra vien žmogaus valios darbas. Todėl Faustas pritarė Marselio Šv. Viktoro vienuolyno abato Jono Kasijono polemikai prieš šv. Augustino († 430) mokymą ir tapo vienu iš svarbiausių atstovų erezijos, kuri XVI a. buvo pavadinta „semipelagianizmu“. Semipelagianizmas nėra vieninga erezija, ji niekada nevirto į sektą. Tai tėra perdėta reakcija prieš šv. Augustino malonės teoriją. Lerinas tapo pagrindiniu semipelagianizmo centru, tačiau nėra įrodyta, kad prieš Augustino gynėją Prosperą Akvitanietį nukreiptų raštų autorius yra šv. Vincentas. Popiežius Celestinas I parėmė augustinistų pusę, bet nė vienas semipelagijonas nebuvo Bažnyčios pasmerktas. Tik 529 m. II Oranžo (Arausio) sinodas pasmerkė kelias Fausto ir kitų semipelagijonų tezes. Gali kilti įtarimas, kad didysis Tradicijos ir tikrojo tikėjimo gynėjas šv. Vincentas pats buvo neatsargiai pasidavęs neortodoksiškai teorijai. Kaip ten bebūtų, savo veikale „Commonitorium“ jis puola tik Pelagijų, visai nemini šv. Augustino ir nesileidžia į ginčus dėl malonės ir laisvos valios santykio. Todėl tikrai klaidinga kai kurių tyrinėtojų nuomonė, esą „Priminimas“ yra prieš šv. Augustiną nukreiptas poleminis veikalas (plg. J. Zellingerio straipsnį Vinzenz v. Lerin žodyne Lexikon für Theologie und Kirche, t. 10 (Herder, 1938), kuriame jis rašo: „Commonitorium yra kovinis raštas prieš Augustiną, kurį V. pagal savo semipelagijonišką nusistatymą vertino kaip naujovių skleidėją blogąja prasme“). 1940 m. buvo rastas veikalas „Excerpta“ (Ištraukos), sudarytas daugiausiai iš palankiai vertinamų šv. Augustino ištraukų. Beveik aišku, kad jo autorius yra šv. Vincentas. Tuo ir kitais duomenimis remdamasis 1963 m. Williamas O‘Connoras apgynė disertaciją, kurioje neigia, jog šventasis buvo semi­pelagijonas. Jam pritaria dauguma naujųjų tyrinėtojų. 

****

Popiežius Pijus IX savo bulėje „Ineffabilis Deus“ (1854), kuria iškilmingai dogmatizuoja Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą, kalba ir apie organišką, tikrą dogmos supratimo augimą Bažnyčioje. Ta proga jis cituoja šv. Vincentą: „Juk Kristaus Bažnyčia, stropi jai patikėtų dogmų saugotoja ir gynėja, niekados jose nieko nekeičia, nieko neatima, nieko neprideda, bet uoliai stengdamasi senus dalykus visada aiškinti ištikimai ir išmintingai, rūpinasi nudailinti ir išpuošti tas, kurios yra nuo seno suformuotos bei Tėvų tikėjimu pasėtos, kad šios senovinės dangiškojo mokymo dogmos įgautų aiškumo, šviesumo ir tikslumo, bet išsaugotų savo pilnumą, nepaliestumą ir savitumą bei augtų ‚vien tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje dogmoje, viena dvasia ir viena mintimi‘ (Commonitorium, c. 23)“ (Denzinger-Schönmetzer, Enchiridion symbolorum (DS) 2802). Šią klasikinę vietą cituoja ir Vatikano I Susirinkimas (1870) savo Dogmatinėje konstitucijoje „Dei Filius“ apie katalikų tikėjimą (DS 3020) bei popiežius Pijus X savo 1910 m. įvestoje Antimodernistinėje priesaikoje (DS 3541). O popiežius Benediktas XV, savo enciklikoje „Ad beatissimi Apostolorum“ (1914) kalbėdamas apie naująją modernizmo ereziją, įspėja tikinčiuosius ne tik saugotis pasmerktų modernistų teorijų, „bet ir modernistinio būdo ar, kaip sakoma, dvasios. Kas veikia iš tokios dvasios, tas bjaurėdamasis paniekina visa, kas kvepia senove ir godžiai visur ieško naujų dalykų: savo kalbėjimo apie dieviškus dalykus būde, dieviškojo kulto šventime, katalikiškose įstaigose, net privačiose pamaldumo praktikose. Todėl norime, kad būtų šventai laikomasi šio protėvių įstatymo: ‚Niekas tenebus atnaujinta tame, kas buvo perduota‘ (plg. Commonitorium, c. 6). Nors šio įstatymo būtina neliečiamai laikytis tikėjimo dalykuose, tačiau pagal jos normą turi būti daroma ir tai, kas gali būti keičiama, nes ir šiuose dalykuose visiškai galioja ši taisyklė: Non nova, sed noviter, ne nauja, bet naujai“ (DS 3626). Čia Šventasis Tėvas aiškiai turi omeny „Priminimo“ 22-ojo skyriaus žodžius: „Mokyk to paties, ko išmokai, kad kai sakai naujai, nesakytum ko nors naujo“.

Įsidėmėtina, kad popiežius gina nuo modernistų ne vien neliečiamą dogmatinę šv. Tradiciją, bet ir senas garbingas bažnytines tradicijas. Šventos pagarbos (pietas) jausmas, gerbiantis ir saugantis visus praeities dalykus, yra esminė kataliko laikysena – jei katalikas nustoja būti „tradicionalistu“ bažnytinėje srityje ir pasiduoda naujovių ieškojimo dvasiai, jis greitai pasikėsins ir į šv. Tradicijos lobį. Kas perkelia „pažangos, evoliucijos, atnaujinimo“ siekį į religinio gyvenimo sferą, tas pakerta pačias giliausias šventybės (sacrum) šaknis savo mąstyme, nes praeitis, paveldas, protėvių palikimas yra kažkas švento, nekintamo, objektyvaus. Šv. Vincento veikalas yra persmelktas tokia šventa pagarba ir todėl kaip niekad aktualus šiandien, subjektyvistinio modernizmo laikais. Vatikano II Susirinkimo tėvai būtų galėję paskaityti, pavyzdžiui, „Priminimo“ 31-ąjį skyrių apie Efezo Susirinkimo tėvų laikyseną – galbūt tuomet jie nebūtų balsavę už pačias radikaliausias savo teologų tezes.

**** 

„Omnia instaurare in Christo“, visa atnaujinti Kristuje – taip ragino šv. popiežius Pijus X, didžiausias naujųjų laikų kovotojas prieš naujoves tikėjimo srityje. Reikia ne tikėjimą atnaujinti, ne Bažnyčią, ne Kristų – mums patiems reikia atsinaujinti senojoje tradicinėje Kristaus Bažnyčioje. Tikroji Bažnyčios reforma – senos geros formos atstatymas – įmanoma tik grįžus prie viso Kristaus, kuris, gyvas ir atgaivinantis, yra ne tik sakramentuose, ne tik tikėjimo dogmose, bet ir kiekvienoje savo Bažnyčios dalelėje. Tik atradę gyvąjį Kristų Mišių rubrikoje, bažnytiniame kanone, scholastinės teologijos formulėje, savos kongregacijos statutuose išmoksime „sentire cum Ecclesia“, jausti su Bažnyčia. „Bažnyčia yra Tradicija. Mes negalim atsiskirti nuo to, kas buvo prieš mus sukurta šventojoje Bažnyčioje, nes visa, ką mes turime, mes gavome iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus per apaštalus ir Bažnyčią. Todėl negalime leisti, kad būtų pertrauktas perdavimas to gėrio, kurį mums padovanojo mūsų Viešpats Jėzus Kristus“ (Arkivyskupas M. Lefebvre‘as, 1981 m. lapkričio 29 d. paskaita Vienoje).


Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku