II. APIE MORALINES DORYBES

Moralinės dorybės

1. Moralinės dorybės yra tos, kurios tvarko mūsų santykius su kitais žmonėmis ir su visais kūriniais. Jų betarpiškas objektas yra ne Dievas, bet tik pats mūsų veiksmų dorumas.

Tačiau tarpiškai jos susijusios ir su mūsų santykiais su Dievu. Juk krikščionis turi visada ir visur vadovautis Dievo valia ir stengtis daryti tai, kas patinka Dievui.

Pagrindinės dorybės

2. Moralinių dorybių yra daug ir įvairių. Svarbiausios yra šios: išmintingumas, teisingumas, susivaldymas ir tvirtumas. Jos vadinamos pagrindinėmis, nes jomis remiasi visas mūsų dorovinis gyvenimas ir jos yra visų kitų moralinių dorybių pagrindas.

„Kas myli teisumą – išminties darbų vaisiai yra dorybės. Juk ji moko savitvardos ir protingumo, teisumo ir drąsos, – gyvenime nieko nėra žmonėms vertingesnio“, – sakoma Šv. Rašte. (Išm 8, 7)

Išmintingumas

3. Išmintingumas arba praktiškoji išmintis yra dorybė, kuri įgalina žmogų teisingai pažinti ir pasirinkti tai, kas yra gera, ir veda jį į galutinį tikslą.

Išmintingumas tvarko visas kitas moralines dorybes, nes ir geriausi veiksmai, jeigu atliekami neišmintingai, neturi jokios vertės. „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“, – sako šv. Paulius. (Rom 12, 2)

Yra ir klaidingas išmintingumas, t. y. kūno išmintis arba gudrumas. Jis reiškiasi tuo, kad gerai pažįstama ir pasirenkama tai, kas tarnauja savimeilei ir teikia žemiškos naudos. Jį parodė tas Evangelijoje minimas neteisusis prievaizdas, kuris su nemaža skriauda savo šeimininkui aprūpino savo senatvę. (Lk 16, 8) Deja, šio gudrumo pasaulyje yra labai daug, daug daugiau negu tikrojo išmintingumo. Ne veltui Viešpats Jėzus su liūdesiu širdyje pareiškė: „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai.“ (Lk 16, 8) Tačiau iš tikro šis gudrumas yra ne kas kita, kaip tik didelė paikybė, nes nykstantys dalykai čia labiau vertinami negu amžinieji, o žemė – negu dangus.

Teisingumas

4. Teisingumo dorybė įgalina žmogų atiduoti kiekvienam tai, kas jam iš tikrųjų priklauso.

„Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“, – kalbėjo Viešpats Jėzus, turėdamas galvoje šią dorybę. (Mt 22, 21) O šv. Paulius sako: „Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą. Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę.“ (Rom 13, 7–8)

Teisingumas santykiuose su Dievu reiškiasi tuo, kad ištikimai vykdoma Jo įsakymus; santykiuose su tėvais ir vyresniaisiais – tuo, kad laikomasi 4-ojo Dievo įsakymo; santykiuose su artimu, – kad elgiamasi taip, kaip reikalauja 5-asis, 6-asis, 7-asis, 8-asis, 9-asis ir 10-asis Dievo įsakymai; santykiuose su Bažnyčia, – kad laikomasi jos įsakymų. Žodžiu, teisingumas ir dorumas yra maždaug tas pat. Ne be reikalo Šv. Rašte dori asmenys dažnai vadinami teisiais.

Susivaldymas

5. Susivaldymo arba santūros dorybė įgalina žmogų tvarkingai naudotis šio pasaulio gėrybėmis.

Ji apima skaistybę, blaivybę, saikingumą, švelnumą ir kt. dorybes. Ypač ji reiškiasi kūno polinkių ir geidulių tramdymu. „Aš maldauju jus kaip ateivius ir svečius susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą“, – sako apaštalas šv. Petras. (1 Pt 2, 11)

Tvirtumas

6. Tvirtumo dorybė padeda žmogui nugalėti visas pasitaikančias kliūtis, siekiant savo galutinio tikslo.

Į ją įeina kantrybė, ištvermė, kilnumas ir kt. dorybės. „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.“ (Mt 11, 12) „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“, – sako Viešpats Jėzus. (Mt 10, 22)

Dorybės, priešingos septynioms svarbiausioms ydoms arba nuodėmėms

7. Iš daugybės kitų moralinių dorybių verta atskirai paminėti tas, kurios priešingos septynioms svarbiausioms ydoms arba nuodėmėms: nuolankumą, dosnumą, skaistybę, gero norėjimą artimui, saikingumą, romumą ir uolumą tarnaujant Dievui.

Nėra sėkmingesnės priemonės nugalėti savo ydoms, kaip kad atsidėjus lavintis šiose dorybėse. „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“, – primena apaštalas šv. Paulius. (Rom 12, 21)

Nuolankumas

8. Nuolankumas reiškiasi tuo, kad mes, pažindami bei pripažindami savo menkumą ir nuodėmingumą, save mažai tevertiname, o visą gera priskiriame vien Dievui.

Nuolankumas yra ne kas kita, kaip tik teisingas savęs pažinimas ir vertinimas. Nes iš tikro be nuodėmių mes nieko patys iš savęs neturime. Juk visa kita yra Dievo, ne mūsų. Didžiuotis nuodėmėmis yra didžiausia nesąmonė. Todėl šv. Paulius kalba: „Dėlei man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai.“ (Rom 12, 3) Todėl Dievas, kuris myli tik tiesą, o visokio melo nekenčia, „priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“. (Jok 4, 6)

Dosnumas

9. Dosnumas yra nusistatymas savo turtais mielai teikti paramą stokojantiems ir panaudoti juos kiekvienam geram tikslui.

Tai vienintelė teisinga pažiūra į turtus ir protingas būdas juos naudoti. Juk ne kam kitam jie yra mums duoti. Baimintis, kad dosnumas mus nuves į vargą anaiptol nėra ko. Juk, viena, Dievas ypač laimina dosniuosius, antra, už dosnumą žmonės dažniausiai atsilygina dosnumu. Ne be reikalo Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Duokite, ir jums bus duota.“ (Lk 6, 38)

Skaistybė

10. Skaistybės dorybė tramdo mūsų gašlumą, kad galėtume ir siela, ir kūnu išsilaikyti tokie švarūs, kaip reikalauja mūsų luomas.

Skaistybė laiko reikiamose ribose mūsų lytinį polinkį. Vien tik teisėtoje santuokoje esantieji turi teisę pažadinti naują gyvybę, o visi kiti – ne. Susituokusieji privalo būti vienas kitam ištikimi ir griežtai vengti viso to, kas priešinga prigimčiai, o nesusituokusieji – ne tik susilaikyti nuo bet kokių skaistybei priešingų veiksmų, bet ir nuo kalbų, minčių ir geismų. „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“, – sako šv. Paulius. (Gal 5, 24)

Gero norėjimas artimui

11. Ši dorybė reiškiasi tuo, kad artimui tikrai geidžiama vien tik gero ir nuoširdžiai atjaučiama visus jo džiaugsmus ir skausmus.

Tai teisingas būdas elgtis su artimu. Juk mes norime, kad kiti mums ne tik nepavydėtų, bet tikrai geistų mums gero ir nuoširdžiai dalyvautų mūsų džiaugsmuose bei užjaustų mus skausmuose. Todėl ir mes turime su kitais elgtis taip, kaip norime, kad jie su mumis elgtųsi. Ne be reikalo Viešpats Jėzus sako: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.“ (Lk 6, 31) Šv. Paulius pareiškia: „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais.“ (Rom 12, 10ir15)

Saikingumas

12. Saikingumo dorybė įgalina mus išlaikyti reikiamas ribas valgant ir geriant.

Tai teisingas elgesys su savo kūnu. Valgome ir geriame tam, kad gyventume, o ne atvirkščiai. Maisto nepriteklius taip nekenkia kūnui, kaip nesaikingas jo vartojimas. Apie visokius svaigalus nėra ką nė kalbėti, nes jie yra nuodai. „Elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių, – sako šv. Paulius. (Rom 13, 13–14)

Romumas

13. Romumo dorybė teikia mums jėgų nugalėti nekantrumą, rūstybę, neapykantą ir kerštingumą.

Viešpats Jėzus, būdamas kuo romiausias ir švelniausias, nieko kito taip nenorėjo, kaip kad ir Jo mokiniai būtų tokie pat. „Mokykitės iš manęs, – kalbėjo Jis jiems, – nes aš romus ir nuolankios širdies.“ (Mt 11, 29) Įsidėmėtina, kad, kaip teisingai ir gražiai pastebi šv. Augustinas, Viešpats Jėzus liepė mokytis iš Jo ne pasaulį kurti, ne stebuklus daryti ir mirusius prikeldinėti, bet tik romumo ir nuolankumo.[54]

Uolumas tarnaujant Dievui

14. Uolumas įgalina žmogų noriai ir džiugiai tarnauti Dievui, ištikimai laikytis Jo įsakymų ir atsidėjus rūpintis Jo garbe.

Gerai žinantys, kas mums yra Dievas ir kas mes Jam esame, nė negali būti kitokie, kaip tik kuo uoliausi. Ne veltui apie Viešpatį Jėzų pasakyta: „Uolumas dėl tavo (Dieve) namų sugrauš mane.“ (Jn 2, 17) „Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui“, – ragina tikinčiuosius šv. Paulius. (Rom 12, 11)

Didvyriškos dorybės

15. Jei atsidėję lavinamės ir Dievo malonė padeda, mūsų dorybės vis tobulėja ir tobulėja. Kai jos pasiekia tokį laipsnį, jog pajėgia nugalėti didžiausius sunkumus, tada vadinamos didvyriškomis.

Dorybių didvyriškumas yra šventumo požymis. Visi asmenys, kurie buvo Bažnyčios paskelbti šventaisiais, dorybes turėjo didvyriškame laipsnyje. Ruošdamasi skelbti šventuoju, Bažnyčia pirmiausiai žiūri, kokios buvo to asmens dorybės, ir tik radusi didvyriškas dorybes, toliau žiūri į kitus jo darbus.

Be abejo kiekviena krikščioniškoji dorybė reikalauja nemažo jėgų įtempimo ir nuolatinių pastangų kovojant su savimi, pasauliu ir piktąja dvasia. Bet nėra garbingesnės kovos ir naudingesnės pergalės už šią. Ne be reikalo Viešpats Jėzus sako: „Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką.“ (Apr 2, 10)


[54] Augustinas, Sermo 10 de verbis Domini.

{ampz:AMPZ_mygtukai}

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.