Šventasis Leonardas iš Port Moriso buvo šventas pranciškonų brolis, gyvenęs Romos Šv. Bonaventūros vienuolyne. Jis buvo vienas didžiausių misionierių Bažnyčios istorijoje. Šv. Leonardas pamokslavo miestų ir miestelių aikštėse, nes bažnyčios negalėjo sutalpinti visų jo klausytojų. Jo iškalba buvo tokia puiki ir šventa, kad kartą, kai jis Romoje atliko dviejų savaičių misiją, popiežius ir kardinolų kolegija atėjo jo išklausyti. Šventasis daug pamokslavo apie Nekaltąjį Švč. Mergelės Marijos Prasidėjimą, Švč. Sakramento ir Švč. Jėzaus Širdies garbinimą. Jis nemažai prisidėjo prie Nekaltojo Prasidėjimo apibrėžimo, paskelbto praėjus šiek tiek daugiau nei šimtui metų po jo mirties. Bet garsiausias šv. Leonardo darbas buvo atsidavimas Kryžiaus kelio stotims. Po dvidešimt ketverių metų nepertraukiamo pamokslavimo jis mirė šventa mirtimi eidamas septyniasdešimt penktus metus.
Vienas garsiausių šv. Leonardo iš Port Moriso pamokslų buvo „Mažas išgelbėtųjų skaičius“, kuriuo jis atvertė daug nusidėjėlių. Šis pamokslas, kaip ir kiti jo raštai, kanonizacijos metu buvo pateiktas kanoniniam tyrimui. Jame jis apžvelgia įvairias krikščionių gyvenimo būsenas ir daro išvadą, kad lyginant žmonių visumos atžvilgiu, išgelbėtų žmonių bus mažai.
Skaitytojas, apmąstantis šį nepaprastą tekstą, supras jo argumentacijos pagrįstumą, kuris gavo Bažnyčios pritarimą. Tai yra gyvas ir jaudinantis didžiojo misionieriaus pamokymas.
Įvadas
Ačiū Dievui, Atpirkėjo mokinių skaičius nėra toks mažas, kad Rašto žinovų ir fariziejų nedorybė galėtų prieš juos triumfuoti. Nors jie savo klastingais sofizmais stengėsi sumenkinti nekaltumą ir apgauti minią, diskredituodami mūsų Viešpaties doktriną ir būdą, sugebėję rasti dėmių net saulėje, daugelis vis tiek Jį pripažino tikruoju Mesiju ir, nebijodami nei baudimų, nei grasinimų, atvirai prisijungė prie Jo reikalo. Ar visi tie, kurie sekė Kristumi, sekė Jį net į šlovę? O, čia aš gerbiu gilią paslaptį ir tyliai dievinu dieviškųjų nutarimų bedugnes, o ne skubiai nusprendžiu dėl tokio puikaus dalyko! Tema, kurią šiandien aptarsiu, yra labai rimta; ji privertė drebėti net Bažnyčios stulpus, pripildė didžiausius šventuosius siaubu ir apgyvendino dykumas atsiskyrėliais. Šios paskaitos esmė yra nuspręsti, ar išgelbėtų krikščionių skaičius yra didesnis ar mažesnis už pasmerktų krikščionių skaičių; tikiuosi, tai sukels jumyse išganingą Dievo sprendimų baimę.
Broliai, iš meilės jums norėčiau, kad galėčiau jus nuraminti amžinos laimės perspektyva sakydamas kiekvienam iš jūsų: tikrai eisite į rojų; didesnis krikščionių skaičius yra išgelbėtas, taigi ir jūs būsite išgelbėti. Bet kaip aš galiu tau suteikti šią saldžią paguodą, jei tu sukyli prieš Dievo įsakymus, tarsi būtum pats blogiausias savo priešas? Dieve stebiu nuoširdų norą išgelbėti tave, bet tavyje atrandu polinkį į apsisprendimą būti pasmerktam. Taigi, ką aš darysiu šiandien? Aš būsiu jums nemalonus. Bet jei nekalbėsiu, aš būsiu nemalonus Dievui.
Todėl aš padalysiu šią temą į dvi dalis. Pirmojoje, norėdamas pripildyti jus baime, aš leisiu teologams ir Bažnyčios tėvams nuspręsti šiuo klausimu ir paskelbti, kad didesnis krikščionių skaičius yra pasmerktas; ir tyliai garbindamas tą baisią paslaptį, pasilaikysiu sau savo paties jausmus. Antrojoje pamėginsiu apginti Dievo gerumą prieš bedievį, įrodydamas jums, kad tie, kurie yra pasmerkti, yra pasmerkti savo pačių piktybe, nes jie patys norėjo būti pasmerkti. Taigi, čia yra dvi labai svarbios tiesos. Jei pirmoji tiesa jus gąsdina, nekaltinkine manęs dėl jos, tarsi norėčiau padaryti jums siauresnį kelią į dangų, nes šiuo klausimu noriu būti neutralus; verčiau kaltinkite dėl jos teologus ir Bažnyčios tėvus, kurie proto jėga šią tiesą įrašys į jūsų širdis. Jei nusivylėte antrąja tiesa, dėkokite už tai Dievui, nes Jis nori tik vieno: kad visiškai atiduotumėte savo širdį Jam. Galiausiai, jei įpareigosite mane aiškiai pasakyti, ką manau, tai padarysiu jūsų paguodai.
Bažnyčios tėvų mokymas
Tai ne tuščias smalsumas, bet išganingas atsargumas iš sakyklos aukščio skelbti tam tikras tiesas, kurios puikiai padeda sulaikyti liberalų, visada kalbančių apie Dievo gailestingumą ir apie tai, kaip lengva atsiversti, gyvenimus, kurie gyvena pasinėrę į visokias nuodėmęs ir ramiai miega kelyje į pragarą. Norėdami juos nuvilti ir pažadinti iš stuporo, šiandien panagrinėkime šį puikų klausimą: ar išgelbėtų krikščionių skaičius yra didesnis už pasmerktų krikščionių skaičių?
Pamaldžios sielos, galite išeiti; šis pamokslas skirtas ne jums. Vienintelis jo tikslas yra apmalšyti liberalų išdidumą, kurie išmeta šventą Dievo baimę iš savo širdies ir sujungia jėgas su velniu, kuris, remiantis Euzebijumi, pasmerkia sielas jas nuramindamas. Norėdami išspręsti šią abejonę, pastatykime vienoje pusėje graikų ir lotynų Bažnyčios tėvus; kitoje – labiausiai išsimokslinusius teologus ir eruditus istorikus; per vidurį padėkime Bibliją, kad visi galėtų ją matyti. Dabar neklausykite, ką jums pasakysiu, nes aš jau jums sakiau, kad nenoriu kalbėti už save ar spręsti šio klausimo, bet klausykite, ką jums sako šie didieji protai, tie, kurie yra Dievo Bažnyčios švyturiai, teikiantys šviesą kitiems, kad jie nepamestų kelio į dangų. Tokiu būdu, vadovaudamiesi triguba tikėjimo, valdžios ir proto šviesa, galėsime užtikrintai išspręsti šį sunkų reikalą.
Gerai atkreipkite dėmesį, kad klausimas yra ne apie visą žmonių giminę, nei apie visus be išimties katalikus, o tik apie suaugusius katalikus, kurie turi laisvą pasirinkimą ir todėl gali bendradarbiauti didžiajame savo išganymo reikale. Pirmiausia pasikonsultuokime su teologais, kurie pripažinti atidžiausiai nagrinėjantys dalykus ir neperdedantys dėstydami: paklausykime dviejų mokslingų kardinolų – Kajetano ir Belarmino. Jie moko, kad didesnis krikščionių skaičius yra pasmerktas, ir jei turėčiau laiko nurodyti priežastis, kuriomis jie remiasi, jūs patys tuo įsitikintumėte. Bet čia apsiribosiu tik pacituodamas Suarezą. Pasitaręs su visais teologais ir kruopščiai išnagrinėjęs šį klausimą, jis parašė: „Dažniausiai pasitaiko, kad tarp krikščionių yra daugiau pasmerktų sielų nei predestinuotųjų sielų.“
Prie teologų pridėkite graikų ir lotynų Tėvų autoritetą ir pastebėsite, kad beveik visi jie sako tą patį. Tai šventojo Teodoro, šventojo Bazilijaus, šventojo Efremo ir šventojo Jono Auksaburnio mintys. Be to, anot Baronijaus, tarp graikų Tėvų buvo paplitusi nuomonė, kad ši tiesa buvo aiškiai atskleista šventajam Simonui Stulpininkui ir kad po šio apreiškimo jis nusprendė gyventi stovėdamas ant stulpo viršaus keturiasdešimt metų, veikiamas oro sąlygų, būdamas atgailos ir šventumo pavyzdžiu visiems. Dabar pasitarkime su lotynų Tėvais. Išgirsite šventąjį Grigalių aiškiai sakantį: „Daugelis pasiekia tikėjimą, bet nedaugelis – dangiškąją karalystę.“ Šventasis Anzelmas pareiškia: „Nedaug yra išgelbėtų.“ Šventasis Augustinas dar aiškiau teigia: „Todėl nedaugelis yra išganomi, palyginti su tais, kurie yra pasmerkiami.“ Vis dėlto baisiausias yra šventasis Jeronimas. Gyvenimo pabaigoje, dalyvaujant mokiniams, jis ištarė šiuos baisius žodžius: „Iš šimto tūkstančių žmonių, kurių gyvenimas visada buvo blogas, rasite vos vieną vertą atlaidų.“
Šventojo Rašto žodžiai
Bet kam ieškoti Tėvų ir teologų nuomonės, kai Šventasis Raštas taip aiškiai išsprendžia šį klausimą? Pažvelkite į Senąjį ir Naująjį Testamentą ir rasite daugybę figūrų, simbolių ir žodžių, kurie aiškiai nurodo šią tiesą: išgelbėtųjų bus labai mažai. Nojaus laikais visa žmonių giminė buvo pražudyta potvynio, o arkoje buvo išgelbėti tik aštuoni žmonės. Šventasis Petras sako: „Ši arka buvo Bažnyčios simbolis“, o šventasis Augustinas priduria: „Ir šie aštuoni žmonės, kurie buvo išgelbėti, reiškia, kad labai nedaug krikščionių yra išgelbėti, nes yra labai mažai nuoširdžiai atsižadančių pasaulio, o tie, kurie jo atsisako tik žodžiais, nepriklauso tos arkos atstovaujamam slėpiniui.“ Biblijoje taip pat sakoma, kad išėję iš Egipto tik du hebrajai iš dviejų milijonų pateko į Pažadėtąją žemę, ir kad tik keturi išvengė Sodomos ir kitų kartu degančių miestų ugnies. Visa tai reiškia, kad pasmerktųjų, kurie bus įmesti į ugnį kaip šiaudai, skaičius yra daug didesnis nei išgelbėtųjų, kuriuos dangiškasis Tėvas vieną dieną surinks į savo klėtis kaip brangius kviečius.
Nebaigčiau, jei turėčiau nurodyti visus skaičius, kuriais Šventasis Raštas patvirtina šią tiesą; pasitenkinkime įsiklausydami į gyvą Įsikūnijusios išminties orakulą. Ką mūsų Viešpats atsakė smalsuoliui Evangelijoje, kuris Jo paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ (Lk 13, 23) Ar Jis tylėjo? Ar Jis stabtelėjo prieš atsakydamas? Ar jis nuslėpė savo mintį bijodamas išgąsdinti minią? Ne. Paklaustas vieno, Jis kreipiasi į visus susirinkusius. Jis jiems sako: „Jūs manęs klausiate, ar tik keli bus išgelbėti?“ Štai mano atsakymas: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs.“ (Lk 13, 24) Kas čia kalba? Tai Dievo Sūnus, Amžinoji Tiesa, kuris kita proga dar aiškiau sako: „Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų.“ (Mt 22, 14) Jis nesako, kad visi yra pašaukti ir kad iš visų žmonių yra išrinkta nedaug, bet kad daugelis yra pašaukti; o tai reiškia, kaip paaiškina šventasis Grigalius, kad iš visų žmonių daugelis yra pašaukti į tikrąjį tikėjimą, tačiau iš jų nedaugelis išsigelbsti. Broliai, tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai. Ar jie aiškūs? Jie yra tikri. Pasakykite man dabar, ar įmanoma tikėti širdimi ir nedrebėti.
Išgelbėjimas įvairiose gyvenimo būklėse
Bet aš matau, kad šitaip kalbėdamas aš nepakankamai išreiškiu savo mintį. Taigi pritaikykime šią tiesą įvairioms būsenoms ir suprasime, kad turime arba išmesti protą, patirtį ir tikinčiųjų sveiką protą, arba pripažinti, kad didesnis katalikų skaičius yra pasmerktas. Ar pasaulyje yra kokia nors nekaltumui palankesnė būsena, kurioje išganymas atrodo lengvesnis ir kuris žmonėms atrodo aukštesnis idealas nei kunigai, Dievo kartininkai? Iš pirmo žvilgsnio, kas nepagalvotų, kad dauguma jų yra ne tik geri, bet net tobuli; vis dėlto mane apima siaubas, kai girdžiu šventąjį Jeronimą, skelbiantį, kad nors pasaulis yra pilnas kunigų, vos vienas iš šimto gyvena taip, kad atitiktų savo padėtį; kai girdžiu Dievo tarną, liudijantį, kad jis apreiškimu sužinojo, jog kunigų, kurie kasdien patenka į pragarą, yra tiek daug, kad jam atrodė neįmanoma, jog jų liktų žemėje; kai girdžiu šventąjį Auksaburnį su ašaromis akyse sušunkantį: „Netikiu, kad daugelis kunigų yra išgelbėti; aš tikiu priešingai, kad pasmerktųjų skaičius yra didesnis.“
Pažvelkite dar aukščiau ir pamatykite Šventosios Bažnyčios prelatus, ganytojus, kurie valdo sielas. Ar išgelbėtųjų skaičius yra didesnis nei pasmerktųjų? Klausykitės Cantimpre; jis susies įvykį su jumis, o jūs galėsite padaryti išvadas. Paryžiuje vyko sinodas, jame dalyvavo daugybė prelatų ir ganytojų, kurie turėjo atsakomybę už sielas; į susirinkimą, papuošti jo savo blizgesiu taip pat atvyko karalius ir kunigaikščiai. Pamokslauti buvo pakviestas garsus pamokslininkas. Ruošiant pamokslą, jam pasirodė siaubingas demonas ir pasakė: „Atidėk savo knygas. Jei nori pasakyti pamokslą, kuris bus naudingas šiems kunigaikščiams ir prelatams, pasitenkink jiems pasakydamas: „Mes, tamsos kunigaikščiai, dėkojame jums, kunigaikščiai, prelatai ir sielų ganytojai, kad dėl jūsų aplaidumo didesnis tikinčiųjų skaičius yra pasmerktas; taip pat mes jums taupome atlygį už šį palankumą, kai būsite su mumis pragare.“
Vargas jums, kurie įsakinėjate kitiems! Jei tiek daug bus pasmerkta dėl jūsų kaltės, kas nutiks jums? Jei nedaugelis iš tų, kurie yra pirmieji Dievo Bažnyčioje, bus išgelbėti, kas nutiks? Imkime visas būkles, abi lytis, visas sąlygas: vyrus, žmonas, našles, jaunas moteris, jaunus vyrus, kareivius, prekybininkus, amatininkus, turtingus ir vargšus, kilniuosius ir plebėjus. Ką mes galime pasakyti apie visus šiuos žmones, kurie gyvena taip blogai? Šis šv. Vincento Ferero pasakojimas parodys, ką galite apie tai galvoti. Jis pasakoja, kad Liono arkidiakonas atsisakė kaltinimo ir pasitraukė į dykumą atgailauti ir mirė tą pačią dieną ir valandą kaip ir šv. Bernardas. Po mirties jis pasirodė vyskupui ir pasakė: „Žinok, monsinjore, kad tą pačią valandą, kai aš miriau, mirė ir trisdešimt trys tūkstančiai žmonių. Iš šio skaičiaus Bernardas ir aš nedelsdami pakilome į dangų, trys nuėjo į skaistyklą, o visi kiti pateko į pragarą.“
Mūsų kronikos pasakoja apie dar baisesnį įvykį. Vienas iš mūsų brolių, gerai žinomas dėl savo doktrinos ir šventumo, pamokslavo Vokietijoje. Jis rodė neskaistumo nuodėmės bjaurumą taip stipriai, kad moteris visų akivaizdoje krito negyva iš liūdesio. Tada, grįžusi į gyvenimą, ji pasakė: „Kai mane pristatė Dievo Tribunolui, iš viso pasaulio vienu metu atvyko šešiasdešimt tūkstančių žmonių; iš šio skaičiaus trys buvo išgelbėti nusiuntus juos į skaistyklą, o visi likę buvo pasmerkti.“
O Dievo sprendimų bedugnė! Iš trisdešimties tūkstančių buvo išgelbėti tik penki! Iš šešiasdešimties tūkstančių tik trys pateko į dangų! Jūs nusidėjėliai, kurie klausotės manęs, kuriai kategorijai būsite priskirti?... Ką sakote?... Ką manote?...
Matau, kad beveik visi jūs nuleidžiate galvas, pripildyti nuostabos ir siaubo. Tačiau stenkimės atmesti sustabarėjimą ir užuot sau pataikavę, pabandykime pasisemti iš savo baimės šiek tiek naudos. Ar netiesa, kad yra du keliai, vedantys į dangų: nekaltumas ir atgaila? Dabar, jei aš jums parodysiu, kad nedaugelis eina vienu iš šių dviejų kelių, kaip racionalūs žmonės padarysite išvadą, kad labai nedaugelis yra išgelbėti. Ir paminėsiu įrodymus: kokio amžiaus, užimtumo ar būklės pastebėsite, kad nedorėlių skaičius nėra šimtą kartų didesnis nei gerųjų ir apie kuriuos galima sakyti: „Gerųjų taip reta, o nedorėlių – tiek daug“? Apie mūsų laikus galėtume pasakyti, ką Salvianusas pasakė apie savuosius: lengviau rasti nesuskaičiuojamą daugybę nusidėjėlių, panirusių į įvairiausias nedorybes, nei kelis nekaltus vyrus. Kiek tarnų yra visiškai sąžiningi ir ištikimi savo pareigose? Kiek prekybininkų yra sąžiningi ir teisingi savo prekyboje; kiek amatininkų dirba tiksliai ir teisingai; kiek pardavėjų nesuinteresuoti ir nuoširdūs? Kiek teisininkų neatsisako teisingumo? Kiek kareivių nešvaisto nekaltumo; kiek meistrų neteisingai nesulaiko atlyginimo tiems, kurie jiems tarnauja, ar nesiekia engti savo pavaldinių? Visur gerųjų yra mažai, o nedorėlių – daugybė. Kas nežino, kad šiandien tarp brandžių vyrų yra tiek daug laisvės, nesivaržymo tarp jaunų merginų, tuštybės tarp moterų, išlaidumo diduomenėje, sugedimo viduriniojoje klasėje, sužlugusių žmonių, įžūlių vargšų, kad būtų galima pasakyti, ką Dovydas apie savo laikus sakė: „Visi panašiai paklydo... nėra gera darančio, nėra nė vieno.“
Eikite į gatves ir aikštes, į rūmus ir namus, į miestus ir kaimus, į tribunolą ir teismą ir net į Dievo šventyklą. Kur rasite dorybių? „Deja!“ – šaukia Salvianusas, – išskyrus keletą, bėgančių nuo nuodėmės, kas yra krikščionių susirinkimas, jei ne ydų indas?“ Visa, ką galime matyti visur aplinkui, yra egoizmas, ambicijos, apgaulė ir prabanga. Ar didesnė dalis žmonių nesutepta neskaistumo yda ir ar ne teisus šventasis Jonas, sakydamas: „Visas pasaulis – jei tokį blogį galima taip pavadinti – „skendi nedorybėje“? Aš nesu tas, kuris tai jums įrodinėja; protas įpareigoja tikėti, kad iš tų, kurie gyvena taip blogai, išsigelbės labai nedaugelis.
Bet jūs sakysite: ar atgaila negali nuopelningai ištaisyti nekaltumo praradimo? Tai tiesa, aš pripažįstu. Bet aš taip pat žinau, kad praktikoje atgaila yra labai sunki, mes visiškai apleidome šį įprotį ir nusidėjėliai piktnaudžiauja ja taip smarkiai, kad vien to turėtų pakakti, kad įsitikintumėte, jog labai nedaugelis bus išgelbėti tuo keliu. O, kokia stati, siaura, dygliuota, siaubinga pažiūrėti ir sunkiai įkopiama jį yra! Visur, kur pažvelgsime, matome kraujo pėdsakus ir daiktus, kurie sužadina liūdnus prisiminimus. Daugelis nusilpsta tai matydami. Daugelis atsitraukia jau pačioje pradžioje. Daugelis krenta nuo nuovargio viduryje, o daugelis vargingai pasiduoda pabaigoje. Ir kiek yra tų, kurie ištveria jame iki mirties! Šventasis Ambraziejus sako, kad lengviau rasti vyrus, kurie išlaikė savo nekaltumą, nei rasti tuos, kurie padarė tinkamą atgailą.
Jei atsižvelgtumėte į atgailos sakramentą, yra tiek iškreiptų išpažinčių, tiek daug įmantrių pasiteisinimų, tiek apgaulingų atgailų, tiek daug melagingų pažadų, tiek neveiksmingų pasiryžimų, tiek daug negaliojančių išrišimų! Ar laikytumėte galiojančiu išpažintį to, kuris kaltina save neskaistumo nuodėmėmis ir vis tiek jas daro? Arba tas, kuris kaltina save akivaizdžiomis neteisybėmis, visiškai neketindamas už jas atlyginti? Arba tas, kuris vėl daro tuos pačius nusikaltimus iškart po išpažinties? O, siaubingi piktnaudžiavimai tokiu didžiu sakramentu! Vienas išpažįsta, kad išvengtų ekskomunikos, kitas – kad įgytų atgailautojo reputaciją. Vienas išsivaduoja iš nuodėmių, kad nuramintų nuoskaudas, kitas iš gėdos jas slepia. Vienas išpažįsta jas netobulai dėl savo piktumo, kitas atskleidžia jas tiesiog iš įpročio. Vienas nesupranta tikrojo sakramento tikslo, kitam trūksta reikiamo liūdesio, o dar kitam trūksto tvirto pasiryžimo. Vargšai išpažinčių klausytojai, kokias pastangas dedate, kad į šiuos pasiryžimus ir veiksmus įtrauktumėte daugiau atgailaujančiųjų, be kurių išpažintis yra šventvagystė, išrišimas yra pasmerkimas, o atgaila iliuzija?
Kur jie dabar, tie, kurie mano, kad išgelbėtųjų skaičius yra didesnis nei pasmerktųjų ir kurie, norėdami patvirtinti savo nuomonę, taip svarsto: didesnė dalis katalikų suaugusiųjų miršta savo lovose, apsiginklavę Bažnyčios sakramentais, todėl dauguma suaugusių katalikų yra išgelbėti? O, kokie puikūs samprotavimai! Turite pasakyti visiškai priešingai. Dauguma suaugusiųjų katalikų blogai išpažįsta prieš mirtį, todėl dauguma jų yra pasmerkti. Aš sakau „tuo labiau įsitikinęs“, nes mirštančiam žmogui, kuris neatliko geros išpažinties, kai buvo geros sveikatos, bus dar sunkiau tai padaryti, kai jis gulės lovoje sunkia širdimi, netvirta galva, aptemusiu protu; kai jam daugeliu atvejų priešinasi vis dar gyvi daiktai, vis dar šviežios progos, įprasti įpročiai ir visų pirma velniai, kurie ieško visų priemonių, kad jį nuvestų į pragarą. Dabar, jei prie visų šių melagingų atgailautojų pridėsite visus kitus nusidėjėlius, kurie netikėtai mirė nuodėmėje dėl gydytojų nežinojimo ar dėl savo artimųjų kaltės, kurie mirė apsinuodiję, palaidoti žemės drebėjimuose ar nuo insulto, arba krito mūšio lauke, kovoje, patekę į spąstus, trenkti žaibo, sudegę ar nuskendę, ar neprivalote padaryti išvados, kad dauguma suaugusiųjų krikščionių yra pasmerkti? Tai yra šventojo Auksaburnio samprotavimai. Šis šventasis sako, kad dauguma krikščionių visą gyvenimą eina keliu į pragarą. Kodėl tad jūs taip nustebote, kad didesnis skaičius eina į pragarą? Norėdami prieiti prie durų, turite eiti keliu, prie jų vedančiu. Ką turite atsakyti į tokią svarią priežastį?
Jūs man pasakysite, kad Dievo gailestingumas yra didelis. Taip, tiems, kurie Jo bijo, sako pranašas; bet didelis yra Jo teisingumas tam, kuris Jo nebijo, ir jis pasmerkia visus užsispyrusius nusidėjėlius.
Taigi jūs man sakysite: na kam tada yra Rojus, jei ne krikščionims? Tai, žinoma, skirta krikščionims, bet tiems, kurie nedaro gėdos savo vardui ir gyvena kaip krikščionys. Be to, jei prie krikščionių, mirusių dėl Dievo malonės, skaičiaus pridedate begalę vaikų, mirusių po krikšto ir nesulaukus protingo amžiaus, gausos, nenustebsite, kad šventasis apaštalas Jonas, kalbėdamas apie tuos, kurie išgelbėti, sako: „Aš mačiau didelę minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti.“
Ir tai apgauna tuos, kurie apsimeta, kad išgelbėtųjų skaičius katalikų tarpe yra didesnis nei pasmerktųjų ... Jei prie šio skaičiaus pridedate suaugusiuosius, kurie saugojo nekaltybės rūbą arba kurie jį išniekinę nuprausė jį atgailos ašaromis, tikrai bus išsaugota didesnė dalis; ir tai paaiškina šventojo Jono žodžius: „Aš mačiau didelę minią“ ir šiuos mūsų Viešpaties žodžius: „Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“ (Mt 8, 11), ir kiti posakiai, dažniausiai paremiantys šią nuomonę. Bet jei kalbate apie suaugusiuosius krikščionis, patirtis, protas, autoritetas, tinkamumas ir Šventasis Raštas sutaria, kad didesnis skaičius yra pasmerktas. Netikėkite, kad dėl to rojus yra tuščias; priešingai, tai labai apgyvendinta karalystė. Ir jei pasmerktųjų yra „tiek pat, kiek jūroje smėlio“, išgelbėtųjų yra „tiek pat daug, kiek danguje žvaigždžių“, tai yra, vienas ir kitas yra begaliniai, nors ir labai skirtingų proporcijų.
Vieną dieną šventasis Jonas Auksaburnis, pamokslaudamas Konstantinopolio katedroje ir atsižvelgdamas į šias proporcijas, negalėjo atsikratyti siaubo ir paklausė: „Kaip manote, kiek iš šios daugybės žmonių bus išgelbėta?“ Ir nelaukdamas atsakymo jis pridūrė: „Tarp tiek tūkstančių žmonių nerasime šimto išgelbėtų, ir aš abejoju net dėl šimto.“ Koks baisus dalykas! Didysis šventasis tikėjo, kad iš tiek daug žmonių bus išgelbėtas vos šimtas; ir net tada jis nebuvo tikras dėl šio skaičiaus. Kas nutiks tau, kuris manęs klausai? Didysis Dieve, aš negaliu apie tai pagalvoti nesudrebėdamas! Broliai, išganymo problema yra labai sunkus dalykas; nes pagal teologų teiginius, kai tikslas reikalauja didelių pastangų, nedaugelis tą pasiekia.
Štai kodėl angeliškasis daktaras šventasis Tomas, savo didžiule erudicija pasvėręs visus už ir prieš, galiausiai daro išvadą, kad didesnis suaugusių katalikų skaičius yra pasmerktas. Jis sako: „Kadangi amžina laimė pranoksta natūralią būseną, juolab kad iš jos buvo atimta pirminė malonė, išganomi yra nedaugelis.“
Tad nusiimkite nuo akių raištį, apakinantį jus savimeile, kuri neleidžia patikėti tokia akivaizdžia tiesa, pateikdama jums labai melagingų idėjų apie Dievo teisingumą: „Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino" (Jn 17, 25), sakė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis nesako „Visagalis Tėve, gerasis ir gailestingiausias Tėve“. Jis sako „Teisingasis Tėve“, todėl galime suprasti, kad iš visų Dievo savybių nė viena nėra geriau žinoma už Jo teisingumą, nes žmonės atsisako tikėti tuo, ką bijo patirti. Todėl nuimkite akį dengiantį raištį ir su ašaromis tarkite: Deja! Kuo daugiau katalikų, kuo daugiau gyvųjų, galbūt net ir tų, kurie dalyvauja šiame susirinkime, tuo daugiau jų bus pasmerkti! Kuri tema galėtų labiau nusipelnyti jūsų ašarų?
Karalius Kserksas, stovėdamas ant kalvos, žvelgdamas į savo šimto tūkstančių kareivių pasiruošusią mūšiui kariuomenę ir suprasdamas, kad iš visų jų po šimto metų nebus nė vieno gyvo žmogaus, negalėjo sulaikyti ašarų. Ar neturime daugiau priežasčių verkti manydami, kad iš tiek daug katalikų didesnis skaičius bus pasmerktas? Ar ši mintis neturėtų priversti mūsų akių išlieti ašarų upelių ar bent jau širdyje sukelti gailestingumo jausmą, kurį jaučia augustinijonas garbingasis Marcelijus iš Šv. Dominyko? Vieną dieną, kai jis apmąstė amžinus skausmus, Viešpats parodė, kiek sielų tą akimirką ėjo į pragarą, ir turėjo pamatyti labai platų kelią, kuriuo dvidešimt du tūkstančiai nusdėjėlių bėgo link bedugnės, daužydamiesi vienas į kitą. Dievo tarnas buvo apstulbęs tai matydamas ir sušuko: „O, koks skaičius! Koks skaičius! Ir jų dar daugėja. O Jėzau! O Jėzau! Kokia beprotybė!“ Leiskite man ištarti kartu su Jeremiju: „Kas duos vandens mano galvai ir ašarų šaltinį mano akims? Aš verksiu dieną ir naktį už nužudytus savo tautos dukterų vaikus.“
Vargšės sielos! Kaip galite taip skubėti pragaro link? Dėl Dievo meilės, sustokite ir akimirkai paklausykite manęs! Arba suprantate, ką reiškia būti išgelbėtam ir pasmerktam visą amžinybę, arba ne. Jei suprantate ir, nepaisant to, nenusprendžiate pakeisti savo gyvenimo šiandien, prieiti geros išpažinties ir sutrypti pasaulį, vienu žodžiu, dėti visas pastangas, kad jus įskaitytų tarp išsigelbėjusios mažumos, aš sakau, kad jūs neturite tikėjimo. Jums labiau atleistina, jei to nesuprantate, nes tada reikia pasakyti, kad esate beprotis. Būti pasmerktam visai amžinybei, būti išgelbėtam visai amžinybei ir nedėti visų pastangų, norint išvengti vieno ir įsitikinti kitu, yra kažkas nesuvokiamo.
