Musulmonas, užsilipęs ant kryžiaus ir rūgštimi apipilta krikščionė mergaitė

Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčioje atsiradusi klaidingo ekumenizmo dvasia visas pasaulio religijas stato į vieną lygmenį – ir ne tik tas, kurios su krikščionybe turi mažai ką bendro (pats popiežius Pranciškus 2019 m. Vatikano soduose dalyvavo pagoniškos dievybės Pačamamos pagarbinime, kurios atvaizdus doras katalikas vėliau išmetė į Tiberį), bet ir radikaliai antikrikščioniškas, tokias, kaip islamas. Šiandien iš katalikų tikinčiųjų (ir netgi kunigų) neretai galime išgirsti teiginį, kad krikščionys ir musulmonai tiki į tą patį Dievą. Juk pats popiežius Jonas Paulius II 1999 m. bučiavo Koraną, o popiežius Pranciškus, tęsdamas šią tradiciją ką tik – 2019 m. pasirašė Abu Dabio susitarimą, kuriame pripažino, kad musulmonai garbina tą patį Dievą, kaip ir katalikai.

Tačiau šie hierarchai ir jiems pritariantys tikintieji klysta. Tai, kad islamas yra radikaliai antikrikščioniškas ir visiškai nesuderinamas su katalikybe, nes nepripažįsta Jėzaus Kristaus tikru Dievu, galima suprasti ir patiems, tiesiog lyginant Naująjį Testamentą ir Koraną. Štai keletas citatų:

O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. (Mt 3, 17)

Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus. (Jn 1, 34)

Aš ir Tėvas esame viena. (Jn 10, 30)

Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Jėzų esant Mesiją? Tas yra ir Antikristas, nes jis paneigia Tėvą ir Sūnų. Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą. (1 Jn 2, 22-23)

Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka. (1 Jn 4, 15)

Lietuva meldžiasi

blockquote>

O štai su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi susiję Korano citatos:

„Ir jie kalba: „Gailestingasis prisiėmė Sau sūnų.“ Tuo jūs padarėte bjaurią piktadarystę. Dangus gali sugriūti nuo šito ir žemė prasiveržti, ir kalnai subyrėti į dulkes nuo to, kad jie priskyrė Gailestingajam sūnų. Nedera Gailestingajam turėti Sau sūnaus. Bet kuris, kas padangėse ir žemėje, ateina pas Gailestingąjį tiktai kaip vergas;“
Koranas. Literatūrinis prasmių vertimas (671 m.) (vertimas - 2016), sura 19, 88-93 (psl. 281), taip pat – https://quran.com/19/88-93

„Niekados nei Mesijas, nei artimiausieji angelai nepasididžiuos būti Allaho vergais!“
Koranas. Literatūrinis prasmių vertimas (671 m.) (vertimas - 2016), sura 4, 172 (93 psl.), taip pat - https://quran.com/4/172

„Allahui nedera turėti sūnų, šlovė Jam! Kai Jis priima sprendimą, užtenka Jam tarti: „Būk!“ – ir tai būna.“
Koranas. Literatūrinis prasmių vertimas (671 m.) (vertimas - 2016), sura 19, 35 (277 psl.), taip pat - https://quran.com/19/35

„O kai pateikiamas Marjamos (Marijos) sūnus kaipo pavyzdys, – štai tavo tauta triukšmingai protestuoja ir jie sako: „Ar mūsų dievai geresni, ar jis?“ Jie pateikia tai tau tik dėl ginčo. Juk jie - besiginčijanti tauta! Jis - tiktai vergas, kuriam Mes suteikėme malonę ir padarėme jį pavyzdžiu Israilo (Izraelio) sūnums.“
Koranas. Literatūrinis prasmių vertimas (671 m.) (vertimas - 2016), sura 43, 57-59 (464 psl.), taip pat – https://quran.com/43/57-59

