Kaipgi taip neseniai iškilęs ir vien mažumai aktualus reikalavimas sugebėjo ne tik itin greitai tapti mūsų šalių įstatymų leidėjų rūpesčiu, bet ir veiksmingai įbauginti bei diskredituoti kiekvieną priešininką ar abejojantį taip sėkmingai, kaip vargu ar esame regėję per visą žmogaus teisių judėjimo istoriją?

Taigi santuoka sujungia ir susaisto sielas – pirmiau ir tvirčiau sielas nei kūnus, ir tai padaro ne jausmų išsiliejimu ar širdžių prisirišimu, bet laisvu ir tvirtu valių nutarimu. Iš šio sielų susijungimo, taip nustačius Dievui, kyla šventas ir nepažeidžiamas ryšys.

Šiuolaikinėje visuomenėje moteris prarado savo pašaukimo prasmę. Viso to vaisius – šeimos suirimas. Tiktai vėl sugražinę šią prasmę išgelbėsime pasaulį.

Vyrai ir moterys linksta tapti idiotais skirtingais būdais, net priešingomis kryptimis. Būtent todėl jiems reikia vienas kito, dėl papildomumo ir pataisymo.

Santuoka egzistavo dar prieš Kristų, bet Jis ją iškėlė iki sakramento lygmens. Pačioje pradžioje Dievas įsteigė ją Rojuje. Ji tarnauja žmonių giminės išlikimui ir pagausėjimui, taip pat sutuoktinių tarpusavio paramai.

Nors ir stipriai prisirišęs prie savo žmonos, Tolkienas atmetė paviršutinišką meilės sampratą. Vietoje to jis laikėsi katalikiško požiūrio į meilę, kaip į valios aktą, labiau nukreiptą į kitą ir reikalaujantį aukoti savo prigimtinius instinktus.