Kun. Reginald Garrigou-Lagrange   Versta iš: Garrigou Lagrange, The Three Ages of the Interior Life
Kun. Reginald Garrigou-Lagrange

Skelbiame ištrauką iš kun. Garrigou Lagrange'o knygos Trys vidinio gyvenimo amžiai (pranc. Les Trois Ages de la Vie Interieure; angl. The Three Ages of the Interior Life). Garrigou Lagrange'as (1877-1964) yra bene žinomiausias ir gerbiamiausias XX a. tomistinės filosofijos atstovas, liturgijos puoselėtojas, daugybės dvasinių veikalų autorius, kovotojas su modernizmo klaidomis teologijoje ir filosofijoje.

Kaip galima lengvai suprasti, vidinis gyvenimas yra pakylėtas intymus pokalbis, kurį kiekvienas palaiko su savimi, kai yra vienas, net būdamas didelio miesto šurmulyje. Kai tik nustoja kalbėti su kitais žmonėmis, žmogus savo viduje kalbasi su savimi apie tai, kas jam tuo metu labiausiai rūpi. Šio pokalbio pobūdis labai priklauso nuo amžiaus tarpsnio: seno žmogaus pokalbis nėra toks pats kaip jauno žmogaus. Taip pat jo pobūdis labai priklauso nuo to, ar žmogus yra geras, ar blogas.

Vos tik žmogus rimtai siekia tiesos ir gėrio, šis intymus pokalbis su savimi galiausiai tampa pokalbiu su Dievu. Po truputį vietoje to, kad visur siektų savęs, kad daugiau ar mažiau sąmoningai save statytų į viso ko centrą, žmogus pradeda visur siekti Dievo ir egoizmą keisti Dievo bei sielų meile. Tai ir sudaro vidinį gyvenimą. Jokiam sąžiningam žmogui nebus sunku tai pripažinti. Vienintelis svarbus dalykas, apie kurį Jėzus kalbėjo Martai ir Marijai, yra Dievo žodžio klausymas ir gyvenimas pagal jį.

Taip suprastas vidinis gyvenimas yra kažkas daug svarbesnio ir mums reikalingesnio nei intelektualinis gyvenimas, mokslų vystymas, meninis ar literatūrinis gyvenimas, socialinis ar politinis gyvenimas. Deja, kai kurie didūs mokslininkai, matematikai, fizikai ir astronomai neturi vidinio gyvenimo ir paveda save mokslo studijoms tokiu būdu, lyg Dievas visai neegzistuotų. Būdami vieni jie neturi intymaus pokalbio su savimi. Atrodo, jog tam tikrame apibrėžtame lauke jų gyvenimas yra tiesos ir gėrio paieškos, bet kadangi jis taip pat yra suteptas savimeile ir intelektualine puikybe, teisėtai galime klausti, ar tokia veikla atneš vaisių amžinybei. Daugybė menininkų, rašytojų ir politikų niekada nepakyla aukščiau grynai žmogiškos veiklos, kuri, trumpai sakant, yra išorinė veikla. Ar jų sielų gelmės gyvena Dievu? Atrodo, kad ne.

Tai parodo, jog vidinis gyvenimas, arba sielos gyvenimas su Dievu, nusipelno būti vadinamas tuo vienu būtinu dalyku, nes dėl jo mes linkstame prie savo galutinio tikslo ir pelnome savo išganymą. Tačiau tai negali būti per daug atskirta nuo laipsniško šventėjimo, nes būtent toks šventėjimas yra išganymo kelias.

Yra galvojančių, kad to jau užtenka išganymui ir kad nėra būtina būti šventuoju. Žinoma, nėra būtina būti tokiu šventuoju, kuris atlieka stebuklus ir kurio šventumas yra oficialiai pripažįstamas Bažnyčios. Norėdami būti išganyti, mes turime pasirinkti išganymo kelią, kuris yra identiškas šventėjimo keliui. Danguje bus tik šventieji – ar jie būtų patekę į dangų iš karto po mirties, ar po apvalymo skaistykloje. Niekas neįžengia į dangų, jeigu neturi šventumo, kuris reiškia visišką sielos tyrumą. Kad siela galėtų amžinai mėgautis Dievo regėjimu, matyti Jį taip, kaip Jis mato save, ir mylėti Jį taip, kaip Jis myli save, kiekviena nuodėmė, net ir lengvoji, turi būti panaikinta, o bausmė už nuodėmę turi būti įgyvendinta. Jeigu siela įžengtų į dangų dar neapvalyta nuo savo nuodėmių, ji negalėtų ten išbūti ir pati ištrūktų į skaistyklą, kad būtų nuskaistinta.

Vidinis teisaus žmogaus, linkstančio prie Dievo ir jau gyvenančio Jame, gyvenimas tikrai yra būtinas dalykas. Šventumui nebūtinai reikia intelektualinės kultūros ar aktyvios išorinės veiklos; užtenka to, kad gyvename visiškai remdamiesi Dievu. Ši tiesa akivaizdžiai matoma ankstyvosios Bažnyčios šventųjų gyvenimuose; nemažai jų buvo materialiai vargingai gyvenantys žmonės arba net vergai. Tai taip pat akivaizdu iš šv. Pranciškaus, šv. Benedikto Juozapo Labre, Arso klebono ir daugybės kitų gyvenimų. Jie visi giliai suprato šiuos mūsų Išganytojo žodžius: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ (Mt 16, 26) Jeigu žmonės aukoja tiek daug dalykų, kad išgelbėtų kūno gyvenimą, kuris galiausiai vis tiek baigsis, kiek daugiau turėtume paaukoti, kad išgelbėtume sielos gyvenimą, kuris tęsis amžinai? Ar neturėtų žmogus labiau mylėti savo sielą nei kūną? „Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?“, prideda mūsų Viešpats. Kad išgelbėtume savo sielą, reikia tik vieno dalyko: klausyti Dievo žodžio ir pagal jį gyventi. Čia slypi geriausia dalis, kuri iš tikinčios sielos nebus atimta, net jeigu ji prarastų visa kita.

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku