Šv. Petras ir Paulius, apaštalai (Petrinės)

SS. Apostolorum Petri et Pauli

Dviejų didžių apaštalų Petro ir Pauliaus garbinimas prasidėjo jau pačioje Bažnyčios gimimo pradžioje. Jie – tas tvirtas pamatas, ant kurio pastatyta Bažnyčia. Jie stovi prie jos tikėjimo ištakų ir visada lieka jos globėjais bei mokytojais. Roma turėtų būti jiems dėkinga už suteiktą didybę, nes Dievo apvaizda juos atvedė į imperijos sostinę, kuri buvo pašventinta jų kankinyste, į krikščioniškojo pasaulio centrą, iš kurio visam pasauliui turėjo būti skelbiama Evangelija.

Šv. Petras mirė kankinio mirtimi 66 arba 67 metais. Jis buvo palaidotas Vatikano kalvoje; jo palaikai rasti po Šv. Petro bazilikos altoriumi. Šv. Paulių nukirsdino Ostijos kelyje; jo palaikai saugomi jo vardo bazilikoje. Šimtmečius krikščionys atlieka piligrimines keliones į šių didžių apaštalų kapavietes. Dar II – III a. Romos Bažnyčia iškilo virš kitų dėl savo apaštalinės kilmės, neklaidingo mokymo ir didingų atstovų Petro bei Pauliaus atminimo.

Šios dienos Mišios išreiškia Bažnyčios kliovimąsi užtarimu tų, „per kuriuos ji gavo tikėjimo pradžią“ (kolekta). Ypatingas dėmesys kreipiamas į šv. Petro išskirtinumą (Evangelija) ir ypatingą Dievo jam teikiamą apsaugą (introitas, skaitinys); o krikščionys, giedodami: „Tu esi Petras“, supranta, kad išskirtinės Petro teisės yra perduotos Popiežiaus Sosto paveldėtojams, ir tiki, kad ištikimo Bažnyčios Ganytojo tarnybą saugo ypatinga Apvaizda.

Introitus

Acts. 12, 11. Nunc scio vere, quia misit Dóminus Angelum suum: et erípuit me de manu Heródis, et de omni exspectatióne plebis Iudæórum.

Ps. 138, 1–2. Dómine; probásti me, et cognovísti me: tu cognovísti sessiónem meam et resurrectiónem meam.

Introitas

Apd 12, 11. Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų.

Ps 138, 1–2. Viešpatie, ištyrei mane ir pažinai mane. Žinai, kada aš atsisėdu ir atsistoju.

Oratio

Deus, qui hodiérnam diem Apostolórum tuórum Petri et Pauli martýrio consecrásti: da Ecclésiæ tuæ, eórum in ómnibus sequi præcéptum; per quos religiónis sumpsit exórdium. Per Dóminum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.

Kolekta

Dieve, kuris šią dieną pašventinai savo apaštalų Petro ir Pauliaus mirtimi, padėk savo Bažnyčiai visuomet laikytis jų įsakymų, per kuriuos ji gavo tikėjimo pradžią. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.

Lectio

Léctio Actuum Apostolórum. (Act. 12, 1–11)

In diébus illis: Misit Heródes rex manus, ut afflígeret quosdam de ecclésia. Occidit autem Iacóbum fratrem Ioánnis gládio. Videns autem, quia placeret Iudæis, appósuit, ut apprehénderet et Petrum. Erant autem dies azymórum. Quem cum apprehendísset, misit in cárcerem, tradens quatuor quaterniónibus mílitum custodiéndum, volens post Pascha prodúcere eum pópulo. Et Petrus quidem servabátur in cárcere. Orátio autem fiébat sine intermissióne ab ecclésia ad Deum pro eo. Cum autem productúrus eum esset Heródes, in ipsa nocte erat Petrus dórmiens inter duos mílites, vinctus caténis duábus: et custódes ante óstium custodiébant cárcerem. Et ecce, Angelus Dómini ástitit: et lumen refúlsit in habitáculo: percussóque látere Petri, excitávit eum, dicens: Surge velóciter. Et cecidérunt caténæ de mánibus eius. Dixit autem Angelus adeum: Præcíngere, et cálcea te cáligastuas. Et fecit sic. Et dixit illi: Circúmda tibi vestiméntum tuum, et séquere me. Et éxiens sequebátur eum, et nesciébat quia vertum est, quod fiébat per Angelum: existimábat autem se visum vidére. Transeúntes autem primam et secundam custódiam, venérunt ad portam férream, quæ ducit ad civitátem: quæ ultro apérta est eis. Et exeúntes processérunt vicum unum: et contínuo discéssit Angelus abeo. Et Petrus, ad se revérsus, dixit: Nunc scio vere, quia misit Dóminus Angelum suum, et erípuit me de manu Heródis, et de omni exspectatióne plebis Iudæórum.

Skaitinys

Skaitinys iš Apaštalų darbų. (Apd 12, 1–11)

Anomis dienomis: Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį. Pamatęs, jog tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintos duonos dienos. Suėmęs Petrą, įmesdino jį į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius. Po Velykų ketino išduoti jį miniai. Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O bažnyčia karštai meldėsi už jį Dievui. Paskutinę naktį prieš Erodui išduodant Petrą, tasai, supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų sargybiniai ėjo sargybą. Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų. Angelas kalbėjo toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!“ Jis taip ir padarė. Angelas tęsė: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“ Išėjęs Petras sekė paskui jį. Tik jis nesuvokė, kad angelo veiksmai tikri, jis tarėsi matęs regėjimą. Šitaip jiedu praėjo pro pirmą ir antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių vartų į miestą. Vartai savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga angelas nuo jo pasitraukė. Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų.“

Graduale

Ps. 44, 17–18. Constítues eos príncipes super omnem terram: mémores erunt nóminis tui, Dómine. V. Pro pátribus tuis nati sunt tibi fílii: proptérea pópuli confítebúntur tibi.

Gradualas

Ps 44, 17–18. Tu padarysi juos didžiūnais visoje žemėje: jie prisimins tavo vardą, Viešpatie. V. Tau tėvus atstos tavo sūnūs: užtat tautos išpažins tave.

Alleluia

Alleluia, alleluia.

Matth. 16, 18. V. Tu es Petrus, et super hanc petram ædificábo Ecclésiam meam. Allelúia.

Aleliuja

Aleliuja, aleliuja.

Mt 16, 18. V. Tu esi Petras, ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią. Aleliuja.

Evangelium

Sequéntia sancti Evangélii secúndum Matthæum. (Matth. 16, 13–19)

In illo témpore: Venit Iesus in partes Cæsaréæ Philippi, et interrogábat discípulos suos, dicens: Quem dicunt hómines esse Fílium hóminis? At illi dixérunt: Alii Ioánnem Baptístam, alii autem Elíam, álii vero Ieremíam, aut unum ex Prophétis. Dicit illis Iesus: Vos autem quem me esse dícitis? Respóndens Simon Petrus, dixit: Tu es Christus, Fílius Dei vivi. Respóndens autem Iesus, dixit ei: Beátus es, Simon Bar Iona: quia caro et sanguis non revelávit tibi, sed Pater meus, qui in cælis est. Et ego dico tibi, quia tu es Petrus, et super hanc petram ædificábo Ecclésiam meam, et portæ ínferi non prævalébunt advérsus eam. Et tibi dabo claves regni cælórum. Et quodcúmque ligáveris super terram, erit ligátum et in cælis: et quodcúmque sólveris super terram, erit solútum et in cælis.

Evangelija

Šventosios Evangelijos pagal Matą tęsinys. (Mt 16, 13–19)

Anuo metu: Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“

Offertorium

Ps. 44, 17–18. Constítues eos príncipes super omnem terram: mémores erunt nóminis tui, Dómine, in omni progénie et generatióne.

Ofertoriumas

Ps 44, 17–18. Tu padarysi juos didžiūnais visoje žemėje: jie prisimins tavo vardą, Viešpatie, per amžių amžius.

Secreta

Hóstias, Dómine, quas nómini tuo sacrándas offérimus, apostólica prosequátur orátio: per quam nos expiári tríbuas et deféndi. Per Dominum nostrum...

Sekreta

Tegul šias aukas, Viešpatie, kurias Tavo vardui pašventintas aukojame, lydi apaštalinė malda, per kurią mes būtume išteisinti ir apginti. Per mūsų Viešpatį...

Communio

Matth. 16, 18. Tu es Petrus, ei super hanc petram ædificabo Ecclésiam meam.

Komunija

Mt 16, 18. Tu esi Petras, ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.

Postcommunio

Quos cælésti, Dómine, alimento satiásti: apostólicis intercessiónibus ab omni adversitáte custódi. Per Dominum nostrum...

Postkomunija

Viešpatie, pamaitinęs mus dangiškąja duona, per apaštalinį užtarimą apsaugok mus nuo visokio blogio. Per mūsų Viešpatį...