ANTRAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS

„Ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį“

Skyriaus turinys

1. Antrame Apaštalų tikėjimo išpažinimo skyriuje sakoma, kad Atpirkėjas, kurį Dievas pažadėjo ir atsiuntė žmonėms, yra vienatinis Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, mūsų Viešpats.

Kaip žinome, visiškai atlyginti Dievui už įžeidimą, kurį jam padarė nuodėmė, ir nupelnyti prarastą pašvenčiamąją malonę neįstengė ne tik joks žmogus, bet ir apskritai nė vienas kūrinys. Tai padaryti galėjo tik Dievui lygus asmuo. Todėl, jau pažadėdamas Atpirkėją, Dievas paminėjo, kad Jis bus galingesnis ne tik už žmones, bet ir už suviliotoją, piktąją dvasią (Pr 3, 15). Ilgainiui, teikdamas apie Jį daugiau ir smulkesnių žinių, Jis per pranašus apreiškė, kad Atpirkėjas bus pats Dievas (Iz 35, 4; Ps 110, 1; Ps 44, 9 ir kt.).

Vardo „Jėzus“ reikšmė

2. Vardas, kurį Dievo nurodymu gavo Atpirkėjas, nurodo Atpirkėjo uždavinį. Jėzus reiškia Gelbėtoją, Išvaduotoją, Išganytoją.

„Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, – Dievo paskirtam Atpirkėjo globėjui kalbėjo sapne pasirodęs angelas, – nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ (Mt 1, 20–21)

Žodžio „Kristus“ reikšmė

3. Žodis „Kristus“ kilo iš graikų kalbos ir reiškia „Pateptasis“ (hebrajiškai „Mašiach“ – Mesijas). Kadangi Senojo Testamento laikais aliejumi būdavo patepami pranašai, kunigai ir karaliai savo aukštoms pareigoms eiti, tad pavadinimas „Mesijas-Kristus“ buvo taikomas ir Dievo pažadėtajam Atpirkėjui, norint pabrėžti, kad Jis bus drauge Pranašas, Kunigas ir Karalius.

Viešpats Jėzus iš tikrųjų yra Pranašas, nes Jis apreiškė mums giliausias Dievo paslaptis ir nurodė, kuo turime tikėti, ko tikėtis ir ką daryti, kad būtume per amžius laimingi. Apie Jį jau Mozė kalbėjo: „Viešpats, jūsų Dievas, iš jūsų brolių jums pažadins pranašą kaip mane. Klausykite jo visame kame, ką tik jis jums sakys. O kas to pranašo neklausys, bus išdildytas iš savo tautos.“ (Apd 3, 22–23)

Viešpats Jėzus yra Kunigas, nes Jis pasiaukojo už mus ant kryžiaus ir kasdien aukojasi ant altorių per šv. Mišias. Taip pat Jis yra mūsų Tarpininkas ir Užtarėjas danguje. Apaštalas šv. Jonas sako: „Jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ (1 Jn 2, 1–2) Šv. Paulius pareiškia: „(Jėzus) per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.“ (Žyd 7, 25)

Viešpats Jėzus yra Karalius, juk Jam, kaip Dievui, priklauso ne tik visi žmonės, bet ir visa kūrinija, ir tai nepalyginti labiau negu šalies gyventojai savo karaliui. Tačiau Jis yra karalius ir kaip žmogus. Juk, pirma, Jis yra visos žmonijos Galva. Antra, atpirkdamas žmones, Jis įsigijo į juos ypatingą teisę, tokią, kokios joks karalius neturi į savo valdinius. Be to, Jis įkūrė dvasinę savo karalystę, Katalikų Bažnyčią, kuri gyvuos per amžius. Todėl, Piloto klausiamas: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius.“ (Jn 18, 37) Prieš žengdamas į dangų, Jis pareiškė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ (Mt 28, 18) Apaštalas šv. Paulius tai pabrėžia, sakydamas: „Kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme.“ (Fil 2, 10)

Pašventinimo ir sustiprinimo ženklas – patepimas Viešpačiui Jėzui įvyko tuo būdu, kad Dievas Sūnus, prisiimdamas žmogaus prigimtį, ją nepaprastai pašventė ir pripildė gausiausių malonių bei didžiausios galios. Todėl pats Jėzus kalbėjo pranašo Izaijo žodžiais: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.“ (Lk 4, 18) Apaštalas šv. Petras savo klausytojams apie Išganytoją sakė: „Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe.“ (Apd 10, 37–38)

Viešpačiui Jėzui kaip Karaliui pagarbinti Bažnyčia paskyrė sekmadienį prieš Visų Šventųjų šventę. Tai Kristaus Karaliaus šventė. Dera, kad tikintieji per ją ypatingu būdu pareikštų Viešpačiui Jėzui savo atsidavimą, pagarbą bei meilę ir atsiprašytų Jo už savo ir kitų žmonių Jam padarytus įžeidimus.

Jėzus Kristus – Dievo Sūnus

4. Jėzus Kristus vadinamas vienatiniu Dievo Sūnumi, nes Jis yra antrasis Švč. Trejybės asmuo, nuo amžių gimęs iš Dievo Tėvo, su Juo vienos prigimties, tikrasis Dievas.

Šią tiesą Bažnyčia visuomet išpažino ir skelbė. Kai trečiojo šimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje klaidatikis Arijus ėmė neigti Jėzaus Kristaus dievystę, Bažnyčia 325 metais sušaukė visuotinį Susirinkimą Nikėjoje, kurio metu buvo griežtai pasmerkta toji klaida ir sudarytas Katalikų Bažnyčios mokslą išreiškiąs Tikėjimo išpažinimas. Jame apie Jėzų Kristų sakoma: „Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo; Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta.“

Tiesa, ir mes esame Dievo vaikai, tačiau ne prigimtiniai, o tik priimtiniai, ir tai dėl to, kad dėl tikrojo savo Sūnaus Jėzaus Kristaus nuopelnų Dievas mus įsūnijo. „Visiems, kurie jį (Jėzų) priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą.“ (Jn 1, 12)

Jėzus Kristus – mūsų Viešpats

5. Jėzų Kristų mes vadiname savo Viešpačiu, nes Jis:

a) kaip Dievas, mus sukūrė, palaiko ir valdo;

b) kaip žmogus, mus atpirko savo krauju, yra mūsų Galva, Teisėjas ir amžinasis Karalius.

„Juk jūs žinote, kad esate atpirkti ... ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“, – sako apie tai šv. Petras (1 Pt 18–19). „Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“, – kalba šv. Paulius (1 Kor 12, 27). „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“, – pareiškė pats Jėzus, prieš žengdamas į dangų (Mt 28, 18).

Turime Viešpatį Jėzų ypatingai garbinti, mylėti ir Jo klausyti

6. Mes turime niekuomet neužmiršti, kad per Krikštą glaudžiausiai susijungėme su Jėzumi Kristumi, pasidarydami tikrais Jo mistinio Kūno nariais. Tai įpareigoja mus Jį ypatingai garbinti, mylėti ir Jo klausyti.

„Mes gi esame jo (Jėzaus) kūno nariai“, – sako šv. Paulius apie krikščionis (Ef 5, 30). Viešpats Jėzus pareiškia: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.“ (Jn 15, 5) Ir pats mūsų vardas „krikščionys“ aiškiai rodo, kieno mokiniai ir sekėjai esame. Mylėdami ir garbindami Viešpatį Jėzų, mes turime ypač saugotis ir netarti Jo vardo be reikalo, o kai jį tariame, tarti tik su didžiausia pagarba. „Kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“, – sako šv. Paulius (Fil 2, 10). „Garbė Jėzui Kristui! – Per amžius. Amen!“ – toks nuo senų senovės mūsų tėvų ir apskritai visų krikščionių katalikų pasisveikinimas.

Viešpaties Jėzaus Vardo šventė

7. Jėzaus Vardui pagarbinti Bažnyčia paskyrė sekmadienį tarp Naujųjų Metų ir Trijų Karalių šventės.