Teologiniai argumentai svariai išdėstyti vyskupo A. Schneider straipsnyje, tačiau yra ir kitas būdas suprasti, ar krikščionybė ir islamas yra religija, garbinanti tą patį Dievą. Vienas jų – tai studijuoti islamo ir krikščionybės istoriją, kurią sudaro nesibaigiantys ir žiaurūs musulmonų antpuoliai, o kitas – tai pažvelgti į dabartinį krikščionių persekiojimą pasaulyje. Tuo tikslu skelbiame tik vieno mėnesio krikščionių persekiojimo apžvalgą, kurią nuo 2011 m. kiekvieną mėnesį skelbia islamo specialistas amerikietis Raymond Ibrahim.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

r />

Toliau išvardyti musulmonų smurto atvejai prieš krikščionis 2022 m. kovo mėnesį:

Musulmonų vykdomos krikščionių žudynės

Irakas:  Šeimos nariai nužudė 20 metų Eman Sami Maghdid, dar žinomą kaip „Marija“.  Jos „nusikaltimas“ buvo tas, kad ji priėmė krikščionybę ir elgėsi pernelyg laisvai, pradedant nuo to, kad prieš ketverius metus nutraukė santuoką, sudarytą prieš jos valią jai esant 12 metų. 18-metis brolis ir (arba) dėdė atsakė ją nužudydamas sekmadienį, kovo 6 d. Vėliau Marijos kūnas buvo rastas „surištas lipnia juosta, numestas prie kelio su daugybe durtinių žaizdų", sakė vietinis šaltinis.  Pasak vieno pranešimo,

Jos šeima ją nubaudė už tai, kad ji paliko islamą, konkrečiai už tai, kad ji buvo emancipuota ir priėmė krikščionių religiją; trumpai tariant, ji buvo „kalta“ dėl apostazės...  Jauna moteris buvo gerai žinoma dėl savo aktyvumo, kovos už moterų teises, dėl kurių – kartu su atsivertimu į krikščionybę – ją pasmerkė jos šeima...

Žinia apie Marijos nužudymą pasirodė Tarptautinę moters dieną – kovo 8 d. Užuot pabrėžus šį įvykį kaip įrodymą, kad moterų teisių srityje dar reikia daug nuveikti, visame Irake buvo matyti žudikų palaikymas ir jų aukos įžeidinėjimas. Pasak kito pranešimo,

Kovo 8 d. vakare vieno didžiausių transliuotojų K24 radijo eteryje buvo transliuotas interviu, kuriame Marijos brolis ir žudikas beveik 15 minučių netrukdomai ir nekritikuojami aiškino savo šaltakraujiškos žmogžudystės motyvus, nors tuo metu jie vis dar slapstėsi...
Visą kovo 8 d. socialinių tinklų komentarai mirgėjo žmonėmis, kurie, kaip visada, pritarė žmogžudystei. Buvo platinamos senos Marijos nuotraukos, kuriose ji vis dar dėvėjo hidžabą, o žmonės komentavo: „Matote, štai kas atsitinka, kai paliekate savo tikėjimą“, nes daugelis spėjo, kad Marija atsivertė į krikščionybę. Apie ją buvo skleidžiamas melas ir šmeižtas, o vyrai ir moterys ėmė varžytis, kas labiau apkaltins pačią Mariją dėl jos nužudymo. Kovo 9 d. jos brolis buvo rastas Kirkuke ir sulaikytas, tačiau iki tol didelė dalis kurdų visuomenės sugebėjo dar kartą nužudyti Mariją jau po jos mirties.

Uganda:  Musulmonai viešai mirtinai primušė krikščionių pamokslininką, o po to padegė jo kūną.  Pagal kovo 8 d. pranešimo,

Džonas Maiklas Okero [evangelizacinio susitikimo po atviru dangumi metu] citavo eilutes iš Korano apie Kristų... kai musulmonas, prisistatęs Šakuuru, atėmė iš jo mikrofoną. Jis ir kiti musulmonai ėmė mušti Okero, kaltindami jį piktžodžiavimu prieš Alachą sakant, kad jis turi Sūnų, neteisingu Korano aiškinimu, Korano lietimu be ritualinio apsivalymo ir nepagarba Koranui, padedant jį po Biblija... Jie mušė jį geležiniais strypais, akmenimis ir lazdomis, o vėliau sudegino jo kūną skambant giesmei ateso kalba, kurioje dainuojama apie vagį, vagiantį žmones iš geros religijos į blogą, - sakė šaltinis. Okero buvo 43 metų.

Egiptas:  kovo 1 d. šeši musulmonai vyrai nužudė tris krikščionis ir išniekino jų kūnus (du brolius ir vieno iš jų sūnų).   Krikščionys dirbo savo lauke, kai musulmonai netikėtai juos užpuolė ir nužudė, o po to, kaip pranešama, dainuodami ir šokdami ėmė peiliais raižyti jų kūnus.  Vėliau tai buvo pavaizduota kaip „kerštas“ už kažkokio musulmonų protėvio nužudymą, įvykdytą dar prieš septyniasdešimt metų – dešimtmečiais anksčiau, nei gimė vyriausias iš nužudytų krikščionių.  Kaip sako advokatas Romani Michel,

Šis baisus nusikaltimas negali būti keršto aktas, nes žudymo būdas apima lavonų žalojimą, kuris nėra būdingas tipiškiems keršto nusikaltimams. Atvirkščiai, metodas rodo, kad jis buvo įvykdytas tokiu pat būdu kuriuo pasižymėjo ISIS, todėl saugumo tarnybos ir prokuratūra turi išsiaiškinti nusikaltimo, turinčio religinės tapatybės nužudymo atspalvį, motyvus.

Tai, kad „nusikaltėlių kaime prasidėjo šventė, kurioje nužudymas buvo švenčiamas pritariant būgnais ir fleitomis“, triumfuojantiems žudikams skanduojant „Allahu Akbar“ dar labiau leidžia manyti, kad šios šiurpios žudynės buvo sukeltos religinio priešiškumo.

Kitoje vietoje, tačiau taip pat Egipte, musulmonas dūrė krikščioniui 7 kartus peiliu po to, kai krikščionis bandė išgelbėti savo sūnų nuo musulmono, jų kaimyno, kuris laikė uždaręs paauglį prieš jo valią.  Iš ryto musulmonas Mahmoudas Abdel Rahmanas paprašė savo 17-mečio kaimyno krikščionio Tomo atnešti jam vaistų.  Kai jaunuolis įėjo į Mahmudo patalpas, musulmonas jį puolė ir bandė peiliu jį nudurti.  Tomui pavyko pabėgti į Mahmoudo balkoną, kur jis užsirakino. Iš ten paauglio tėvas Magdy Fathy Shehata išgirdo Thomo pagalbos šauksmus ir nuskubėjo į kaimyno musulmono namus. Jam įėjus į vidų, Mahmoudas jį užklupo ir ėmė badyti peiliu, o krikščionį ir jo sūnų vadino netikėliais (kuffar) ir šaukė „Allahu Akbar!“  Būdamas kritinės būklės Magdy buvo nuvežtas į ligoninę.  Cituojant vietinį šaltinį, kovo 24 d. pranešime sakoma, kad Mahmudas jau seniai taikėsi į krikščionis „netikėlius“, be kita ko, „per garsiakalbius leisdamas Korano skaitinius“ ir „netinkamai elgdamasis su krikščionimis bei juos įžeidinėdamas“.

Vokietija: Musulmonas migrantas iš Somalio, gyvenantis benamių prieglaudoje, mirtinai subadė ir nupjovė galvą savo bendraamžiui, iš dalies dėl jo krikščioniškos kilmės.  Teismo proceso metu gynybos advokatai teigė, kad kaltinamasis turėjo psichikos problemų.  Pasak vieno pranešimo,

Du terapeutai pranešė apie kelis pokalbius su kaltinamuoju. Jis pasakojo skirtingas nusikaltimo versijas... Kaltinamasis pasakojo apie balsus savo galvoje ir apie statulas, kurios stovėjo jam už nugaros ir žiūrėjo į jį. Jis taip pat bijojo, kad krikščioniškas [jo aukos] tikėjimas jam bus įdiegtas lyg kietasis diskas.

Kongo Demokratinė Respublika: sekmadienį, kovo 13 d., prasidėjusio reido, kuris tęsėsi ir kitą dieną, metu Sąjunginių Demokratinių Pajėgų – islamo teroristinės organizacijos, prisiekusios Islamo valstybei – nariai, nužudė 52 žmones šalyje, kurioje dauguma gyventojų yra krikščionys.

Nigerija: Toliau pateikiami kai kurie kovo mėnesį krikščionių patirto terorizavimo ir žudynių aprašymai:

Sekmadienį, kovo 20 d., didesnė nei 100 islamo teroristų – fulanių – orda įsiveržė į krikščionių kaimą, kuriame jie nužudė 32 krikščionis ir sudegino 200 namų.  Po įvykio buvo apklausta daug vietos gyventojų.  „Visi mano mamos šeimos namai buvo sulyginti su žeme, o vienas mano pusbrolis sudegė savo namuose“, - sakė vietos gyventoja Violet Peter. „Negalėjome susisiekti su kai kuriais [kitais] giminaičiais. Viešpatie, prašau, mums to per daug".  Flora Kundi, kita vietos gyventoja, išreiškė panašias nuotaikas: „Mums to per daug, mano kolega buvo nužudytas“.  „Niekada nebuvau patyręs to, ką patyriau praėjusią naktį“, sakė kitas vietovės gyventojas Favour Gimbiya. „Šūvius girdėjome labai arti mūsų. Tai nebe ta šalis, kuria džiaugėmės anksčiau. Mūsų vaikai šiandien negali eiti į mokyklą, mes nesame tikri savo likimo“.  „Ar tai karas, paskelbtas krikščionims?“ – tai viskas, ką galėjo pasakyti Florence Tachio, kita vietos gyventoja.

Kovo 3 d. islamo teroristai nužudė tris krikščionis ir pagrobė dar keturis. „Visada buvau girdėjęs apie pagrobimus, bet niekada nežinojau, kad tai įvyks prie pat mano namų slenksčio", sakė išgyvenusi moteris. „Dabar esu auka, nes mano tėtis, 57 metų Funomas Bage, ir vyresnysis brolis – 30 metų Džeimsas Bage, buvo nužudyti tiesiog mūsų namuose."

Kovo 8 d. musulmonų teroristai nužudė bažnyčios apsaugos darbuotoją Šv. Jono katalikų bažnyčios kunigo Joseph Akeke pagrobimo metu.  Dar vienas vyras buvo nužudytas krikščionių daugumą turinčiame regione, kai žudikai bėgdami šaudė kur pakliuvo.  Taip pat buvo pagrobta moteris ir du vaikai.  Kitame regione tą pačią dieną taip pat buvo pagrobta jauna Džoso universiteto studentė krikščionė.

Kovo 26-27 d. musulmonai fulani įsiveržė į šešis kaimus, iš kur jie pagrobė 45 krikščionis, kurių vienas buvo kunigas, Marijos katalikų bažnyčios kunigas Leo Rafaelis Ozigi.  "Fulani piemenų ir teroristinių elementų veikla čia, Nigerio valstijoje, sukėlė tokį didelį spaudimą krikščionims, kad ištisos krikščionių bendruomenės... yra išblaškytos", sakė kitas pastorius.

Kovo 17 d. musulmonų fulani piemenys pagrobė 46 krikščionis, įskaitant daug vaikų, reido Kadunos valstijoje metu.  „Teroristai įsiveržė į mūsų kaimą, kai krikščionys kaimo gyventojai miegojo“, sakė vietos gyventojas. „Jie įsiveržė į mūsų kaimą didelėmis pajėgomis ir ėmė be atrankos šaudyti į visus, kuriuos matė...  Prašome melstis už šiuos krikščionis, šiuo metu laikomus nelaisvėje nežinomoje vietoje".

Musulmonų išpuoliai prieš apostatus ir piktžodžiautojus

Uganda:  Musulmonai giminaičiai šeimos, kurią sudarė vyras (38 m.), žmona (32 m.) ir dukra (13 m.), neseniai atsivertę į krikščionybę, apipylė juos rūgštimi.  Apie tai, kad šeima priėmė Kristų, giminaičiai sužinojo prieš dvi savaites ir pakvietė juos į šeimos susirinkimą, kovo 8 d. „Susirinkimo metu“ sakė tėvas Juma Waiswa, „mūsų paklausė apie mūsų išganymą, ir mes jiems patvirtinome, kad įtikėjome į Jėzų ir atsivertėme į krikščionybę.  Jie liepė mums išsižadėti Jėzaus, bet mes laikėmės naujai įgyto tikėjimo Jėzumi".

Kai atsisakėme išsižadėti tikėjimo į Jėzų, mano tėvas Arajabu perskaitė keletą Korano eilučių, o po to jie jėga pradėjo mus mušti lazdomis, kaip nurodyta Korane, tvirtindami, kad esame atsimetėliai.  Kadangi to nepakako, mano tėvas įėjo į kambarį, paėmė butelį su rūgštimi ir ėmė purkšti ją ant mūsų, o susirinkusieji ėmė šaukti: „Alach Akbar [Alachas yra didesnis], jūs nusipelnėte mirties“, o tada mus iškoneveikė... [Gelbėdami savo gyvybes mes pabėgome ir pradėjome jausti stiprų niežulį, kuris vėliau tapo stipriu skausmu. Netoliese gyvenantis krikščionis kaimynas paskambino pastoriui, kuris nedelsdamas atvyko ir nuvežė mus į ligoninę Mbale, tačiau mūsų dukra buvo rimtai sužalota ir nukreipta į ligoninę Džindžoje.

Kitą dieną, kovo 9 d., kai visi trys šeimos nariai dar tebebuvo hospitalizuoti, musulmonai giminaičiai padegė jų namus.  Paskutinis pranešimas nurodo, kad „visi trys vis dar gydomi ligoninėje“.

Kitoje vietoje, taip pat Ugandoje, musulmonai sumušė ankstesnį mečetės vadovą už atsivertimą į krikščionybę.  Netrukus po to, kai Swaleh Mulongo nustojo lankytis mečetėje, sužinojęs apie jo atsimetimą nuo islamo, naujasis mečetės vadovas surengė jo medžioklę.  Galiausiai jie surado bažnyčią, kurioje jis lankėsi, ir kovo 13 d. sulaikė jį, jam dar nepasiekus bažnyčios.  Pasak Mulongo: „Buvo maždaug 8 val. ryto, kai mane sustabdė keturi musulmonai ir pradėjo uždavinėti daugybę klausimų apie krikščionybę, bet aš neatsakiau.  Tada vyrai pradėjo mane mušti rankomis ir lazdomis, bet, ačiū Dievui, pamatę artėjančius žmones, jie pabėgo".

Su giliomis ir sunkiomis žaizdomis, įskaitant žaizdas galvoje ir nugaroje, bei lūžusiu riešu jis buvo skubiai nugabentas į ligoninę.  Tuo nesitenkindami užpuolikai tęsė savo veiksmus, kol surado pastoriaus, atvedusio Swaleh Mulongo pas Kristų, namus ir paskerdė jo ožkas bei vištas.  Jie taip pat paliko įspėjamąjį laišką: „Mes žinome, kad esi apgavikas ir kad mūsų imamą atvertei į krikščionybę. Netrukus mes tave sučiupsime, o tada tavo šeima ir visa bažnyčia labai pasigailės".

Pakistanas: kovo 16 d. pareigūnai suėmė, mušė ir kankino krikščionį vyrą priversdamos jį prisipažinti, kad jis Facebook tinkle „piktžodžiavo“ prieš islamo pranašą Mahometą – prieš kankinimus jis šį kaltinimą atmetė.  Netrukus po vidurnakčio pareigūnai įsiveržė į 54 m. Fansano Šahido namus, o paskui jį išsivedė, kad išgautų prisipažinimą.  Pasak jo žmonos, Safijos, „Kai mano vyras atidarė vartus, į vidų įsiveržė keliolika policininkų ir pradėjo jį mušti.  Aš ir du mano vaikai rėkėme ir verkėme, kai jie kankino Šahidą ir apieškojo kambarius“.  Areštas įvyko netrukus po to, kai islamo dvasininkas užregistravo skundą prieš Šahidą.  Teigiama, kad šventvagiškos pastabos buvo paskelbtos mobiliuoju telefonu, kurį jis pametė dar 2019 m. Jo žmona sakė: „Manome, kad prarastu telefonu kažkas piktnaudžiavo, kad paskelbtų šventvagišką komentarą, nes mano vyras jo apsaugai nenaudojo slaptažodžio, be to, buvo prisijungęs prie savo „Facebook“ paskyros."  Pasak jo teisininko: „Šahidui buvo pateikti kaltinimai pagal 295-C straipsnį, kuriame už piktžodžiavimą prieš Mahometą numatyta privaloma mirties bausmė, ir 295-A straipsnį, kuriame už „tyčinius ir piktavališkus veiksmus, kuriais siekiama įžeisti religinius jausmus“, numatyta iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė.“  Kadangi beveik kiekvienas Pakistano krikščionis žino apie šias su piktžodžiavimu susijusias bausmes, Šahidas „niekada nebūtų skelbęs tokių komentarų, nes puikiai žinojo apie pasekmes“, sakė jo žmona ir ji dažnai primindavo savo vaikams, kad „susilaikytų nuo religijos aptarinėjimo su musulmonais“.

Atskiras pranešimas, kuris pasirodė kovo 15 d., likus dienai iki Šahido suėmimo, iš pažiūros patvirtina jo žmonos teiginius.  Siekdamos išvengti diskriminacijos ir persekiojimo, krikščionių šeimos ne tik stengiasi neįžeisti musulmonų, bet netgi neigia savo krikščionišką tapatybę ir apsimeta musulmonais.  Vienas apklaustas jaunas krikščionis berniukas pasakojo, kad nors didžiuojasi esąs krikščionis, „dėl savo tikėjimo dažnai susiduria su iššūkiais“. Nors anksčiau jis ant kaklo nešiojo kryželį, nustojo jį nešioti, nes dėl to susidūrė su patyčiomis.  Pasak kitos apklaustos 40 metų krikščionės: „Pasikeičiau vardą, nes mokykloje susidūriau su islamo pamokų dėstytojų diskriminacija.  Pradėjau nešioti hidžabą, kad žmonės negalėtų daugiau apie mane sužinoti. Mano gyvenimas tapo daug lengvesnis."  Jos vyro, vienintelio krikščionio darbininko cemento gamykloje, patirtis patvirtino jos sprendimą:  „Visada buvau diskriminuojamas dėl savo tikėjimo", sakė jis. Kai kurie darbuotojai musulmonai prie manęs priekabiavo ir erzindavo mane. Iš darbo išėjau 2012 m.".  Dabar jis irgi rengiasi kaip musulmonas.  Pora savo trims vaikams davė musulmoniškus vardus ir nurodė jiems niekada nekalbėti apie religiją. „Mano mama pasiūlė man mokykloje ir koledže prisidengti kaip kitoms musulmonėms mergaitėms“, sakė kita jauna krikščionė.  „Nuo to laiko mano gyvenime nėra diskriminacijos ir priekabiavimo, nes niekas mano klasėje nežino, kad esu krikščionė. Kartu su jais lankau islamo studijų pamokas ir apsimetu musulmone".

Musulmonų išpuoliai prieš krikščionių bažnyčias

Pakistanas: Musulmonas, vardu Muhammed Bilal Saleem, užlipo ant didelio kryžiaus bažnyčios teritorijoje ir ėmė smarkiai linguoti, norėdamas jį nuversti, tuo pat metu skanduodamas Korano eilutes, šaukdamas „Allahu Akbar“ ir kitaip grasindamas krikščionims (vaizdo įrašas čia).  Kiti du jį lydintys musulmonai įžeidinėjo vietos krikščionis vyrus, taip pat žvilgčiojo ir rodė grubius seksualinius gestus krikščionių merginoms.  Pasak kovo 19 d. pranešimo, Muhammedas „ketino nuversti kryžių“ ir „buvo apimtas tokio religinio pamišimo“, kad „dėl to rizikavo savo gyvybe“.  Jo bandymas ne tik nepavyko – kryžius nenukrito – bet jis dar ir susižalojo šokdamas žemėn.  Atsakydami,

Bažnyčios nariai ir kiti krikščionys skubėjo jam į pagalbą ir šalyje, garsėjančioje religiniu fundamentalizmu, parodė tikrą meilės pavyzdį.  Užuot mušę ar linčiavę vyrą, ką daugelis musulmonų būtų padarę už daug lengvesnius religinius nusižengimus, krikščionių bendruomenė paguldė jį ant čarpai [lovos] ir atnešė vandens.

Sudanas: Įpykę ant esančios bažnyčios musulmonai ją užrakino ir uždarė.  Reaguodamos valdžios institucijos suėmė ir apklausė tos bažnyčios vadovus.  Jiems išėjus į laisvę, Dalmanas Hasanas, Sudano Kristaus bažnyčios evangelistas, sakė, kad „musulmonai apkaltino bažnyčios narius priešiškumu islamui, nes jie rengia susirinkimus penktadieniais – musulmonų maldų mečetėse dieną“.  Arba, tariant vieno iš pareigūnams pateiktų kaltinimų žodžiais: „Jie [bažnyčioje susirinkę krikščionys] kelia chaosą ir negerbia kitų religijos“.  Kitas bažnyčios narys sakė, kad „griežtosios linijos musulmonai taip pat apkaltino bažnyčią, kad ji maitina [musulmonų] vaikus, siekdama juos patraukti į krikščionybę...".

Egiptas: Kovo 30 d. Amnesty International paskelbė ataskaitą, ragindama Egipto valdžios institucijas "nedelsiant paleisti devynis koptų krikščionis, kurie buvo savavališkai sulaikyti po to, kai taikiai protestavo prieš valdžios institucijų atsisakymą atstatyti daugiau kaip prieš penkerius metus sudegusią bažnyčią...".  Aptardamas šį incidentą, Amnesty International Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos tyrimų ir atstovavimo direktorius Filipas Liuteris (Philip Luther), paaiškino:

Egipto valdžios institucijos daugelį metų ignoravo raginimus atstatyti bažnyčią, todėl apie 800 koptų krikščionių liko be maldos vietos savo kaime. Dabar, gėdingai siekdama nutildyti šiuos raginimus, ji savavališkai sulaiko kaimo gyventojus, kriminalizuoja taikius protestus ir pateikia absurdiškus kaltinimus tiems, kurie išdrįsta kalbėti...  Egipto koptų krikščionims turėtų būti suteikta teisė kolektyviai išpažinti savo religiją. Per ilgai jų religijos laisvę varžė diskriminaciniai įstatymai ir praktika, kuriais nepagrįstai ribojama bažnyčių statyba ir renovacija, o gubernatoriams ir saugumo pajėgoms suteikiama neribota galia priimti sprendimus dėl bažnyčių remonto...  Teisė į religijos laisvę niekada neturėtų būti ribojama dėl diskriminacinių priežasčių, įskaitant žmonių tikėjimą, ekonominę padėtį ar gyvenamąją vietą. Egipto valdžia turi nedelsdama panaikinti diskriminacinį šalies bažnyčių įstatymą ir pakeisti jį įstatymu, kuris užtikrintų teisę į religijos laisvę visiems, nenustatant papildomų sąlygų ir kliūčių religinėms mažumoms...  Egipto valdžios institucijos nesugebėjo ne tik apsaugoti koptų krikščionių nuo pasikartojančių sektantiškų išpuolių prieš jų bendruomenes, bet ir patraukti atsakomybėn asmenų, atsakingų už tokį smurtą.

Bendroji krikščionių diskriminacija

Egiptas:  Bandant parodyti Egipto pažangą moterų atžvilgiu, lygiai taip pat buvo parodytas diskriminacinis požiūris į nemusulmones.   Kovo 3 d. 98 teisėjos davė teisinę priesaiką, ruošdamosi užimti teisėjų pareigas Egipto Valstybės taryboje.  Tai laikoma svarbiu ir precedento neturinčiu įvykiu; nuo pat Valstybės tarybos įkūrimo prieš 75 metus nė viena moteris nesėdėjo jos teismo tribūnoje – o dabar tai padarys 98 moterys.  Ir vis dėlto nė viena iš jų nėra krikščionė – nepaisant to, kad koptai, Egipto vietiniai gyventojai, sudaro daugiau kaip dešimt procentų šalies gyventojų – taigi, norint juos tinkamai atstovauti, 10 iš 98 moterų turėtų būti krikščionės.

Indonezija:  Kovo 9 d., praėjus kelioms dienoms po to, kai susituokė krikščionis vyras ir musulmonė moteris, o jų vestuvių katalikų bažnyčioje nuotraukos tapo visuotinai prieinamos, Indonezijos aukščiausioji islamo dvasininkų institucija, Indonezijos Ulemos taryba, paskelbė, kad „šios poros santuoka negalioja ir negali būti leidžiama“. Pagal islamo teisę, arba šariatą, tarpkonfesinės santuokos leidžiamos tik tada, kai vyras (laikomas moters ir būsimų vaikų galva) yra musulmonas.  Susituokusi pora atsakė ignoruojanti dvasininkus.

Apie šią seriją

Krikščionių persekiojimas islamo pasaulyje tapo visuotiniu reiškiniu.  Todėl 2011 m. buvo pradėtas leidinys „Musulmonų vykdomas krikščionių persekiojimas“, kuriame surinkti kai kurie persekiojimo atvejai, tačiau toli gražu ne visi, apie kuriuos pranešama kiekvieną mėnesį. Jo paskirtis dvejopa:

1) dokumentuoti tai, ko nepateikia didžioji žiniasklaida: įprastą, o gal net nuolatinį krikščionių persekiojimą.

2) Parodyti, kad toks persekiojimas yra ne atsitiktinis, o sistemingas ir tarpusavyje susijęs – kad jo šaknys glūdi islamo šariato įkvėptoje pasaulėžiūroje.

Todėl, kad ir kokia būtų persekiojimo istorija, ji paprastai atitinka tam tikrą temą, įskaitant neapykantą bažnyčioms ir kitiems krikščioniškiems simboliams; apostazės, šventvagystės ir prozelitizmo įstatymus, kuriais kriminalizuojami ir kartais mirtimi baudžiami tie, kurie „įžeidžia“ islamą; seksualinį krikščionių moterų išnaudojimą; priverstinį atsivertimą į islamą; vagystes ir plėšikavimą vietoj džizijos (finansinės duoklės, kurią turi mokėti nemusulmonai); bendrus lūkesčius, kad krikščionys elgtųsi kaip bailūs dimiai arba antrarūšiai, „toleruojami“ piliečiai ir tiesiog paprastą smurtą ir žudymą. Kartais tai būna jų derinys.

Kadangi šie pasakojimai apie persekiojimą apima skirtingas etnines grupes, kalbas ir vietoves – nuo Maroko Vakaruose iki Indonezijos Rytuose – turėtų būti aišku, kad juos sieja tik vienas dalykas – islamas, tiek griežtas islamo šariato teisės taikymas, tiek iš jo kylanti viršenybės kultūra.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku