Vysk. B. Fellay Mišios Kaune

Vasario 10 dieną Kaune, Šv. Pijaus X kunigų brolijos koplyčioje Kaune lankėsi šios brolijos vyskupas Bernardas Fellay, kur tradicinėmis apeigomis teikė Sutvirtinimo sakramentą ir skaitė paskaitą apie Bažnyčios krizę ir išeitį iš jos. Sutvirtinimo sakramentas tradicinėmis apeigomis jau daug metų Lietuvoje teikiamas tik Šv. Pijaus X kunigų brolijos vyskupų, kurie čia apsilanko kas porą metų.

Skelbiame pilną į lietuvių kalbą išverstos paskaitos tekstą. Paskaitos vaizdo įrašą galima peržiūrėti čia. Taip pat po straipsniu rasite ir kelias nuotraukas iš Sutvirtinimo sakramento ceremonijos.

Bernardas Fellay yra šveicaras vyskupas ir buvęs ilgametis Šv. Pijaus X brolijos vadovas. 1988 m. B. Fellay vyskupu įšventino arkivysk. Marcelis Lefebvre'as ir vysk. Antonio de Castro Mayeris. Šioje nuorodoje galima rasti visus į lietuvių kalbą išverstus vysk. Fellay straipsnius ir laiškus tikintiesiems.

***

Paskaita „Bažnyčios krizė ir išeitis iš jos“

Kalbėsiu apie situaciją Bažnyčioje, kuri yra labai sudėtinga. Žinome, kas vyksta, bet labai sunku nuspėti, kas įvyks ateityje. Šiuo metu matome milžinišką sumaištį, tarsi miglą žmonių galvose.

Tai, kas vyksta, mums nėra kažkas naujo. Tai tik dramatiškesnis pritaikymas tų principų, kurie paskleisti jau Vatikano II susirinkimo metu. Ačiū Dievui, kad Jis mums davė arkivyskupą Lefebvre’ą, kuris jau tada aiškiai suprato, kas vyksta. Jo dėka turime visas priemones, kurių reikia, kad saugiai išgyventume tai, kas vyksta. Pirmiausia, turime supratimą – mes suprantame, kas vyksta. Ir žinome, ką mums reikia daryti. Todėl galime jaustis gana saugūs šių įvykių akivaizdoje. Žinoma, visada turime būti atsargūs, nes Dievas gali siųsti išbandymus.

Mūsų istorija [kalbama apie Šv. Pijaus X kunigų broliją, vert. past.] visų šių įvykių akivaizdoje yra nuostabios Dievo apsaugos įrodymas. Dievas ne tik yra, Jis mumis rūpinasi. Būdamas absoliutus visa ko valdovas, Jis leidžia vykti šiems dalykams. To niekada neturėtume pamiršti. Dievas viską kontroliuoja. Kai matome baisius dalykus pasaulyje ir Bažnyčioje, galime išsigąsti. Tai normalu. Neseniai šv. Mišių metu skaitėme Evangeliją apie Jėzų valtyje audros metu. Apaštalai matė tik tą audrą. Jie matė stiprų vėją ir milžiniškas bangas. Taip pat matė, kaip tos bangos veržiasi į valtį. Tad jie matė visus pavojus, kylančius valčiai. Jie taip bijojo, kad sakė Jėzui: „mes žūvame“. Turime atsiminti, kad jie buvo patyrę žvejai ir šio amato profesionalai. Nepaisant to, audra buvo tokia baisi, kad iš tikrųjų juos išgąsdino.

Todėl jie ėmė žadinti Jėzų, kuris tuo metu miegojo. Kai pažvelgiame į šiandieninę Bažnyčią, irgi gali susidaryti toks įspūdis, kad Jėzus miega. Bet mes pamirštame, kad Jėzus yra tas, kuris duoda vėjui jo jėgą ir kuris nustato bangų aukštį. Ir tai tas pats Jėzus, kuris miega valtyje. Kuris iki milimetro kontroliuoja vandenį, bet kada galintį užpilti valtį. Tai Jėzus.

Pažvelkime į šiuolaikinį pasaulį – viskas yra būtent taip. Matome stiprius vėjus ir aukštas bangas: klaidas ir sumaištį. Bet Jėzus vis dar yra valtyje. Jis bet kada gali tai sustabdyti. Bet jeigu Jis to dabar nenori, tai nieko nekeičia. Ir todėl Jis sako apaštalams: „jūs mažatikiai“. Ir mes esame tokie, kaip tie apaštalai. Jeigu pažvelgiame į Bažnyčią ir tai, kas vyksta, matome, kaip viskas ir visais aspektais ritasi žemyn – ne vienoje srityje, bet visose. Kyla įspūdis, jog esame kaip Nojus ir turime arką. Turime tarsi gelbėjimosi valtį, kuri vis dėlto dar laikosi ant vandens. Ir tai vis dar atneša vaisių. Bažnyčios vaisius matome toje mažoje valtyje [kalbama apie Šv. Pijaus X kunigų broliją, vert. past.].

Taip pat joje matome kai ką labai įdomaus – Bažnyčios požymius. Katalikų Bažnyčią galime išskirti iš kitų religijų ir bendruomenių iš keturių požymių. Tai yra vienybė, apaštališkumas, visuotinumas ir šventumas. Unam sanctam catholicam et apostolican ecclesiam. Ir visus šiuos požymius lyg kokiame mikrokosmose matome Šv. Pijaus X kunigų brolijoje, kas rodo jos katalikiškumą.

Kaip sakiau, net nebandysiu jums nuspėti, kas vyks ateityje. Aš iš tikrųjų to nežinau. Bet kartais, matant tam tikras tendencijas, galima imti prognozuoti, kas bus toliau. Šiuo metu Bažnyčioje matome kelias tendencijas.

Matome tendenciją judėti link tokio supermodernumo. Ši tendencija gerai matoma dabartinio popiežiaus asmenyje. Jis labai gudrus. Vieną dieną jis sako viena, o kitą dieną jau kalba priešingai. Todėl daug žmonių klausia: ko gi jis iš tikrųjų nori? Bažnyčios priešai išrankioja visus blogus žodžius, sukelia didelį sąmyšį ir nutyli kitus pasisakymus. Bet, kalbant bendrai, matome popiežiaus posūkį į supermodernumą. Tačiau viso to užuomazgos buvo jau Vatikano II susirinkimo pradžioje – tam tikras modernizmas ir liberalizmas. Galima tai vadinti infiltracija į Bažnyčią. Ši infiltracija yra faktas, o ne kokie spėliojimai.

Matome išorinių jėgų – masonerijos ir komunizmo – įsiskverbimą, taip pat Bažnyčios viduje matome modernizmą. Šie žmonės tiesiog griauna Bažnyčią. Bet jie yra žymiai gudresni už, pavyzdžiui, komunistus ir nenori Bažnyčios tiesiog sulyginti su žeme. Jie nori panaudoti Bažnyčią savo tikslams. Jie mato, kad Bažnyčia yra labai veiksminga organizacija, todėl nori jai suteikti naują tikslą. Grynai žmogišką tikslą. Bažnyčios tikslas yra antgamtinis – išganymas. Bažnyčia yra antgamtinė pačia savo esme. Priešai šio tikslo niekada nenugalės. Bet jie bando, ir Dievas gana daug jiems leidžia. Matome tai, pavyzdžiui, enciklikoje apie klimato kaitą Laudato Si. Jeigu Bažnyčia yra laivas, tai jo tikslas arba uostas yra dangus, o dabar pateikiamas kažkoks visai kitas tikslas – klimato gelbėjimas. Ir Auklėjimo kongregacija nori visą tai įvesti visose katalikiškose mokyklose. Vargšai vaikai jau nebemoka, kaip taisyklingai žegnotis, o dabar turės viską išmanyti apie globalinį atšilimą. Tai beprotiška.

Moralės klausimuose irgi matome tą norą prisitaikyti prie pasaulio, bet čia matome skilimą ir vis tik katalikiška pozicija dar gyvuoja. Opozicija Bažnyčios viduje dar nepasireiškė taip išoriškai. Bet ji įleidusi gilias šaknis viduje. Pavyzdžiui, vokiečių vyskupai, galima sakyti, jau nebėra katalikai. Ir popiežius juos remia. Jis paprašė Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininko padėti jam surengti viso pasaulio sinodą. Ir niekas nežino, ką tas sinodas reiškia. Bet nuolat kartojama: sinodas, sinodas, sinodas. Tačiau moralės srityje matome daugybę vyskupų ir kunigų, kurie nenori tų pokyčių. Vieni iš jų garsiai tai sako, kiti ne. Priklausomai nuo šalies, vieni yra baudžiami, o kiti ne. Pavyzdžiui, žinau vyskupą Argentinoje, kuris pasakė lygiai tą patį, ką sakė vyskupai Lenkijoje – kad išsiskyrusiems negalima duoti Komunijos. Bet Argentinoje tas vyskupas buvo iš karto atleistas iš pareigų. Kalbėjau su juo, jis to paties amžiaus kaip aš. Jis man sakė, kad jo laiškas tikintiesiems kainavo jam galvą. Tuo tarpu Lenkijoje kunigai gali apie tai kalbėti be jokių problemų. Taigi matome įvairias tendencijas, bet nėra vienos linijos ir logiškos sekos.

Tas pats yra ir su Mišiomis. Roma sako, kad tradicinės Mišios turi būti sustabdytos. Ir kai kurie vyskupai seka šia linija ir net imasi dar radikalesnių priemonių nei kad reikalauja Roma. Tačiau daugelis kitų vyskupų tiesiog tyliai tęsia anksčiau nusistovėjusią tvarką ir neseka Romos linija. Ypač tai matoma Jungtinėse Valstijose. Vienas viešai pasisakęs vyskupas pateikė įdomų argumentą. Kanonų teisėje yra toks kanonas, leidžiantis suteikti dispensą, atleisti tikinčiuosius nuo visuotinio Bažnyčios įstatymo. Šis vyskupas ir sako: aš atleidžiu visus tikinčiuosius ir kunigus nuo šio motu proprio. Ir jam iki šiol nieko neatsitiko. Tai rodo prieštaringumą ir sumaištį visose srityse. Tai labai rimti dalykai, kalbame apie sielų išganymą.

Man atrodo, šie laikai panašūs į arijonizmo epochą IV amžiuje. Buvo daug arijonų vyskupų, kurie neigė Jėzaus Kristaus dievystę. O kiti vyskupai laikėsi katalikybės ir buvo persekiojami. Prisiminkime šv. Atanazą, šv. Euzebijų Vercelietį ir kitus. Tuo pat metu vieni vietiniai vyskupų susirinkimai pasisakydavo už arijonizmą, o kiti prieš. Panašiai yra ir šiandien. Bet yra vienas skirtumas – tuomet buvo tik vienas klausimas, dėl kurio buvo nesutariama, o šiandien yra daugybė.

Jeigu kalbame apie Mišias, yra aiškus Romos noras panaikinti tradicines Mišias. Kodėl? Nes jie mato, kad žmonės, kurie pradeda lankyti tradicines Mišias, ima kritikuoti naująsias Mišias ir Vatikano II susirinkimą. Mes arkivyskupo Lefebvre‘o dėka supratome tai nuo pat pradžių. Jie tam ir sukūrė naująsias Mišias, kad žmonėms perneštų tuos principus, kuriais rėmėsi Vatikano II susirinkimas. Susirinkime tos idėjos buvo įvestos labai subtiliai. Tekstuose palikta daugybė dviprasmybių. Modernistų teologas Schillebeeckxas ir sakė, kad reikia į Susirinkimą įvesti kuo daugiau dviprasmybių, kurias jam pasibaigus galėsime išaiškinti savaip. Jie atvėrė duris ten, kur turėtų būti užtvara. Duosiu jums pavyzdį. Esu sakęs kardinolui Castrillonui, kuris buvo Ecclesia Dei vadovas, jog visi šie principai yra atėję iš pasaulio. Ir jis su tuo sutiko. Bet jis pasakė, kad to įsiskverbimo priežastis yra pats pasaulis. Tie principai juk griauna visą pasaulį. Ir paskutinis dalykas yra tiesa, bet pažvelkime giliau. Menzingene man atsitiko tokia istorija. Buvo žiema ir kilo pūga. Mano kambarys yra palėpėje. Iš ryto nusileidęs laiptais viename iš aukštų viduje pamačiau labai daug sniego. Mano pirmoji mintis buvo ne suversti kaltę audrai, o sužinoti, kas paliko atdarą langą. Pasaulis visada buvo pasaulis. Jis nekenčia Bažnyčios. Galima sakyti, pasaulis atlieka savo darbą. Bet Bažnyčios užduotis yra nuo to gintis, o ne atidaryti visus langus. Būtent popiežius Jonas XXIII pasakė: „atverkime langus pasauliui“. Ir nieko nuostabaus, kad pasaulis atsidūrė Bažnyčios viduje. Jie nori būti draugiški pasauliui. Bet negalima būti draugu ir pasauliui, ir Jėzui.

Susirinkime viskas pradėta labai švelniai, pavyzdžiui, dėl ekumenizmo buvo sakoma, kad tiesiog pradėkime kalbėtis ir būkime malonūs žmonėms iš kitų konfesijų. Aš pats, net jau būdamas kunigu, maniau, kad ekumenizmas reiškia, jog jie nori gražiai kalbėtis su tikslu atvesti į Bažnyčią. Ir jie vis dar kalba apie Bažnyčios vienybę su jais. Bet paskui teko susitikti su aukščiausiais hierarchais Romoje. Ir supratau, kad tai nėra tai, ko jie iš tikrųjų nori. Net Visų Šventųjų litanijoje meldžiame, kad Dievas pašauktų atgal į Bažnyčios vienybę tuos, kurie ją paliko. Bet tai yra ne tai, ką jie daro.

Pateiksiu jums pavyzdį, buvau to liudininkas. Pas mane atėjo vienas schizmatikas vyskupas. Jis sako: gailiuosi dėl savo gyvenimo, noriu grįžti į Bažnyčią. Atsakiau jam, kad jis yra vyskupas ir todėl turime tai daryti su Roma. O jis dėka ekumenizmo turėjo puikius santykius su Roma. Net vienas klebonas Portugalijoje, kai negalėdavo pats, prašydavo to schizmatiko vyskupo laikyti Mišias vietoj jo. Ir jis buvo kviečiamas į kiekvieną ekumeninį susirinkimą Romoje. Jis nuvyko į Romą ir susitiko su popiežiaus Jono Pauliaus II sekretoriumi Dziwiszu, kuris vėliau tapo kardinolu. Ir jis sako šiam sekretoriui: aš norėčiau atsiversti ir grįžti į Bažnyčią. Dziwiszas suorganizavo susitikimą su Vyskupų kongregacijos prefektu kardinolu Moreira Nevesu, kuris buvo brazilas ir su portugalu scizhmatiku vyskupu galėjo susikalbėti portugališkai. Vyskupas sako kardinolui: gailiuosi dėl savo nuodėmių, noriu atsiversti ir užbaigti savo gyvenimą Katalikų Bažnyčioje. Kardinolas jam atsakė: Jūsų Ekscelencija, po Susirinkimo viskas pasikeitė, jums nereikia atsiversti. Tuomet vyskupas paklausė, ką kardinolas galvotų, jeigu jis nueitų į Šv. Pijaus X broliją. Dėl Dievo, tik nedarykite to! Tokia buvo kardinolo reakcija.

Kitą dieną kardinolas paskambino vyskupui ir pasakė: aš naktį pagalvojau, kad vis dėlto jums būtų gerai susitikti su mons. Kasperiu, vėliau tapusiu kardinolu, kuris buvo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos sekretorius. Naujas susitikimas. Mons. Kasperis ir minėtas vyskupas. Taigi, girdėjau, kad norite konvertuotis, - pasakė Kasperis. Ar esate girdėjęs apie Utrechto vyskupus [senkatalikiai vyskupai, XIX a. atsiskyrę nuo Bažnyčios, vert. past.]? Taip, jie yra mūsų modernistai, - atsakė vyskupas. Žinote, aš su jais palaikau labai gerus santykius ir norėčiau jums pasiūlyti prie jų prisijungti, - pasiūlė Kasperis. Vėliau aš jį dar vieną kartą nusiunčiau į Romą. Tuo metu Kasperis jau buvo tapęs kardinolu ir Krikščionių vienybės tarybos pirmininku. Ir tuomet kardinolas Kasperis šiam vyskupui kalbėjo: būtent dėl ekumenizmo aš jūsų negaliu priimti į Bažnyčią. O juk šis žmogus atsakingas už visos Bažnyčios ekumenizmą! Kai vyskupas pasakė, kad vis tiek nori atsiversti, jie užtrenkė duris.

Turime daug tokių pavyzdžių. Yra vadinamoji Balamando deklaracija. Geležinei uždangai griuvus, buvo stiprus katalikų judėjimas atversti stačiatikius. Stačiatikiai išsigando dėl šio judėjimo ir pranešė, kad jeigu jis nebus sustabdytas, jie nutrauks visus ryšius su Vatikanu. 1993 m. Balamande (Libanas) įvyko katalikų hierarchų ir stačiatikių susitikimas, kuriame jie paskelbė bendrą deklaraciją. Šioje deklaracijoje jie pasmerkė idėją sugrąžinti stačiatikius į Katalikų Bažnyčią, nes tai, pasak jų, kenkia Bažnyčios vienybei. Tad jie negali grįžti. Kas tai per vienybė? Jų teigimu, tai yra vienovė įvairovėje. Tačiau tai nėra tikra vienybė.

Tikėjimo doktrinos kongregacija net yra išleidusi tekstą, kuriame kalbama apie santykį su kitomis religijomis. Jį sudaro dvi dalys. Pirmoji yra apie santykį su pagonimis; jiems galioja visa katalikų doktrina. Mums reikia juos atversti ir atvesti pas Kristų ir Bažnyčią. Tuo tarpu antroje dalyje kalbama apie krikščionių konfesijas. Ir čia jau nelieka jokios kalbos apie atvertimą. Ten sakoma, kad turime jausti pagarbą jų tradicijoms, o pabaigoje sakoma, kad jeigu kas nors vis tik labai norėtų konvertuotis, dėl religinės laisvės jis gali tai padaryti. Visa tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įžeidimas. Juk Jis yra Dievas. Jis atėjo pas mus ir įsteigė vieną Bažnyčią. Jis davė savo misiją būtent šiai Bažnyčiai; jai davė ir visas priemones jos misijai įvykdyti. Todėl yra vienintelė Bažnyčia, per kurią galima pasiekti išganymą. Ir iki pat Pijaus XII imtinai kitos religijos buvo vadinamos klaidingomis religijomis. Pabandykite taip pasakyti šiandien. Tai parodo, kaip toli mes nuėjome.

Nedidelis pavyzdys apie tai. Visos religijos yra lyg oro uostas. Kiekviena religija yra atskiras lėktuvas. Bet iš visų jų tik vienas lėktuvas gali skraidyti. Tai katalikybė. Net katalikybei artimiausi stačiatikiai turi tikrą lėktuvą su visomis detalėmis, bet ten nėra piloto. Dar neteko matyti žmonių, kurie liktų lėktuve, kuriame nėra piloto. Jie žino, kad tikrai niekur nenuskris. Jeigu eitume į protestantų lėktuvą, jie vis dar turi vieną ar du sakramentus, bet neturi visų reikalingų variklių skristi. Ir kuo toliau einame, tuo mažiau lėktuvo dalių religijos turi. Jeigu pažvelgiame į budizmą ar induizmą, tai popieriniai lėktuvėliai. Ekumenistai sako: pažiūrėkite į visus tuos gražius lėktuvus. Žiūrėkit, protestantai turi vieną variklį! Žiūrėkit, budistai turi sparno brėžinį! Jie visur randa kažką gero ir tai giria, bet nepasako esminio dalyko, kad šie lėktuvai negali skristi. Taip jie apgauna žmones.

Viena iš pagrindinių priemonių tas idėjas įvesti į Bažnyčią yra naujosios Mišios. Būtent tam ir buvo išrastos naujosios Mišios. Tai sugalvojome ne mes, jie tai visiškai aiškiai sako. Mons. Bugnini, naujųjų Mišių architektas, sakė, kad malda negali būti kliūtis kitoms konfesijoms. Jis sakė, kad iš Mišių reikia išmesti viską, kas turi bent šešėlį tokios kliūties mūsų atsiskyrusiems broliams. Todėl naujosios Mišios yra visiškai plokščios. Pirminiame įvadiniame tekste į naująjį mišiolą pateikta Mišių definicija buvo eretiška. Tai protestantų pamaldų apibrėžimas. Ten randame klaidas apie kunigystę, apie auką, apie tikrąjį Jėzaus Kristaus buvimą konsekruotuose pavidaluose. Supratę tai, jie puolė keisti tuos apibrėžimus. Buvo jau atspausdintos knygos, bet jie jas atšaukė ir vėliau publikavo naują pakoreguotą versiją. Jie pakeitė šį eretišką apibrėžimą, bet pačios Mišios liko nepakeistos. Senosios, arba tradicinės Mišios yra tokios aiškios, kad jeigu paliksim žmonėms laisvę, jie pasirinks jas. Jos gydo ir maitina tikėjimą. Matome daugybę jaunų kunigų, kurie buvo išauklėti naujosiose Mišiose, bet vėliau susiduria su tradicinėmis. Ir yra tokia visur atsikartojanti tendencija: daugelis kunigų man sako, kad pradėjęs aukoti tradicines Mišias, aš suvokiau, kas yra kunigystė. Jie suprato, kad yra prieš Viešpatį ir aukoja Jam auką. Tai paskatina juos pradėti studijuoti teologiją. Tos teologijos jie nebuvo girdėję, todėl atsigręžia į šv. Tomą. Taip pamažu jie gauna visų tikėjimo tiesų šviesą, bet pradžia būna Mišios. Po to seka moralinė teologija, nes doktrina skatina bus atitinkamai elgtis. Jie pradeda studijuoti ir ją. Galiausiai jie atranda viską. Ir visa tai dėka Mišių. Tikrai įspūdinga.

Tikintiesiems yra truputį paprasčiau. Jie tiesiog sudalyvauja tose Mišiose ir sako: tai tikrosios Mišios. Jie turi sensus fidelium [tikėjimo instinktas arba pojūtis, vert. past.]. Man atrodo, kad priežastis slypi Krikšto sakramento juose paliktame antspaude arba charakteryje. Krikšto charakteris įsispaudžia sieloje ir ją perkeičia, nukreipdamas visą žmogaus būtį į aukščiausią iš sakramentų – Švenčiausiąjį Sakramentą, kuris yra pats Dievas. Tas charakteris įgalina mus priimti kitus sakramentus. Pamatę kažką iš tikrųjų katalikiško, pajuntame harmoniją. Jaučiamės namuose. Ir net nereikia daug svarstyti, tiesiog tai matome. Todėl jauni žmonės, niekada nematę senųjų Mišių, iš karto pajunta, kad tai tikrosios Mišiose. Jos maitina sielą ir duoda jai jėgų.

Papasakosiu dar vieną istoriją. Buvo jauna mergina, kuri lankėsi naujosiose Mišiose. Ji nebuvo ištekėjusi, bet gyveno su vyru nesusituokusi. Kiekvieną sekmadienį ji eidavo Komunijos. Kartą ji tiesiog įžengė į mūsų koplyčią ir dalyvaudama Mišiose suprato, kad blogai elgiasi, kad čia tikrai negali eiti Komunijos, bet pirmiausia turi prieiti išpažinties. Nebuvo jokio plakato ar užrašo. Užteko vien įeiti į tą erdvę. Lyg būtų panardinta į tą malonę.

Popiežius Benediktas XVI vėl atvėrė plačiau duris toms Mišioms, kurios vadinamos tridentinėmis. Aš nelabai mėgstu šį pavadinimą ir renkuosi jas vadinti Visų laikų Mišiomis. Juk šv. Pijus V neišrado šių Mišių, o sukūrė komisiją peržiūrėti patį seniausią ritą Romoje. Todėl jį vadiname Romos ritu. Tai buvo tokios Mišios, kurios buvo aukojamos Romos vyskupijoje. Pavyzdžiui, mes žinome, kada vėlesnių laikų maldos buvo prijungtos prie jo. Pati naujausia malda buvo pridėta XI amžiuje. Tai ofertorijaus maldos. Tačiau tos maldos nebuvo sukurtos XI amžiuje, o atėjo iš VI amžiaus mozarabų (ispaniškų) mišiolų. Taigi pačios vėliausios maldos, kurios yra mūsų mišioluose, yra iš VI amžiaus. Duokite mums pergamentinį mišiolą iš viduramžių ir mes galėsim pagal jį aukoti Mišias. Jos tokios senos. Negalime to net palyginti su naujosiomis Mišiomis.

Tad kur mes einame? Jau sakiau, kad nežinau ateities detalių. Bet žinau, kad Dievas yra čia ir mumis rūpinasi. Dievas myli mus ir nenori, kad pražūtume. Todėl jeigu kas nors kreipiasi į Dievą pagalbos, Jis išklauso. Galbūt ne taip, kaip mes norėtume, bet iš tikrųjų išklauso. Ir padeda geriau nei galėtume tikėtis. Tai yra pirmasis principas. Jis tikrai viską kontroliuoja ir valdo. Nė viena iš tų blogybių nėra nekontroliuojama.

Papasakosiu dar vieną istoriją, kurią man papasakojo pats jos dalyvis. Du kartus patikrinau jos tikrumą. Šis žmogus gyveno Denveryje ir lankė Denverio katedros parapiją. Jis kasdien meldėsi Rožančių ir turėjo pamaldumą Gvadelupės Dievo Motinai. Naujosios Mišios ir visos blogybės jį labai išvedė iš pusiausvyros. Net Rožančiaus grupelė buvo išvaryta iš katedros. Jis klausinėjo: kur yra mano Bažnyčia, kas vyksta? Daugiau nei du metus jis negalėjo rasti pusiausvyros. Kartą jis sutiko vieną iš mūsų tikinčiųjų, kuris jam papasakojo apie mūsų koplyčią Denveryje. Bet jis atsakė, kad ten tikrai neis, nes jie esą schizmatikai. Ir jis toliau negalėjo rasti ramybės. Vieną kartą jis važiavo autostrada, kurioje buvo skiriamoji juostų linija. Jis trumpam užmerkė akis ir paprašė Dievo, kad parodytų jam kelią. Kai atvėrė akis, jis pamatė, kad važiuoja kitoje juostoje priešinga kryptimi. Jis buvo taip sukrėstas, kad vos tik pasitaikius galimybei išsuko iš kelio. Ir tas pirmas išvažiavimas, kuriuo jis pasuko, atvedė tiesiai prie mūsų koplyčios. Visur buvo pilna mašinų, bet buvo likusi viena laisva vieta. Jis įėjo į koplyčią, kurioje kaip tik vyko Mišios, ir paprašė: Gvadelupės Dievo Motina, jeigu nori, kad čia pasilikčiau, duok man ženklą. Tai buvo primicijų Mišios, po kurių naujai įšventintas kunigas duoda savo palaiminimą ir visiems dalina savo primicijų paveikslėlius. Jis taip pat priėjo šiam palaiminimui ir gavo paveikslėlį, kuriame buvo vaizduojama Gvadelupės Dievo Motina. Nuo to laiko jis ten pasiliko.

Tikrai žinau kelias tokias istorijas, rodančias tiesioginę Dangaus intervenciją. Tai mus moko, kad Dievas paprastai naudojasi įprastais keliais, bet jeigu jie neveikia, Jis nėra apribotas ir gali pasirinkti kitokį kelią. Turime būti dėkingi Dievui, kad Jis mus atvedė prie visų tų lobių, kuriuos randame Brolijoje. Vis aiškiau matome, kad Dievas tikrai pasirinko arkivysk. Lefebvre’ą ir davė jam tokį aiškų krizės suvokimą, kad net dabar galima vadovautis tais principais. Paskaitykite knygą „Atviras laiškas sutrikusiems katalikams“. Ji parašyta prieš 40 metų, bet puikiai tinka šiandienai. Ji lyg viršlaikiška. Bažnyčia išgyvens tik dėka Tradicijos. Ji tikrai sugrįš. Nesijaudinkime dėl viso to, kas dabar vyksta. Tradicija į šventumą atvedė visus šventuosius. Bažnyčia negali pasikeisti. Roma puola tuos kunigus, kurie aukoja tradicines Mišias, bet nieko nekalba apie Broliją. Tam tiesiog neturiu paaiškinimo.

Užbaigsiu tokia mintimi. Popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžioje buvau tikras, kad dabar būsime ekskomunikuoti. Jau mąsčiau, kad turėčiau tam paruošti žmones ir kunigus. Vis tik tai būtų rimtas dalykas. Pirmojo susitikimo su popiežiumi metu, jis man pasakė: aš nepasmerksiu jūsų. Tikėjimo doktrinos kongregacijai tuomet vadovavęs kardinolas Mulleris ant popiežiaus stalo jau buvo padėjęs mūsų ekskomunikos dokumento projektą. Jame buvo likę tik įrašyti datą ir pasirašyti. O Pranciškus atsakė: ne, jie yra katalikai. Jis net pasiskundė, kad kai kurie žmonės jam priekaištauja, jog jis yra Brolijai per geras. Bet popiežius tikino jiems atsakantis: aš padedu anglikonams, padedu protestantams, tai kodėl negaliu padėti šiems katalikams? Jis kardinolui Castrillonui pasakė: aš jų niekada nepasmerksiu. Matysime, kaip bus toliau. Mons. Pozzo vienam ambasadoriui pasakė, kad Brolija turi visas reikiamas priemones ištraukti Bažnyčią iš šios krizės. Vienas kardinolas Romoje, kurio pavardės nenorėčiau minėti, tris kartus man yra sakęs: Bažnyčios išgelbėjimas yra Šv. Pijaus X brolijoje.

Paliekame viską Dievo rankose, kuris žino geriausiai. Bet turime labai dėkoti Jam už tai, ką Jis dėl mūsų daro. Tokia didelė malonė šiais laikais turėti viską – visus reikalingus sakramentus ir visą mokymą, kai tuo tarpu aplinkui žmonės badauja ir visos tos pilnatvės neturi. Žinoma, kai kas vis dar mus laiko blogais žmonėmis, bet Dievas pasirūpins ir tuo. Mūsų Globėja yra Švč. Mergelė Marija ir esu tikras, kad toliau gyvename Fatimos laikais ir Marijos triumfas tikrai ateis. Šis triumfas negalėtų būti įspūdingas, jeigu nebūtų įspūdinga prieš jį buvusi drama. Žinoma, nenoriu tos dramos, bet tokie jau laikai. Išlaikykite tikėjimą, viltį ir meilę.

IMG 8232

 IMG 8240

IMG 8248

IMG 8336

IMG 8354

IMG 8362

IMG 8379

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku