Dominica II Passionis seu in Palmis

skirtukas

II Kančios, arba Verbų sekmadienis

Mūsų Išganytojo triumfui turi nutiesti kelią Jo „klusnumas iki mirties, iki kryžiaus mirties“. Apaštalas šv. Paulius pabrėžia, kad tas klusnumas yra savanoriškas; jis yra būtina Kristaus pergalės sąlyga. Bažnyčia primena, ką mums reiškia mūsų Išganytojo kentėjimai, ir rodo juos kaip pavyzdį: mes privalome jais pasidalyti su mūsų Viešpačiu, kad turėtume dalį ir Jo Prisikėlime (kolekta).
Šios dienos liturgiją sudaro dvi atskiros dalys: pirmoji – pilna džiaugsmo – iškilminga procesija su verbų šakelėmis; antroji – pilna liūdesio – Mišios, per kurias skaitoma Kančios Evangelija.

Verbų šventinimas

Antiphona

Matth. 21, 9. Hossana filio David: benedictus qui venit in nomine Domini. Rex Israel: Hosanna in excelsis.

Antifona

Mt 21, 9. Osana Dovydo sūnui, garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu. Izraelio Karaliau, osana aukštybėse.

Antiphona

V. Dóminus vobíscum.
R. Et cum spíritu tuo.

Orémus. Béne + dic, quǽsumus, Dómine, hos palmárum (seu olivárum aut aliarum arborum) ramos: et præsta; ut, quod pópulus tuus in tui veneratiónem hodiérno die corporáliter agit, hoc spirituáliter summa devotióne perfíciat, de hoste victóriam reportándo et opus misericórdiæ summópere diligéndo. Per Christum, Dóminum nostrum. R. Amen.

Antifona

V. Viešpats su jumis.
R. Ir su tavo dvasia.

Melskimės. Pa + laimink, meldžiame, Viešpatie, šias palmių (arba alyvmedžių ar kitų medžių) šakas ir suteik, kad tai, ką Tavo liaudis šiandien savo kūnu daro Tau pagarbinti, su didžiausiu pamaldumu atliktų dvasiškai, pelnydama pergalę kovoje su priešu ir ypač mėgdama gailestingumo darbus. Per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

Verbų dalijimas

Antiphona 1

Pueri Hebræorum, portantes ramos olivarum, obviaverunt Domino, clamantes et dicentes: „Hosanna in excelsis.“

1 antifona

Hebrajų jaunuoliai, nešdami alyvų šakas, išėjo pasitikti Viešpaties, šaukdami ir sakydami: „Osana aukštybėse!“

Antiphona 2

Pueri Hebræorum vestimenta prosternebant in via, et clamabant dicentes: „Hosanna filio David; benedictus qui venit in nomine Domini.“

2 antifona

Hebrajų jaunuoliai tiesė rūbus ant kelio ir šaukė sakydami: „Osana Dovydo sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“

Evangelijos skaitymas

Sequéntia sancti Evangélii secúndum Matthǽum. (Matth. 21, 1–9)

In illo témpore: Cum appropinquásset Iesus Ierosólymis, et venísset Béthphage ad montem Olivéti: tunc misit duos discípulos suos, dicens eis: „Ite in castéllum, quod contra vos est, et statim inveniétis ásinam alligátam et pullum cum ea: sólvite et addúcite mihi: et si quis vobis áliquid díxerit, dícite, quia Dóminus his opus habet, et conféstim dimíttet eos“. Hoc autem totum factum est, ut adimplerétur, quod dictum est per prophétam, dicéntem: Dícite fíliæ Sion: Ecce Rex tuus venit tibi mansuétus, sedens super ásinam et pullum, fílium subiugális. Eúntes autem discípuli, fecérunt, sicut præcépit illis Iesus. Et adduxérunt ásinam et pullum: et imposuérunt super eos vestiménta sua, et eum désuper sédere fecérunt. Plúrima autem turba stravérunt vestiménta sua in via: álii autem cædébant ramos de arbóribus, et sternébant in via: turbæ autem, quæ præcedébant et quæ sequebántur, clamábant, dicéntes: „Hosánna fílio David: benedíctus, qui venit in nómine Dómini.“

Šventosios Evangelijos pagal Matą tęsinys. (Mt 21, 1–9)

Anuo metu: Kai Jėzus prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: „Jų reikia Viešpačiui“, ir iš karto juos paleis.“ Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.“ Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“

Verbų procesija Kristaus Karaliaus garbei

Šiandien mes darome tą patį, ką darė žydai. Verbų sekmadienio procesijoje dalyvauja krikščionys, kurie, „pilni tikėjimo“, šiam įvykiui suteikia jo tikrąją prasmę. Kaip ir žydai, mes skelbiame Kristų Nugalėtoju... Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Tačiau savo tikėjimo dėka mes, priešingai nei žydai, žinome, ką reiškia Jo pergalė. Jis yra Mesijas, Dovydo Sūnus ir Dievo Sūnus. Jis yra prieštaravimo ženklas, kurį paskelbė vieni ir panaikino kiti. Siųstas į pasaulį išlaisvinti mūsų iš nuodėmės ir šėtono valdžios, Jis išgyveno kančias, bausmę už mūsų nuodėmes ir triumfuodamas pakilo iš kapo nugalėjęs mirtį ir sutaikęs mus su Dievu, kad nuvestų paskui save į savo Tėvo dangaus karalystę.

V. Procedámus in pace.
R. In nómine Christi. Amen.

V. Eikime ramybėje.
R. Kristaus vardu. Amen.

Antiphona 1

Occúrrunt turbæ cum flóribus et palmis Redemptóri óbviam: et victóri triumphánti digna dant obséquia: Fílium Dei ore gentes prǽdicant: et in laudem Christi voces tonant per núbila: „Hosánna!“

1 antifona

Minios su gėlėmis ir palmėmis skuba pasitikti Atpirkėjo ir triumfuojančiam nugalėtojui teikia deramą garbę. Tautos lūpomis skelbia Dievo Sūnų ir Kristaus šlovei dangų skrodžia balsas: „Osana!“

Antiphona 2

Cum Angelis et púeris fidéles inveniámur, triumphatóri mortis clamántes: „Hosánna in excélsis!“

2 antifona

Su angelais ir jaunuoliais pasirodykime ištikimi, triumfuotojui prieš mirtį šaukdami: „Osana aukštybėse!“

Antiphona 3

Turba multa, quæ convénerat ad diem festum, clamábat Dómino: „Benedíctus qui venit in nómine Dómini: Hosánna in excélsis!“

3 antifona

Didelė minia, susirinkusi šventėms, šaukė Viešpačiui: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“

Antiphona 4

Luc. 19, 37 et 38
Cœpérunt omnes turbæ descendéntium gaudéntes laudáre Deum voce magna, super ómnibus quas vidérant virtútibus, dicéntes: „Benedíctus qui venit Rex in nómine Dómini; pax in terra, et glória in excélsis.“

4 antifona

Lk 19, 37 ir 38
Visas būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: „Garbė Karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė žemėje, šlovė aukštybėse!“

Himnas Kristui Karaliui (vysk. Teodulfas, 821)

Gloria, laus et honor tibi sit, Rex Christe Redemptor, * Cui puerile decus prompsit Hosanna pium.

1. Israel es tu Rex, Davidis et inclita proles, * Nomine qui in Domini, Rex benedicte, venis.

 

Gloria, laus...

2. Cœtus in excelsis te glaudat cælicus omnis, * Et mortalis homo, et cuncta cerata simul.

Gloria, laus...

3. Plebs Hebræa tibi cum palmis obvia venit; * Cum prece, voto, hymnis, adsumus ecce tibi.

 

Gloria, laus...

4. Hi tibi passuro solvebant munia laudis; * Nos tibi regnati pangimus ecce melos.

 

Gloria, laus...

5. Hi placuere tibi, placeat devotio nostra: * Rex bone, Rex clemens, cui bona cuncta placent.

 

Gloria, laus...

Garbė, šlovė ir pagarba Tau tebus, Kristau Karaliau, Atpirkėjau! * Tau vaikiškas grožis pareiškė pamaldų „osana“.

1. Tu esi Izraelio Karalius ir kilnusis Dovydo palikuonis, * Tu ateini Viešpaties vardu, pagirtasis Karaliau.

Garbė, šlovė...

2. Tave aukštybėse šlovina visa dangaus bendrija, * Ir mirtingas žmogus, o kartu ir visa kūrinija.

Garbė, šlovė...

3. Hebrajų liaudis tave pasitinka su palmėmis, * Štai einame pas Tave su malda, prašymais, himnais.

Garbė, šlovė...

4. Jie Tau, einančiam kentėti, atidavė šlovės duoklę, * O mes Tau, karaliaujančiam, štai kuriame giesmes.

Garbė, šlovė...

5. Jie norėjo Tau patikti, tegul būna malonus ir mūsų pamaldumas, * gerasis Karaliau, švelnusis Karaliau, kuriam patinka visa, kas gera.

Garbė, šlovė...

Antiphona 5

Omnes colláudant nomen tuum, et dicunt: „Benedíctus qui venit in nómine Dómini: Hosánna in excélsis“.

Psalmus 147

Lauda, Ierúsalem, Dóminum: * lauda Deum tuum, Sion.
Quóniam confortávit seras portárum tuárum: * benedíxit fíliis tuis in te.
Qui pósuit fines tuos pacem: * et ádipe fruménti sátiat te.
Qui emíttit elóquium suum terræ: * velóciter currit sermo eius.
Qui dat nivem sicut lanam: * nébulam sicut cínerem spargit.
Mittit crystállum suam sicut buccéllas: * ante fáciem frígoris eius quis sustinébit?
Emíttet verbum suum et liquefáciet ea: * flabit spíritus eius et fluent aquæ.
Qui annúntiat verbum suum Iacob: * iustítias et iudícia sua Israel.
Non fecit táliter omni natióni: * et iudícia sua non manifestávit eis.
Glória Patri...

Antiphona

Omnes colláudant...

5 antifona

Visi šlovina Tavo vardą ir kalba: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“

 

147 psalmė

Šlovink, Jeruzale, Viešpatį, * šlovink savo Dievą, Sione!
Juk jis stiprina tavo vartų velkes, * laimina tavo vaikus tavyje.
Jis duoda taiką tavo sienoms * ir sotina tave geriausiais kviečiais.
Jis siunčia savo žodį žemei, * jo kalba greitai skrieja.
Jis duoda sniegą lyg vilną, * paskleidžia miglą lyg pelenus.
Beria savo ledus kąsniais, * kas gali pakelti jo siunčiamą šaltį?
Jis siunčia savo žodį ir juos sutirpdo, * jo vėjas papučia, ir vanduo sruvena.
Jis skelbia savo žodį Jokūbui, * savo teisingus sprendimus Izraeliui.
Nepadarė jis to jokiai tautai, * neatskleidė joms savo sprendimų.
Garbė Dievui Tėvui...

Antifona

Visi šlovina...

Antiphona 6

Fulgéntibus palmis prostérnimur adveniénti Dómino: huic omnes occurrámus cum hymnis et cánticis, glorificántes et dicéntes: „Benedíctus Dóminus“.

6 antifona

Spindinčiomis palmėmis tieskime kelią ateinančiam Viešpačiui, visi eikime jo pasitikti su himnais ir giesmėmis, šlovindami ir sakydami: „Pagarbintas Viešpats!“

Antiphona 7

Ave, Rex noster, Fili David, Redémptor mundi, quem prophétæ prædixérunt Salvatórem dómui Israel esse ventúrum. Te enim ad salutárem víctimam Pater misit in mundum, quem exspectábant omnes sancti ab orígine mundi, et nunc: „Hosánna Fílio David. Benedíctus qui venit in nómine Dómini. Hosánna in excélsis“.

7 antifona

Sveikas, mūsų Karaliau, Dovydo Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, kurį pranašai skelbė ateisiant kaip Izraelio namų Išganytoją. Juk Tave Tėvas pasiuntė į pasaulį kaip išganymo auką, kurios nuo pasaulio pradžios laukė visi šventieji. O dabar: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“

Atėjus prie uždarų bažnyčios durų, patarnautojas procesijų kryžiaus kotu triskart pabeldžia į duris. Jos iš vidaus atidaromos. Visi eina į vidų. Kai kunigas eina pro duris, giedama:

Antiphona 8

Ingrediénte Dómino in sanctam civitátem, Hebræórum púeri resurrectiónem Vitæ pronuntiántes, Cum ramis palmárum: „Hosánna, clamábant, in excélsis“.
Cum audísset pópulus, quod Iesus veníret Ierosólymam, exiérunt óbviam ei,
Cum ramis palmárum: „Hosánna, clamábant, in excélsis“.

8 antifona

Viešpačiui įžengiant į šventąjį miestą, hebrajų jaunuoliai, skelbdami Gyvenimo prisikėlimą, Su palmių šakomis šaukė: „Osana aukštybėse!“

Kai liaudis išgirdo, kad Jėzus atėjo į Jeruzalę, išėjo jo pasitikti,
Su palmių šakomis šaukdama: „Osana aukštybėse!“

Antiphona

V. Dóminus vobíscum.
R. Et cum spíritu tuo.

Orémus. Dómine Iesu Christe, Rex ac Redémptor noster, in cuius honórem, hos ramos gestántes, sollémnes laudes decantávimus: concéde propítius; ut, quocúmque hi rami deportáti fúerint, ibi tuæ benedictiónis grátia descéndat, et, quavis dǽmonum iniquitáte vel illusióne profligáta, déxtera tua prótegat, quos redémit. Qui vivis et regnas in sǽcula sæculórum. R. Amen.

Antifona

V. Viešpats su jumis.
R. Ir su tavo dvasia.

Melskimės. Viešpatie Jėzau Kristau, mūsų Karaliau ir Atpirkėjau, kurio garbei, nešdami šias šakas, giedame iškilmingą šlovės giesmę, maloningai suteik, kad ten, kur nešamos šios šakos, nužengtų Tavo palaiminimo malonė, ir kad išvijusi demonų nedorybę ar apgaules, Tavo dešinė saugotų tuos, kuriuos atpirko. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. R. Amen.

Tuomet kunigas priklaupia ir eina apsirengti Mišių rūbais. Liturginė spalva violetinė.

ŠV. MIŠIOS

Per Mišias, prieš kurias šventinamos verbos ir einama procesija, neskaitomos laiptų maldos. Kunigas iš karto eina prie altoriaus, jį bučiuoja, smilko ir skaito introitą.

Introitus

Ps. 21, 20 et 22. Dómine, ne longe fácias auxílium tuum a me, ad defensiónem meam áspice: líbera me de ore leónis, et a córnibus unicórnium humilitátem meam.

Ps. 21, 2. Deus, Deus meus, réspice in me: quare me dereliquísti? longe a salúte mea verba delictórum meórum.

Introitas

Ps 21, 20 ir 22. Viešpatie, neatitolink nuo manęs savo pagalbos, skubėk man padėti! Gelbėk mane nuo liūto nasrų ir nuo vienaragių ragų saugok mano menkumą.

Ps 21, 2. Dieve, mano Dieve, pažvelk į mane, kodėl mane apleidai? Mano nuodėmingi žodžiai toli nuo išgelbėjimo.

Oratio

Omnípotens sempitérne Deus, qui humáno géneri, ad imitándum humilitátis exémplum, Salvatórem nostrum carnem súmere et crucem subíre fecísti: concéde propítius; ut et patiéntiæ ipsíus habére documénta et resurrectiónis consórtia mereámur. Per Dominum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.

Kolekta

Visagali amžinasis Dieve, Tu, norėdamas duoti nusižeminimo pavyzdį žmonijai, leidai, kad mūsų Išganytojas priimtų kūną ir iškentėtų kryžių. Maloningai suteik, kad mes parodytume ištikimybę kantrumui ir būtume verti Jo prisikėlimo džiaugsmo. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.

Lectio

Léctio Epístolae beati Pauli Apostoli ad Philippensis. (Phil. 2, 5–11)

Fratres: Hoc enim sentíte in vobis, quod et in Christo Iesu: qui, cum in forma Dei esset, non rapínam arbitrátus est esse se æquálem Deo: sed semetípsum exinanívit, formam servi accípiens, in similitúdinem hóminum factus, et hábitu invéntus ut homo. Humiliávit semetípsum, factus oboédiens usque ad mortem, mortem autem crucis. Propter quod et Deus exaltávit illum: et donávit illi nomen, quod est super omne nomen: (hic genuflectitur) ut in nómine Iesu omne genu flectátur cæléstium, terréstrium, et infernórum: et omnis lingua confiteátur, quia Dóminus Iesus Christus in glória est Dei Patris.

Skaitinys

Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško Filipiečiams. (Fil 2, 5–11)

Broliai: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, (čia priklaupiama) kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“

Graduale

Ps. 72, 24 et 1–3. Tenuísti manum déxteram meam: et in voluntáte tua deduxísti me: et cum glória assumpsísti me. V. Quam bonus Israel Deus rectis corde! mei autem pæne moti sunt pedes: pæne effúsi sunt gressus mei: quia zelávi in peccatóribus, pacem peccatórum videns.

Gradualas

Ps 72, 24 ir 1–3. Tu laikai mane už dešinės rankos, vedi mane pagal savo valią ir priimi mane į garbę. V. Koks geras Izraelio Dievas tiems, kurių širdis tiesi! O mano kojos buvo pradėjusios pintis, mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti, nes aš pavydėjau nusidėjėliams, matydamas nusidėjėlių ramybę.

Tractus

Ps. 21, 2–9, 18, 19, 22, 24 et 32. Deus, Deus meus, réspice in me: quare me dereliquísti? V. Longe a salúte mea verba delictórum meórum. V. Deus meus, clamábo per diem, nec exáudies: in nocte, et non ad insipiéntiam mihi. V. Tu autem in sancto hábitas, laus Israel. V. In te speravérunt patres nostri: speravérunt, et liberásti eos. V. Ad te clamavérunt, et salvi facti sunt: in te speravérunt, et non sunt confúsi. V. Ego autem sum vermis, et non homo: oppróbrium hóminum et abiéctio plebis. V. Omnes, qui vidébant me, aspernabántur me: locúti sunt lábiis et movérunt caput. V. Sperávit in Dómino, erípiat eum: salvum fáciat eum, quóniam vult eum. V. Ipsi vero consideravérunt et inspexérunt me: divisérunt sibi vestiménta mea, et super vestem meam misérunt sortem. V. Líbera me de ore leónis: et a córnibus unicórnium humilitátem meam. V. Qui timétis Dóminum, laudáte eum: univérsum semen Iacob, magnificáte eum. V. Annuntiábitur Dómino generátio ventúra: et annuntiábunt cæli iustítiam eius. V. Pópulo, qui nascétur, quem fecit Dóminus.

Traktas

Ps 21, 2–9, 18, 19, 22, 24 ir 32. Dieve, mano Dieve, pažvelk į mane, kodėl mane apleidai? V. Mano nuodėmingi žodžiai toli nuo išgelbėjimo. V. Mano Dieve, aš šaukiu per dieną, bet Tu neišklausai, per naktį – tenebūna tai palaikyta mano neišmintingumu. V. Tu gyveni šventykloje, Izraelio šlove. V. Tavimi vylėsi mūsų tėvai, pasitikėjo, ir Tu juos išvadavai. V. Šaukėsi Tavęs, ir buvo išgelbėti, vylėsi Tavimi, ir neliko sugėdinti. V. Bet aš kirminas, o ne žmogus, žmonių gėda ir liaudies atmata. V. Visi, kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, judina lūpas ir kraipo galvą. V. „Pasitikėjo Viešpačiu, tad tegelbsti jį, teišvaduoja, jeigu juo gėrisi!“ V. Jie spokso ir žiūri į mane, dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir meta burtą dėl mano apdaro. V. Gelbėk mane nuo liūto nasrų ir nuo vienaragių ragų saugok mano menkumą. V. Jūs, kurie bijotės Viešpaties, šlovinkite jį, visi Jokūbo palikuonys – aukštinkite jį! V. Apie Viešpatį bus pasakojama būsimajai kartai, ir dangūs skelbs jo teisumą. V. Tautai, kuri gims, kurią Viešpats padarė.

Pássio Dómini nostri Iesu Christi secúndum Matthǽum.

(Matth. 26, 36–75; 27, 1–60)

In illo témpore: Venit Iesus cum discípulis suis in villam, quæ dícitur Gethsémani, et dixit discípulis suis: + Sedéte hic, donec vadam illuc, et orem. C. Et assúmpto Petro, et duóbus fíliis Zebedǽi, cœpit contristári, et mœstus esse. Tunc ait illis: + Tristis est ánima mea usque ad mortem: sustinéte hic, et vigiláte mecum. C. Et progréssus pusíllum, prócidit in fáciem suam, orans et dicens: + Pater mi, si possíbile est, tránseat a me calix iste. Verúmtamen non sicut ego volo, sed sicut tu. C. Et venit ad discípulos suos, et invénit eos dormiéntes: et dicit Petro: + Sic non potuístis una hora vigiláre mecum? Vigiláte et oráte, ut non intrétis in tentatiónem. Spíritus quidem promptus est, caro autem infírma. C. Iterum secúndo ábiit et orávit, dicens: + Pater mi, si non potest hic calix transíre, nisi bibam illum, fiat volúntas tua. C. Et venit íterum, et invénit eos dormiéntes: erant enim óculi eórum graváti. Et relíctis illis, íterum ábiit et orávit tértio, eúndem sermónem dicens. Tunc venit ad discípulos suos, et dicit illis: + Dórmite iam et requiéscite: ecce, appropinquávit hora, et Fílius hóminis tradétur in manus peccatórum. Súrgite, eámus: ecce, appropinquávit, qui me tradet.
C. Adhuc eo loquénte, ecce, Iudas, unus de duódecim, venit, et cum eo turba multa cum gládiis et fústibus, missi a princípibus sacerdótum et senióribus pópuli. Qui autem trádidit eum, dedit illis signum, dicens: S. Quemcúmque osculátus fúero, ipse est, tenéte eum. C. Et conféstim accédens ad Iesum, dixit: S. Ave, Rabbi. C. Et osculátus est eum. Dixítque illi Iesus: + Amíce, ad quid venísti?
C. Tunc accessérunt, et manus iniecérunt in Iesum et tenuérunt eum. Et ecce, unus ex his, qui erant cum Iesu, exténdens manum, exémit gládium suum, et percútiens servum príncipis sacerdótum, amputávit aurículam eius. Tunc ait illi Iesus: + Convérte gládium tuum in locum suum. Omnes enim, qui accéperint gládium, gládio períbunt. An putas, quia non possum rogáre Patrem meum, et exhibébit mihi modo plus quam duódecim legiónes Angelórum? Quómodo ergo implebúntur Scriptúræ, quia sic opórtet fieri?
C. In illa hora dixit Iesus turbis: + Tamquam ad latrónem exístis cum gládiis et fústibus comprehéndere me: cotídie apud vos sedébam docens in templo, et non me tenuístis. C. Hoc autem totum factum est, ut adimpleréntur Scriptúræ prophetárum. Tunc discípuli omnes, relícto eo, fugérunt.
At illi tenéntes Iesum, duxérunt ad Cáipham, príncipem sacerdótum, ubi scribæ et senióres convénerant. Petrus autem sequebátur eum a longe, usque in átrium príncipis sacerdótum. Et ingréssus intro, sedébat cum minístris, ut vidéret finem. Príncipes autem sacerdótum et omne concílium quærébant falsum testimónium contra Iesum, ut eum morti tráderent: et non invenérunt, cum multi falsi testes accessíssent. Novíssime autem venérunt duo falsi testes et dixérunt: S. Hic dixit: Possum destrúere templum Dei, et post tríduum reædificáre illud. C. Et surgens princeps sacerdótum, ait illi: S. Nihil respóndes ad ea, quæ isti advérsum te testificántur? C. Iesus autem tacébat. Et princeps sacerdótum ait illi: S. Adiúro te per Deum vivum, ut dicas nobis, si tu es Christus, Fílius Dei. C. Dicit illi Iesus: + Tu dixísti. Verúmtamen dico vobis, ámodo vidébitis Fílium hóminis sedéntem a dextris virtútis Dei, et veniéntem in núbibus cæli. C. Tunc princeps sacerdótum scidit vestiménta sua, dicens: S. Blasphemávit: quid adhuc egémus téstibus? Ecce, nunc audístis blasphémiam: quid vobis vidétur? C. At illi respondéntes dixérunt: S. Reus est mortis. C. Tunc exspuérunt in fáciem eius, et cólaphis eum cecidérunt, álii autem palmas in fáciem eius dedérunt, dicéntes: S. Prophetíza nobis, Christe, quis est, qui te percússit?
C. Petrus vero sedébat foris in átrio: et accéssit ad eum una ancílla, dicens: S. Et tu cum Iesu Galilǽo eras. C. At ille negávit coram ómnibus, dicens: S. Néscio, quid dicis. C. Exeúnte autem illo iánuam, vidit eum ália ancílla, et ait his, qui erant ibi: S. Et hic erat cum Iesu Nazaréno. C. Et íterum negávit cum iuraménto: Quia non novi hóminem. Et post pusíllum accessérunt, qui stabant, et dixérunt Petro: S. Vere et tu ex illis es: nam et loquéla tua maniféstum te facit. C. Tunc cœpit detestári et iuráre, quia non novísset hóminem. Et contínuo gallus cantávit. Et recordátus est Petrus verbi Iesu, quod díxerat: Priúsquam gallus cantet, ter me negábis. Et egréssus foras, flevit amáre.
Mane autem facto, consílium iniérunt omnes príncipes sacerdótum, et senióres pópuli advérsus Iesum, ut eum morti tráderent. Et vinctum adduxérunt eum, et tradidérunt Póntio Pilato prǽsidi. Tunc videns Iudas, qui eum trádidit, quod damnátus esset, pœniténtia ductus, rétulit trigínta argénteos princípibus sacerdótum et senióribus, dicens: S. Peccávi, tradens sánguinem iustum. C. At illi dixérunt: S. Quid ad nos? Tu vidéris. C. Et proiéctis argénteis in templo, recéssit: et ábiens, láqueo se suspéndit. Príncipes autem sacerdótum, accéptis argénteis, dixérunt: S. Non licet eos míttere in córbonam: quia prétium sánguinis est. C. Consílio autem iníto, emérunt ex illis agrum fíguli, in sepultúram peregrinórum. Propter hoc vocátus est ager ille Hacéldama, hoc est, ager sánguinis, usque in hodiérnum diem. Tunc implétum est, quod dictum est per Ieremíam prophétam, dicéntem: Et accepérunt trigínta argénteos prétium appretiáti, quem appretiavérunt a fíliis Israel: et dedérunt eos in agrum fíguli, sicut constítuit mihi Dóminus.
Iesus autem stetit ante prǽsidem, et interrogávit eum præses, dicens: S. Tu es Rex Iudæórum? C. Dicit illi Iesus: + Tu dicis. C. Et cum accusarétur a princípibus sacerdótum, et senióribus, nihil respóndit. Tunc dicit illi Pilátus: S. Non audis, quanta advérsum te dicunt testimónia? C. Et non respóndit ei ad ullum verbum, ita ut mirarétur præses veheménter. Per diem autem sollémnem consuéverat præses pópulo dimíttere unum vinctum, quem voluíssent. Habébat autem tunc vinctum insígnem, qui dicebátur Barábbas. Congregátis ergo illis, dixit Pilátus: S. Quem vultis dimíttam vobis: Barábbam, an Iesum, qui dícitur Christus? C. Sciébat enim, quod per invídiam tradidíssent eum. Sedénte autem illo pro tribunáli, misit ad eum uxor eius, dicens: S. Nihil tibi et iusto illi: multa enim passa sum hódie per visum propter eum. C. Príncipes autem sacerdótum et senióres persuasérunt pópulis, ut péterent Barábbam, Iesum vero pérderent. Respóndens autem præses, ait illis: S. Quem vultis vobis de duóbus dimítti? C. At illi dixérunt: S. Barábbam. C. Dicit illis Pilátus: S. Quid ígitur fáciam de Iesu, qui dícitur Christus? C. Dicunt omnes: S. Crucifigátur. C. Ait illis præses: S. Quid enim mali fecit? C. At illi magis clamábant, dicéntes: S. Crucifigátur. C. Videns autem Pilátus, quia nihil profíceret, sed magis tumúltus fíeret: accépta aqua, lavit manus coram pópulo, dicens: S. Innocens ego sum a sánguine iusti huius: vos vidéritis. C. Et respóndens univérsus pópulus, dixit: S. Sanguis eius super nos et super fílios nostros.
C. Tunc dimísit illis Barábbam: Iesum autem flagellátum trádidit eis, ut crucifigerétur. Tunc mílites prǽsidis suscipiéntes Iesum in prætórium, congregavérunt ad eum univérsam cohórtem: et exuéntes eum, chlámydem coccíneam circumdedérunt ei: et plecténtes corónam de spinis, posuérunt super caput eius, et arúndinem in déxtera eius. Et genu flexo ante eum, illudébant ei, dicéntes: S. Ave, Rex Iudæórum. C. Et exspuéntes in eum, accepérunt arúndinem, et percutiébant caput eius. Et postquam illusérunt ei, exuérunt eum chlámyde, et induérunt eum vestiméntis eius, et duxérunt eum ut crucifígerent. Exeúntes autem, invenérunt hóminem Cyrenǽum, nómine Simónem: hunc angariavérunt, ut tólleret crucem eius. Et venérunt in locum, qui dícitur Gólgotha, quod est Calváriæ locus. Et dedérunt ei vinum bíbere cum felle mixtum. Et cum gustásset, nóluit bíbere. Postquam autem crucifixérunt eum, divisérunt vestiménta eius, sortem mitténtes: ut implerétur, quod dictum est per Prophétam, dicéntem: Divisérunt sibi vestiménta mea, et super vestem meam misérunt sortem. Et sedéntes, servábant eum. Et imposuérunt super caput eius causam ipsíus scriptam: Hic est Iesus, Rex Iudæórum.
Tunc crucifíxi sunt cum eo duo latrónes: unus a dextris et unus a sinístris. Prætereúntes autem blasphemábant eum, movéntes cápita sua et dicéntes: S. Vah, qui déstruis templum Dei et in tríduo illud reædíficas: salva temetípsum. Si Fílius Dei es, descénde de cruce. C. Simíliter et príncipes sacerdótum illudéntes cum scribis et senióribus, dicébant: S. Alios salvos fecit, seípsum non potest salvum fácere: si Rex Israel est, descéndat nunc de cruce, et crédimus ei: confídit in Deo: líberet nunc, si vult eum; dixit enim: Quia Fílius Dei sum.
C. Idípsum autem et latrónes, qui crucifíxi erant cum eo, improperábant ei.
A sexta autem hora ténebræ factæ sunt super univérsam terram usque ad horam nonam. Et circa horam nonam clamávit Iesus voce magna, dicens: + Eli, Eli, lamma sabactháni? C. Hoc est: + Deus meus, Deus meus, ut quid dereliquísti me? C. Quidam autem illic stantes et audiéntes dicébant: S. Elíam vocat iste. C. Et contínuo currens unus ex eis, accéptam spóngiam implévit acéto et impósuit arúndini, et dabat ei bíbere. Céteri vero dicébant: S. Sine, videámus, an véniat Elías líberans eum. C. Iesus autem íterum clamans voce magna, emísit spíritum. (Čia visi klaupiasi ir trumpam nutyla. Pakyla ir tęsia:) Et ecce, velum templi scissum est in duas partes a summo usque deórsum: et terra mota est, et petræ scissæ sunt, et monuménta apérta sunt: et multa córpora sanctórum, qui dormíerant, surrexérunt. Et exeúntes de moméntis post resurrectiónem eius, venérunt in sanctam civitátem, et apparuérunt multis. Centúrio autem et qui cum eo erant, custodiéntes Iesum, viso terræmótu et his, quæ fiébant, timuérunt valde, dicéntes: S. Vere Fílius Dei erat iste. C. Erant autem ibi mulíeres multæ a longe, quæ secútæ erant Iesum a Galilǽa, ministrántes ei: inter quas erat María Magdaléne, et María Iacóbi, et Ioseph mater, et mater filiórum Zebedǽi. Cum autem sero factum esset, venit quidam homo dives ab Arimathǽa, nómine Ioseph, qui et ipse discípulus erat Iesu. Hic accéssit ad Pilátum, et pétiit corpus Iesu. Tunc Pilátus iussit reddi corpus. Et accépto córpore, Ioseph invólvit illud in síndone munda. Et pósuit illud in monuménto suo novo, quod excíderat in petra. Et advólvit saxum magnum ad óstium monuménti, et abiit.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia pagal Matą.

(Mt 26, 36–75; 27, 1–60)
(C. – kronikininkas, + – Kristus, S. – sinagoga)

Anuo metu: Jėzus su mokiniais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: + „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“. C. Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: + „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“
C. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: + „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ C. Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: + „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ C. Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: + „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“ C. Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat.“
C. Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: S. „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“
C. Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: S. „Sveikas, rabi!“ C. ir pabučiavo jį. O Jėzus jam tarė: + „Bičiuli, ko atėjai?“
C. Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė. Ir štai vienas iš Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.
Bet Jėzus jam tarė: + „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“


C. Tą valandą Jėzus tarė būriui: + „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte.“ C. Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.

Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų.
Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: S. „Šitas yra sakęs: „Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti.“ C. Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: S. „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“ C. Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: S. „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“ C. Jėzus atsakė: + „Tu tai sakai. Bet ir aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ C. Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: S. „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?“
C. Jie atsakė: S. „Vertas mirties!“
C. Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą ir tyčiojosi: S. „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“
C. Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: S. „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu.“ C. Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: S. „Aš nežinau, ką tu sakai.“ C. Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: S. „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu.“ C. Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: S. „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda.“ C. Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.
Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai nusprendė, kad Jėzus turįs būti nužudytas. Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui. Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė:
S. „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują.“
C. Tie atsakė: S. „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ C. Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė. Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: S. „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują.“
C. Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva. Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Ir paėmė trisdešimt sidabrinių – įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų, – ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs.“


Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: S. „Ar tu esi žydų karalius?“ C. Jėzus atsakė: + „Taip yra, kaip sakai.“ C. Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas, jis visai neatsiliepė. Tuomet Pilotas paklausė: S. „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“ C. Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją. Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabas.
Taigi, žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: S. „Katrą norite, kad jums paleičiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“ C. Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo. Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: S. „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau.“ C. Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. Tuomet valdytojas jiems tarė: S. „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“ C. Jie šaukė: S. „Barabą!“
C. Pilotas paklausė: S. „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ C. Jie visi rėkė: S. „Ant kryžiaus jį!“ C. Jis klausė: S. „O ką gi pikta yra padaręs?“ C. Bet tie dar garsiau šaukė: S. „Ant kryžiaus jį!“ C. Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: S. „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ C. O visi žmonės šaukė: S. „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“

C. Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.
Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste. Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: S. „Sveikas, žydų karaliau!“

C. Spjaudydami jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą; Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.
Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simonas. Tą privertė panėšėti jo kryžių. Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: „Kaukolės vieta“), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė.

Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą. Taip išsipildė pranašo žodžiai: „Jie pasidalijo mano drabužius, dėl mano apdaro metė burtą.“ Ten pat susėdę sergėjo jį.

Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius.“

Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės. Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: S. „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ C. Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: S. „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime... Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: „Aš Dievo Sūnus.“ C. Taip pat jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.
Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: + „Eli, Eli, lema sabachtani?“, C. tai reiškia: + „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ C. Kai kurie iš ten stovėjusių išgirdę sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti. Kiti kalbėjo: S. „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti.“ C. Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią. (Čia visi klaupiasi ir trumpam nutyla. Pakyla ir tęsia:)
Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.

Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: S. „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ C. Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos. Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina. Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti. Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo.

Giedamas Credo.

Offertorium

Ps. 68, 21–22. Impropérium exspectávit cor meum, et misériam: et sustínui qui simul mecum contristarétur, et non fuit: consolántem me quæsívi, et non invéni: et dedérunt in escam meam fel, et in siti mea potavérunt me acéto.

Ofertoriumas

Ps 68, 21–22. Mano širdis laukia pajuokos ir nelaimės. Aš laukiu, kad kas nors manęs pasigailėtų, bet tokių nėra, ieškojau, kad kas paguostų, ir neradau. Jie davė man valgyti tulžies, o man ištroškus, girdė mane actu.

Secreta

Concéde, quǽsumus, Dómine: ut óculis tuæ maiestátis munus oblátum, et grátiam nobis devotiónis obtíneat, et efféctum beátæ perennitátis acquírat. Per Dóminum nostrum...

Sekreta

Viešpatie, meldžiame Tave, suteik, kad Tavo didybės akims pristatyta auka išmelstų mums pamaldumo malonės ir gautų palaimingos amžinybės vaisių. Per mūsų Viešpatį...

Præfatio de Sancta Cruce

Vere dignum et iustum est, æquum et salutáre, nos tibi semper et ubíque grátias ágere: Dómine, sancte Pater, omnípotens ætérne Deus: Qui salútem humáni géneris in ligno Crucis constituísti: ut, unde mors oriebátur, inde vita resúrgeret: et qui in ligno vincébat, in ligno quoque vincerétur: per Christum, Dóminum nostrum. Per quem maiestátem tuam laudant Angeli, adórant Dominatiónes, tremunt Potestátes. Cæli cælorúmque Virtútes, ac beáta Séraphim sócia exsultatióne concélebrant. Cum quibus et nostras voces ut admítti iúbeas, deprecámur, súpplici confessióne dicéntes: Sanctus.

Šv. Kryžiaus prefacija

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga mums visada ir visur Tau dėkoti, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve. Tau, kuris žmonių giminės išgelbėjimą Kryžiaus medyje įtvirtinai, kad, iš kur mirtis kilo, iš ten ir gyvenimas prisikeltų; ir kas medžiu laimėjo, medžiu būtų ir nugalėtas, per Kristų mūsų Viešpatį. Per kurį Tavąją didybę šlovina angelai, garbina viešpatystės, dreba galybės. Dangūs ir dangų kunigaikštystės, taip pat ir palaimintieji serafimai bendrai džiūgaudami ją šlovina. Liepk, prašome, kad tarp jų būtų priimti ir mūsų balsai, su nuolankiu išpažinimu sakantys: Šventas.

Communio

Matth. 26, 42. Pater, si non potest hic calix transíre, nisi bibam illum: fiat volúntas tua.

Komunija

Mt 26, 42. Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!

Postcommunio

Per huius, Dómine, operatiónem mystérii: et vítia nostra purgéntur, et iusta desidéria compleántur. Per Dóminum nostrum...

Postkomunija

Viešpatie, šios paslapties veikimu tebūna nuvalytos mūsų ydos ir išpildyti teisūs troškimai. Per mūsų Viešpatį...

Pabaigos Evangelija praleidžiama.
Palaimintas verbas tikintieji parsineša namo ir padeda garbingoje vietoje (pvz., užkiša už kryžiaus, kabančio ant sienos) kaip apsaugą nuo gaisro, piktosios dvasios pagundų. Jei tai kadagio šakelės, jomis smilkomi namai.


Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.